Vilniaus universiteto profesorė Fatkulina: sovietmečiu slaugytojų darbą menkino ne vienas stereotipas

„Sovietmečiu buvo įprasta, kad slaugytojos tiesiog vykdo iš gydytojo gautus nurodymus. Netgi tuomet, kai pacientas paklausdavo – „sesute, ką jūs man leidžiate?“, dažniausiai pasigirsdavo atsakymas – „klauskite gydytojo“. Kitaip tariant, net ir žinodama, slaugytoja neturėjo teisės atsakyti pacientui. Nors jau visame pasaulyje buvo pripažinta, kad būtent bendravimas yra geros slaugos pagrindas, tačiau Sovietų Sąjungoje slaugytojai su pacientais tiesiog nebendraudavo“, – sakė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto direktorė prof. Natalja Fatkulina.

Visgi, jos teigimu, šiandien stereotipas, kad slaugytojo profesija yra žemesnio lygio ar prastesnė, nebėra toks gajus: „Visi supranta, kad be slaugytojų sveikatos priežiūros sistemos įsivaizduoti neįmanoma. Jie – pagrindinė ir didžiausia sveikatos apsaugos darbo jėga“.

Šiuolaikinis slaugytojas: žinios, įgūdžiai ir vertybės

Pasak prof. N. Fatkulinos, šiuolaikinis slaugytojas yra neatsiejamas nuo žinių, praktikos formuojamų įgūdžių ir vertybių. O asmuo, norintis tapti slaugytoju, visų pirma, turi mylėti žmones ir būti orientuotas į pacientų dvasinę, psichologinę, fizinę ir emocinę gerovę. „Kartais pamirštama, kad sveikatos priežiūros sistema yra sukurta būtent pacientui, jis priimamas kaip klientas ar asmuo, kuris trukdo personalui dirbti“, – pranešime spaudai sakė ji ir su šypsena prisiminė, kaip prieš 18 metų, besilaukdama antrosios dukros, vienoje iš konsultacinių ligoninių į panašią situaciją buvo patekusi ir pati.

„Sėdėjau sausakimšame koridoriuje laukdama konsultacijos, o dvi slaugytojos – viena viename koridoriaus gale, kita kitame – šaukia viena kitai, klausdamos kodėl tie pacientai vaikšto ir vaikšto, ko jie čia nori? Jautėmės išties trukdantys dirbti toms dviem slaugytojoms. Tokių slaugytojų neturėtų būti. O jeigu, vis dėl to, pacientas slaugytojui trukdo, jam geriau slaugoje nedirbti“, – pažymėjo profesorė.

Pasak jos, bendravimas – tiek su pacientais, tiek su kolegomis, yra viena svarbiausių slaugytojų kompetencijų: „Slaugytojas tai – tarsi ryšininkas tarp pacientų ir sveikatos priežiūros specialistų visame pasaulyje. Pavyzdžiui, gydytojas neturėtų tiek daug laiko skirti tam tikrų dalykų paaiškinimui pacientui, kuriuos gali paaiškinti slaugytojas. Gydytojas yra visapusiškai brangus specialistas, kurio pagrindinis tikslas – tiksliai ir greitai nustatyti diagnozę bei paskirti veiksmingiausią, individualizuotą gydymą. Tuo tarpu sveikimo procesas tiesiogiai priklauso nuo slaugytojų. Bet kokiu atveju, tai visuomet – komandinis darbas“.

Daugiau praktikos – kolegijoje, o teorijos – universitete?

Paprastai teigiama, kad studijuojantieji kolegijose įgyja daugiau praktinių įgūdžių, o universitetuose – įgyja tvirtesnį teorinį pamatą. Paklausta, ar sutinka su šiuo teiginiu, profesorė teigė, kad tai – prieš daugelį metų kolegijų sukurta legenda: „Sovietų Sąjungoje aukštajam išsilavinimui buvo priskiriami gydytojai, tuo tarpu slaugytojai buvo įvardijami priklausantys viduriniam personalui. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Kaune (Lietuvis sveikatos mokslų universitete), vėliau – Vilniuje (Vilniaus universitete) ir Klaipėdoje (Klaipėdos universitete) atsirado galimybė įgyti aukštąjį slaugos išsilavinimą. Kolegijos pajuto augančią konkurenciją ir to pasekoje gimė mitas, kad jose stipresnė praktika, o universitetuose – teorija“.

Pašnekovė taip pat prisiminė, kad studentams tekdavo susidurti ir su ligoninių, kuriose jie atlikdavo praktiką, vadovybės ir darbuotojų stereotipiniu požiūriu. Buvo manoma, kad universitetą baigę slaugytojai būdavo geriau parengiami vadovaujamoms pareigoms užimti. Tuo tarpu kolegijų absolventai būdavo dažniau kviečiami įprastoms slaugytojo pareigoms užimti.

„Šiandien, kai susiduriama su specialistų trūkumu, apie tai nebekalbama, tačiau stereotipinis mąstymas išlieka. Tiesa, jį sugriauti – labai paprasta, nes tiek kolegijos, tiek universitetai dirba pagal tą pačią direktyvą, kuriose nurodoma, kad pusė studijų laiko turi būti skiriama klinikinių praktinių įgūdžių ugdymui. Įvertinus, kad studijos kolegijose trunka 3 su puse metų, o universitete – 4 metus, galime teigti, kad universiteto absolventai yra ir geresni praktikai, ir geresni mokslininkai“, – sakė prof. N. Fatkulina.

Visgi, svarbu pažymėti, kad kolegijų ir universitetų slaugos bakalauro studijų programų absolventų kompetencijos skiriasi. 2015-aisiais ir 2021-aisiais patvirtinti studijų tvarkos aprašai apibrėžia universitetines studijas kaip aukštesnio lygio studijas. Tai atsispindi ne tik studijų turinyje, tačiau ir tolimesnėse perspektyvose sėkmingai užbaigus studijas. Pavyzdžiui, slaugos bakalauro laipsnį kolegijoje įgijęs asmuo tęsti studijas magistrantūroje gali tik po to, kai baigia papildomas kompensacines studijas. Tuo tarpu slaugos bakalauro laipsnį universitete įgiję asmenys į magistrantūros studijų programas gali stoti be jokių papildomų studijų.

Aukštasis išsilavinimas slaugytojui – būtinas

„Efektyvios sveikatos priežiūros sistemos yra tik tos, kuriose dirba aukštąjį išsilavinimą dirbantys slaugytojai. Tai – akivaizdu, pažvelgus į tokias valstybes kaip Jungtinė Karalystė, Jungtinės Amerikos Valstijos, Australija ar Naujoji Zelandija. Gausybė atliktų tyrimų rodo, kad lygiaverčiu komandos nariu gali būti tik aukštąjį išsilavinimą įgijęs slaugytojas. Kitu atveju, specialisto atsakomybės laukas mąžta ir prastėja slauga. Tai reiškia, kad tiesiogiai prastėja paciento sveikimo procesas, didesnis krūvis tenka gydytojams, dėl specialistų trūkumo gali kilti problemų dėl pernelyg didelio darbo krūvio ir t. t. Tai silpnina sveikatos apsaugos sistemą“, – teigė prof. N. Fatkulina.

Jos teigimu, tokios valstybės kaip Ukraina, Baltarusija, Rusija ar Moldova turi prastesnes sveikatos priežiūros sistemas būtent dėl šios priežasties – slaugytojai minėtose šalyse yra priskiriami vadinamajam viduriniam personalui. Tuo tarpu Kazachstanas, pertvarkęs slaugos sistemą pagal Europos direktyvą, padarė itin didelę pažangą.

„Galima sakyti, kad slauga perėjo tris pagrindinius procesus. 20 a. pradžioje slaugytojai išsilavinimą įgydavo klinikinio mokymosi ligoninėse pagrindu. Vėliau buvo pereinamasis laikotarpis, kada slaugos studijos tarsi buvo blaškomos tarp neuniversitetinio ir universitetinio išsilavinimo. Galiausiai slauga buvo visiškai integruota į aukštąjį mokslą – įgiję slaugos bakalauro laipsnį asmenys gali tęsti studijas magistrantūros ir doktorantūros pakopose“, – pažymėjo pašnekovė.

Pokalbiui besibaigiant, Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto direktorė prof. N. Fatkulina tikino, kad sveikatos priežiūros srityje nėra atsitiktinai dirbančių žmonių: „Net jeigu jie čia ir patenka atsitiktinai, ilgai neužsibūna – be pašaukimo būti slaugytoju tiesiog neįmanoma. Džiaugiuosi, kad mūsų studentai slaugytojų profesiją pasirenka kryptingai“.

Ji priminė, kad šiuolaikinės slaugytojo profesijos pradininkė, aukštuomenės dama Florencija Naitingeil, kurios gimimo dieną minima slaugytojų diena, būtent ir buvo slaugytoja iš pašaukimo. „Linkiu visuomet prisiminti, kad slauga, tai yra aukštuomenės – protingų ir gerų žmonių darbas. Tegul slaugytojai būna laimingi! Jeigu pacientą slaugo laimingas žmogus, tuomet ir tas, kuriam reikalinga slauga, tampa laimingesnis. Laimingas slaugytojas lygu laimingas pacientas!“ – sakė profesorė.
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto informacija