Žinomas atlikėjas elektrinę gitarą padėjo į šoną ir išmoko gaminti kankles: nori atgaivinti kone išnykusią vyrų tradiciją

Žinomas muzikos kūrėjas ir atlikėjas Jonas Chockevičius neseniai elektrinę gitarą padėjo į šoną ir pradėjo kankliuoti, o pernai pagamino pirmąsias kankles. Grupių „Thundertale“ ir „PradžiaPati“ įkūrėjas, partizanų atminimui skirtos roko operos „Priesaika“ bendraautorius, Kardokų gamtos mokyklos muzikos mokytojas J. Chockevičius apie naują gyvenimo etapą papasakoti pasikviečia į namus.

Svetainėje atsargiai, pagarbiai jis išdėlioja pagamintas kankles: „Anksčiau grodami muzikantai kankles laikydavo kaip kūdikius. Ir aš su instrumentu taip elgiuosi“, – žibančiomis akimis pokalbį pradeda pašnekovas.

Patraukė kanklės

Jonas Chockevičius Londone studijavo šiuolaikinės muzikos atlikimo specialybę, įgudo groti elektrine gitara, o baigiamajame darbe nagrinėjo sutartines.

„Baigiamajam darbui reikėjo kanklių, paprašiau tėčio, kad pagamintų. Nors tuomet jis nieko bendro su šiuo instrumentu neturėjo, padirbino pirmąsias penkiastyges. Po to grįžau į Lietuvą groti su grupe, o tėtis toliau eksperimentavo ir gamino kankles“, – mena J. Chockevičius.

Prasidėjus karantinui koncertai sustojo, tad Jonas į gyvenimą įsileido naujovių – pradėjo mokytis kankliuoti, o netrukus iš tėčio, žinomo liaudies muzikanto Vlado Chockevičiaus, išmoko šį instrumentą padirbinti pats.

Kodėl kanklės? Anot pašnekovo, gitara kiek pabodo, be to, jis visad žavėjosi senąja lietuvių kultūra, tikėjimu, papročiais, tradicijomis, gilinosi į teosofo Vydūno kūrybą.

„Žavėjo senieji kanklininkai, kuriais daugiausiai buvo vyrai: senoliai su ilgomis barzdomis sėdėdavo kaime prie trobos, po obelim ar atsirėmę į šieno kupetą, grodavo kanklėmis ir jų veidai spindėdavo, dvelkdavo ramybė, darna. XX a. kankliuojančių vyrų tradicija ėmė nykti, o dabar jų išvis labai mažai, tad stengiuosi gaivinti šią tradiciją: į Rugsėjo 1-osios minėjimus, tautines šventes, festivalius vietoje elektrinės gitaros vežuosi kankles“, – sakė J. Chockevičius.

Gamina tik gerai nusiteikęs

Pašnekovas akcentavo, kad dirbinti kankles galima tik gerai nusiteikus, esant vidinėje ramybėje, susitelkime, taikoje.

„Medis, kad ir išdžiūvęs, sugeria energiją. Jei meistro nuotaika gera, rami, tada ir kanklės pagaminamos gražesnės, švelnesnės, malonesnės, geriau skamba. Jei nuotaika bloga, slegia įtampa, skubėjimas, žiūrėk ir ranka nuslydo, įrankis ne ten nuėjo, todėl skaptuojant, šveičiant ar dažant sakau gerus palinkėjimus. Linkiu darnos, taikos, šviesos, skalsos, bendrystės. Instrumentai būna stipriai „įkrauti“!“, – tikino J. Chockevičius.

Vienas kankles padirbinti užtrunka apie savaitę. Dažniausiai jos gaminamos iš klevo, o viršutinė plokštė – iš eglės, epušės medžių. Pašnekovo gamintų kanklių galima rasti ne tik Lietuvoje, bet ir Norvegijoje, kur su lietuvių išeivių vaikais pernai buvo sutelkęs kanklininkų ansamblį.

Ant Jono gaminamų kanklių atsiranda senoviniai simboliai, tarkim tautinė rožytė. Pažymėtina, kad seniau lietuviai kankles puošdavo penkialapių-septynlapių žvaigždžių išpjovomis, tautinių juostų motyvais, Gedimino stulpais, ąžuolo lapų ar tulpių žiedų bei kitais ornamentais. Žmonės kanklėmis grodavo ne tik namų aplinkoje, bet ir vestuvėse, šokiuose, Dainų šventėse, bažnyčiose.

„Dabar kankles dažnai įsigyja saviugda užsiimantys žmonės, jie groja namuose ar gamtoje tik sau“, – pridūrė.

Skambesys nuramina

Senovėje kanklės buvo žynių, krivių instrumentas. Tikėta, kad kanklės vaizduoja laivelį, kuris plukdo sielą į anapusinį pasaulį. Senieji kanklininkai pasiimdavo penkiastyges, atsiguldavo vakare po darbų, užsidėdavo kankles ant krūtinės ir grodavo.

„Kai priglaudi prie krūtinės kankles, visas medis virpa, rezonuoja. Skambesys eina tiesiai į kūną, nuramina, atitrūksti nuo rūpesčių. Grojimas kanklėmis – kaip lietuviška meditacija“, – tikino jis.

J. Chockevičius yra pagaminęs kanklių ir pagal XIX a. pavyzdį – tai penkiastygės, su kuriomis grotos sutartinės. Jis tiki, kad kanklėmis grota jau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio valdymo laikais.

„Užrašyta, kaip grįžus iš pergalingo mūšio Kęstučiui giedojo sutartinių choras. Jei buvo tokie chorai – reiškia buvo ir instrumentinės kanklės. Aplinkinėse šalyse kanklės buvo paplitusios jau prieš tūkstančius metų, reiškia ir mūsų protėviai jas naudojo“, – svarstė muzikantas.

Pašnekovas akcentavo, kad kanklėmis galima groti įvairių stilių kūrinius, jomis kuo puikiausiai skamba ir šiuolaikinės dainos.

„Kanklėmis galima groti kaip bandža, kaip akustine gitara. Priklauso nuo išmonės. Tai – universalus instrumentas“, – sakė kanklių meistras.

Puoselėja lietuvybę

Negalima nepastebėti J. Chockevičiaus namuose pakabintų lietuviškų saulučių, virš stalo kabančio šiaudinio sodo, o kieme pagarbiai sustatytų lauko akmenų. Pasiteiraujame, kodėl jam svarbu puoselėti lietuvybę. Atlikėjas sako, kad daugybę metų tą daro natūraliai, negalvodamas. Iki 2021 m. grodamas patriotinio roko grupėje „Thundertale“ jis ragino atsigręžti į lietuvių liaudies dainas, televizijos projekte su grupe atgaivino patriotinę dainą „Žemėj Lietuvos“.

„Supratau, kad mano misija – atgaivinti lietuvių tautos dalykus, kurie seniau buvo stiprūs, o vėliau tapo nuvalkioti. Štai tarpušvenčiu su grupe „PradžiaPati“ įrašiau dvi dainas: „Mėnulis tikras tėvas jo“ ir „Vai ko nusižvengei“. Stengiuosi, kad lietuvių liaudies dainos gyvuotų, būtų dainuojamos kasdienoje, prie laužo ir pan. Juk jos turi tiek daug stiprybės!“, – kalbėjo J. Chockevičius.

Vyras mena, kad pagarbą tautos šaknims, lietuvybei jam nuo vaikystės diegė tėvai: vesdavosi į Sajūdžio mitingus, minėjimus, pasakodavo apie Lietuvos kunigaikščius, vežė ant piliakalnių, rodė pilis.

Kanklininkas J. Chockevičius

„Būdamas šešerių, kaip dabar mano sūnus, mitinge stovėjau ir giedojau Lietuvos himną su vėliava rankose“, – mena atlikėjas.

Puoselėti lietuvybę, jo manymu, itin svarbu dabar, visuomenę skaldant susipriešinimui: tiek religiniame, tiek politiniame gyvenime, tiek palaikant skirtingas sporto komandas ir pan.

„Susipriešinimas – kiekvienam žingsny. Tada žmonės susitinka ir nebėra apie ką šnekėti, nėra vienybės, bendrų dalykų, kurie buvo, kai žmonės kartu dainuodavo. Turime rasti bendrystę: darže užauginau buroką – ir jau pajutau vienybę su žmonėmis, auginančiais burokus, – šypsodamasi kalbėjo muzikantas ir pridūrė: – Gal susiėjus verta vėl uždainuoti, kaip mūsų protėviai darydavo?“