Dar prieš keturiolika metų lengvaatletė baigė žurnalistikos bakalauro studijas bei pradėjo dirbti reportere nacionalinėje televizijoje. Abi karjeras moteris derina iki šiol, rašoma pranešime žiniasklaidai. Brigitos pasiekimų ir gerų darbų sąrašas tuo nesibaigia: sportininkė augina iš gatvės atklydusius du šunis ir dvi kates, o prieš penkerius metus, 2017-tais, ji su bendraminčiais įkūrė Nacionalinę sportininkų asociaciją. Tais pačiais metais Brigita, paraginta prof. dr. Vilmos Čingienės, ryžosi įgyvendinti seniai palaidotą svajonę – magistro studijas. Šiandien Brigitos rankose – ypatingas, lyderio diplomas, kuris teikiamas tik su pagyrimu baigusiems studentams. Kokį kelią teko nueiti iki šios pergalės, kiek iššūkių reikėjo įveikti, Brigita sutiko papasakoti atvirame interviu.
– Kaip sugalvojai studijuoti vėl?
– Tai nutiko visiškai netikėtai, kai įkūrėme Nacionalinę sportininkų asociaciją ir susipažinome su profesore Vilma Čingiene. Išgirdusi, kad nesu baigusi magistro studijų – pasiūlė man ateiti. Buvo likusi tik viena diena priduoti dokumentus ir reikėjo labai greitai apsispręsti. Žinojau, kad derinti reikės kelias karjeras savo gyvenime, bet jau buvau pripratusi ir pasirengusi. Kažkur giliai kirbėjo svajonė, todėl sutikau. Juolab žinojau, kad paskaitos bus tik penktadienio vakarais ir savaitgaliais, truks tik pusantrų metų: paskutinis pusmetis yra skirtas baigiamojo darbo rašymui. Tiesiog susigundžiau. Radau dar vieną kolegą, kuris sutiko kartu studijuoti. Buvo šiokia tokia avantiūra, o dabar, po dvejų metų, turiu diplomą rankose.
– Studijos yra didelis krūvis, pačiai jau virš trisdešimties... Kiek svarbus amžiaus faktorius?
– Daugiau nei dešimt metų susiduriu su tuo amžiaus faktoriumi. Visų pirma, sportinėje karjeroje, kur reikėdavo atlaikyti visuomenės spaudimą ir nuo trisdešimties galvoti apie kitus dalykus. Artėju keturiasdešimtmečio link ir vis dar esu profesionali sportininkė, vis dar galvoju apie aukštumas, vis dar planuoju dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Tas amžiaus faktorius, kuris buvo sporte, mane paskatino jį ignoruoti ir kitose srityse.
Studijos yra ta sfera, kur vyresniam daug lengviau, nes jau žinai, ko nori gyvenime. Be to, puikiai matome, kaip šiuolaikinė moteris sugeba derinti daugelį karjerų ir kažkada buvau tai dariusi bene vienintelė sportininkė, bet dabar tuo jau nebenustebinsi. Nebuvau vyriausia savo grupėje: buvo moterų ir vyrų, kurie dirbantys, su šeimomis, o jiems reikalingas diplomas, kad galėtų kilti karjeros laiptais. Viena moteris, bijau sumeluoti, turi tris ar keturis vaikus ir ji taip pat sėkmingai baigė studijas. Reikia pačiam neužsidėti tam tikrų ribų. Jeigu to tikrai labai nori, tai atsikeli vieną dieną, susikrauni tuos dokumentus ir nuneši priduoti.
– Prof. dr. Vilma Čingienė, kuri paskatino studijuoti, garsėja reiklumu. Kaip sekėsi mokslo ir baigiamojo darbo rengimo procesas?
– Mūsų bendravimas su profesore prasidėjo gerokai anksčiau, kartu kūrėme Nacionalinę sportininkų asociaciją. Galiu pasakyti, kad santykis virto labai giliu, kai rašiau magistro darbą. Dėstytoja reikli, bet ir aš tokia pati, dėl to tas maksimalizmas labai derėjo. Abi žinojome, kad norime magistro darbą parašyti naudingą šalies sporto sektoriui, kad tema būtų aktuali, nauja, kad nebūtų temos, kuri jau yra daug kartų nagrinėta, atkartojimas.
Man Vilmos pagalba buvo labai reikalinga visais lygiais. Profesorės santykis su studentais yra labai artimas. Atrodo, kad kiekvienas esame jos vaikas ir ji visais mumis rūpinasi. Visi žinome, kaip kartais būna, kai norisi nukelti ar atidėti studijas. Prof. dr. V. Čingienė nuolat domėjosi, rūpinosi, klausė. Iš jos sklinda tikras, nuoširdus rūpestis. Mane labai skatino tai, kad žmogus buvo šalia, nuolat jaučiau palaikymą: ne tą tokį akademinį, bet tikrą, nuoširdų rūpestį.
– Ką galima nuveikti su šiuo diplomu? Kur eiti?
– Manyčiau, diplomą reiktų vertinti kaip reikalingą investiciją nacionaliniu mastu: darbui Sporto federacijose, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje, naujai kuriamoje Nacionalinėje sporto agentūroje. Jaunų ir kūrybingų žmonių trūksta, nes sporto federacijose dešimtmečiais dirba tie patys žmonės ir greičiausiai be vadybinio išsilavinimo. Žinome, kad Lietuvoje nuo liepos mėnesio laukia labai didelė sporto reforma, todėl nauji vadybininkai tikrai galėtų pagelbėti, nes jų trūksta.
Mano magistrantūros studijose buvo tik keturiolika žmonių. Kažkas nukeliauja į regionus, kažkas išsibarsto ministerijoje. Šios studijos yra puikios tiems sporto profesionalams, kurie susiduria su dvikryptės karjeros problema, nes vėlgi žinome, kad kai kurie sportininkai baigę sportinę karjerą tiesiog nežino, kur toliau gyvenime eiti, kokią profesiją pasirinkti. Šie mokslai padeda integruotis ir per sportinę karjerą sukaupta patirtis įgauna naują vertę.
– Ar tik sportininkai gali rinktis šią programą?
– Tikrai nebūtinai, ypač kad žmonėms iš kitų sričių daug lengviau atsiriboti. Mane kartais per daug veikia tie sporto sektoriaus sopuliai, sunku išlikti racionaliai. Mano bendrakursiai, atėję iš kitų sferų, pasakojo, kad jiems labai patiko pažinti naują sritį.
– Magistro studijos yra didelis krūvis: be žurnalistės darbo, sporto treniruočių ir mokslų šalia ir pandemija, karo grėsmė. Kokiu būdu tu ramini savo emocijas? Iš kur semiesi jėgų?
– Sportininkui ta psichologinė tvirtybė, ramybė yra be galo svarbus dalykas, todėl, jeigu su emocijomis nesugebi susitvarkyti, profesionaliame sporte tu tiesiog greičiausiai neliksi. Tų nusivylimų sportinėje karjeroje tikrai turėjau daug: esu emocingas žmogus ir dėl to kartais pykstu ant savęs, todėl prieš daugelį metų išmokau vieną auksinę taisyklę – būti „čia ir dabar“. Kiekvienas gal esame tai girdėję, bet, kiek esame tai realizavę, tai labai sunku pasakyti. Treniruotėse labai stengiuosi tai praktikuoti. Mano kiekvienas rytas prasideda pasivaikščiojimu su augintiniais, ir dažnai jaučiu, kad tas darbas su savo mintimis yra pakankamai sudėtingas dėl to, kad mano gyvenime yra tiek daug visko, kad įvairios mintys tikrai lenda į galvą. Netgi rašant magistro darbą kiekvieną minutę galvojau, ko nepadariau.
Atsimenu, maždaug prieš aštuoniolika metų pirmą kartą apsilankiau pas psichologę, išgirdau apie „čia ir dabar“ principą. Po kelių dienų jį išbandžiusi pirmą kartą treniruotėje supratau, kad Vingio parke yra ir įvairių paukštelių bei kitų įvairių garsų. Mano galva būdavo apkrauta, daug metų nemokėjau mėgautis. Šiame sportinės karjeros etape tikrai mėgaujuosi kiekviena diena ir tikrai stengiuosi būti „čia ir dabar“.
– Kaip tvarkaisi su problemomis, kai jų susikaupia labai daug ir vienu metu?
– Žinant, kokiomis sudėtingomis sąlygomis šiandien gyvename, kai daug nežinios dėl ateities, kai daug baimių, tai kitas mano metodas, kurį naudoju, vadinasi „Balionėlių“ metodas. Dažnai treniruotėje, kai tos mintys lenda į galvą ir labai sunku jomis atsikratyti, tai tiesiog įsivaizduoju kiekvieną kažkokį nerimą, kažkokią baimę, įvilktą į balionėlį ir tą balionėlį mintimis stengiuosi paleisti. Tų balionėlių kartais būna krūva už mano nugaros, bet po vieną jį paleidus, tas buvimas „čia ir dabar“ vyksta kur kas lengviau.
Niekada vaizduote nesiskundžiau, tai vėlgi, jeigu atsikeliu, turiu kažkokį nerimą savo galvoje, išeinu pasivaikščioti, pasportuoti, įsivaizduoju, kad ta bloga mintis yra tik balionėlis, kurį galiu paleisti ir jis nuskris. Tai momentinė pagalba žmogui, man labai padeda.
– Koks būdas padeda, kai pradedi abejoti gėrio ir blogio balansu pasaulyje? Kai atrodo, kad teisybės nėra?
– Turiu ir gėrio ranką, kurią užsidedu ant krūtinės. Tikrai būna kiekvienam sunkūs momentai gyvenime. Tikiu, kad turiu gėrio ranką, užsidedu kartais ją ant krūtinės, užsimerkiu, pakvėpuoju giliai, ramiai ir, rodos, kad mano gėrio ranka nuima tam tikrus nerimus ir baimes. Svarbiausia yra pabandyti, neprarasti to optimizmo ir turbūt tikėti, nes, jeigu būčiau netikėjusi visais šitais dalykais... Žmogus be tikėjimo, apskritai, labai sunkiai gali pasiekti gyvenime tikslus.
– Minėjai apie laisvalaikį gamtoje ir sportinio ėjimo treniruotes. Esi profesionalė, tačiau, ar patartum mėgėjams skaičiuoti žingsnius?
– Du kartus per dieną vaikštau su augintiniais. Kadangi gyvenu užmiestyje, žinau miško takelius ir miškus, dažniausiai neimu savo laikrodžio, kuris skaičiuoja mano žingsnius treniruotėje, ir telefono. Maži tikslai, gal tam paprastam žmogui yra labai svarbūs, bet dažnai matau, kad tie, kurie skaičiuoja tuos žingsnius, tai užsideda tam tikrą akmenį po kaklu, o po to galvoja: „oi, man dar trūksta tiek, oi, man dar reikia nueiti tiek...“ Aš nematau jų akyse to džiaugsmo ir pasitenkinimo, kai jie tai padaro. Jeigu nėra svajonės dalyvauti olimpinėse žaidynėse, tai neverta ir pradėti savęs statyti į rėmus. Suprantu, kad man kilometrus reikia skaičiuoti, bet to nepatariu kitiems, tegul ėjimas virsta terapija ir pagalba sau, o ne prievole. Įsiklausyti reiktų širdies, savo intuicijos. Gal man nereikia tų dešimties tūkstančių žingsnių šiandien, gal geriau savaitgalį surinksiu dvidešimt tūkstančių. Suprantame visi, kad mūsų kūnui reikia judėti, bet pasivaikščiojimas turi būti malonumas be telefono ir be laikrodžio.