Naujoje knygoje (bendraautorė Inga Liutkevičienė, išleido „Mažoji leidykla“) autorius ne tik rašo apie būdus išlikti sveikam, žvaliam, bet ir griauna mitus apie prestižo, prekių ženklų galią, moko, kaip neužkibti ant komercinių pasiūlymų kabliuko.
Siūlome paskaityti knygos „Trigubas gyvenimas“ ištraukų.
Sveikatai reikia paprastų dalykų
Pas mane ateina žmogus ir skundžiasi nugaros, galvos skausmais, migrenomis. Pirmiausia patarčiau atkreipti dėmesį, kaip veikia virškinimo sistema. Net jei valgom nelabai gerą maistą, žarnynas žino, kaip maistą apdirbti ir atliekas pašalinti, o naudingas medžiagas pasisavinti.
Sveikatos pagrindas – virškinimas. Svarbu žinoti, kiek kartų per savaitę, per dieną žmogus eina į tualetą. Pagrindas. Jei žmogus tuštinasi tik tris kartus per savaitę, negerai, taip negali būti. Tuštintis būtina mažiausiai vieną du kartus per dieną. Viduriai turi veikti visą laiką. Labai dažnai padidėjęs pilvas ne dėl riebalų – tai išsipūtę vidiniai organai. O jie išsipūtę dėl blogo virškinimo. Žarnyno veiklą, be tinkamai pasirinkto maisto, padeda išjudinti visceralinis masažas, visceralinė praktika, visceralinės manipuliacijos. Darant specialų pilvo masažą, įmanoma išgydyti daugybę ligų. Manualinė pilvo terapija padeda pilvui apsivalyti ir išstumti lauk viską, kas nereikalinga. Visceralinė terapija padeda susidoroti, išstumti tai, kas nereikalinga, per žarnyną. Visiems patariu – kai nueinate į dušą, ranka tris keturias minutes atlikite pilvo masažą. Kartais pacientai prisipažįsta darantys duše pilvo masažus. Paklausus, iš kur moka, dažnai atsako: „Nežinau, mane savaime traukia tai daryti.“ Kai kurie nepraradę įgimtų instinktų. Jie jaučia, kas gerai ir daro sau gera.
Žmonės pamiršo, kad pirmiausia jiems gali padėti visai paprasti dalykai. Seniau visuomet gydytojai uždėdavo ranką ant pilvo. Dabar nededa, nes bijo – pacientas gali paduoti į teismą esą jis kiša rankas ten, kur nereikia. Mano draugas gydytojas pasakojo tikrą istoriją. Pas jį atėjo ligonė, beje, ją nusiunčiau pas draugą pats. Jis ant jos nugaros uždėjo ranką, tai ji po to parašė skundą – gydytojas išdrįso liesti nugarą. Bet kaip galima kitaip sužinoti apie ligonio būklę? Todėl gydytojai nebeliečia rankomis nugaros, o iš karto siunčia žmogų rentgeno tyrimui. Tyrimas visada rodo, kad yra pakitimų, ypač vyresnių negu 40 metų žmonių kūnuose. Po tyrimo gydytojas jau gali liesti rankomis nugarą – yra įrodymas apie pakitimus nugaroje. Draudimas moka už tyrimus, todėl ir gaišinamas brangus laikas ir duodama į teismus. Daugeliu atvejų galima apsieiti be brangių tyrimų, bet ne.
Nepamirškite – ne visi gydytojai nori jus išgydyti. Apie tai byloja ir ši tikra istorija, virtusi anekdotu. 70-metis gydytojas, kurio sūnus irgi tapo gydytoju, pareiškė: „Sūnau, baigei mokslus, esi gydytojas. Dabar turiu teisę pailsėti, su tavo mamyte nutariau apkeliauti pusę pasaulio per pusę metų. O tu perimsi mano ligonius, mano kliniką.“ Sūnus sujaudintas prisiima įsipareigojimą. Po pusės metų tėvas grįžta ir klausia: „Kas gero? Kaip klinika?“ Sūnus atsako: „Viskas gerai. Dirbam. Neseniai buvo ponia Kohen. Ją atsimenu nuo vaikystės, ji pas tave ateidavo gydytis. Galų gale suradau priežastį, kodėl jos aukštas kraujo spaudimas. Paskyriau gydymą ir pagaliau spaudimas normalizavosi.“ Tėvas net už galvos susiėmė: „Dieve mano, ką tu padarei?! Juk ponios Kohen ligos dėka baigei mokslus!“
Gydytojai turi savo komercinių interesų, o žmonės turėtų turėti savo. Mažai kas domisi savo sveikata, kol yra jaunas ar pakankamai jaunas – geriau renkasi negalvoti apie tai, o vertėtų. Žinoma, kam įdomu sąnariai ir raumenys? Atrodo, neverta dėmesio tema. Bet mes pamirštame, kad gyvenime negausime naujų raumenų,sąnarių. Juos Dievas duoda visam gyvenimui ir tik vieną kartą. O kai vėl atsirasime šioje erdvėje (nors niekas nežino, kaip iš tiesų yra, bet yra tokių teorijų) dar kartą po 100 ar 200 metų, mūsų mintys gal bus tos pačios, ir siela ta pati, bet raumenys ir sąnariai bus visai kiti.
Jeigu žinome viską apie mūsų fizinę ateitį, tai gal kažką darykime, kad ji būtų lengvesnė, nelaukime kol galutinai susuks ir teks mokėti už brangius dirbtinius sąnarius. Ir prisiminkime, kad padėti sau galima ne tik einant į brangius sporto klubus, galima namuose atsigulti ant grindų ir daryti pratimus, kurie tikrai padeda, be to, mankštintis galime ir išvykę – viešbučio kambaryje, parke, vaikščiodami prie jūros, ant pievelės sodyboje ar namo kieme. Už tai nereikia mokėti pinigų. Kodėl to nedaryti? Ir padėsime sau, ir sutaupysime. Daugybė gerų ir žmogui naudingų dalykų nieko nekainuoja. Aš turiu paprastą volelį, kurį sportuodamas dedu po galva arba kojomis, pasiimu arba susirandu miške paprasčiausią lazdelę ar tvirtesnę šaką, kurią irgi naudoju mankštindamasis, paprastą kamuoliuką. Tai pigu ir labai efektyvu, tik netingėkite kasdien atlikti keleto pratimų namuose.
Tikrai puikus sportas ir poilsis gali būti su lazda. Nešinas lazda dažniausiai einu į parką. Turiu daug lazdų. Turiu koncertinę lazdą, kai einu į koncertus ar muziejus. Ją nusipirkau Paryžiuje. Lazdos buvo naudojamos jau XVIII a. ir moterys su lazdomis vaikščiodavo, turėdavo lazdytę – ne aš tai sugalvojau. Naujas išradimas – skandinaviškos lazdos. Juk prieš 15 metų niekas negalvojo, kad su lazdomis vaikščiosime po miestą, o dabar tai populiaru, bet svarbiausia – naudinga ir beveik nieko nekainuoja.
Neseniai man vienas pacientas padėkojo sakydamas: „Skrisdamas lėktuvu dariau pratimus, kuriuos parodei. Visuomet po 6–7 valandų lėktuve, mano kojos sutindavo ir aš vos galėdavau paeiti. Dabar, judindamas kojas, kaip mokei, vis atsistodamas pavaikščioti lėktuve, atskridau daug sveikesnis ir geriau jausdamasis. Viešbutyje net nepriguliau pailsėti, kaip anksčiau, man to nereikėjo. Iš karto galėjau eiti į miestą ir daryti tai, ką noriu“.
Pats dažnai skrendu iš Niujorko 10 valandų į senąjį pasaulį – į Europą. Skrisdamas visada mankštinuosi – lengvai judinu ir suku kojas, atlieku specialius kvėpavimo pratimus, visa tai netrukdo kaimynams, kvėpuoju užmerkęs akis, susikoncentruoju į kvėpavimą. Nueinu, atsistoju į lėktuvo kampą ir darau pratimus stovėdamas. Netrukdau kitiems ir paruošiu savo kūną kitai dienai. Žinau, kad truputį pasistengus, neteks gaišti laiko ir kankintis dėl įsisenėjusių ar naujų skausmų.
Nemokami patirties šaltiniai
Visa ko pagrindas – patirtis. Patirties įgauni tiktai tada, jeigu pasisekė – ilgai gyveni.Yra žmonių, kurie išlošia loterijose, bet aš tokių gyvenime nesutikau. Nežaidžiu loterijoje. Aš dirbu.
Mano patirtis rodo, kad ne visi gyvenimiškieji stereotipai galioja. Dažnai kalbama apie tai, koks reikšmingas yra žmogaus įvaizdis ir kiek daug jis lemia. Esą sutikus žmogų mums didžiausią pirmą įspūdį palieka, kaip jis apsirengęs. Net sakoma: „Sutinki žmogų pagal apsirengimą, o atsisveikini pagal protą“. Tikrai nesiūlyčiau spręsti apie žmogų iš pirmų žvilgsnių ir susitikimų.
Papasakosiu apie įvaizdį ir profesionalumą iš savo patirties. Pažįstu moterį, kurios pirmas vyras buvo advokatas, o antras – gydytojas. Antrasis jos paklausė, koks skirtumas tarp tų vyrų? Ji atsakė: „Advokato kostiumai daug gražesni“. Teisingai, nes jis advokatas. Advokatą daugelis renkasi ir pagal tai, kaip jis apsirengęs, kaip moka kalbėti ir kaip atrodo jo kontora.
Prisimenu savo pirmąjį advokatą Amerikoje, gebantį tvarkyti emigracijos reikalus. Susiradau jį norėdamas gauti visus reikalingus leidimus. Jį rekomendavo žmonės, žinoję, kaip jis dirba. Kas krito į akis? Pirmiausia, jis neturėjo sekretorės. Ant jo darbo stalo pūpsojo pusės metro aukščio krūva visokiausių popierių. Vienu metu jis dirbdavo su 200–300 bylų, kiekviena emigracijos byla tęsdavosi apie dvejus trejus metus. Visos tos bylos buvo sukrautos ant stalo. Stebino, bet jis per kelias sekundes iš tos krūvos ištraukdavo tai, ko reikia. Pats atsakinėjo į skambučius, sekretorės neturėjo. Telefonu dažnai klientams sakydavo „Vieną sekundę!“ ir per kelias sekundes surasdavo krūvoje dokumentų reikalingąjį. Štai ir įvaizdis! Pirmas įspūdis ne visada yra teisingas. Juk pirmiausia, įėjęs į to advokato ofisą, pamačiau netvarką, bet patyriau – jis žinojo viską, buvo absoliutus profesionalas. Nors jo apranga įtikėjusius įvaizdžio galia ir būtų atstūmusi – jis nevilkėjo baltų marškinių krakmolyta apykakle, buvo be kaklaraiščio, rengėsi labai paprastai. Todėl sakau – pirmas įspūdis apie žmogų dar nieko nereiškia.
Dar apie prestižą, bet jau iš kitos srities. Daug kas įsivaizduoja, kad valgymas restorane reiškia tam tikrą statusą. O man valgymas restorane panašus į lankymąsi sporto klube – ten visą laiką bumbsi muzika: bum bum bum bum. Aplinkui žmonės. Jeigu tau 20 metų ir tu nori sutikti kitą jauną žmogų sporto klube – eik. Tai gera priežastis eiti į sporto klubą. Bet jeigu turi kitokių tikslų – nori sportuoti, stiprinti sveikatą judesiu, tada paklausk savęs, ar verta gaišti laiką važinėjant į klubą, juk pasportuoti gali namie, jei žinai, kaip ir kokius pratimus daryti, arba parke šalia namų. Tai prilygsta sporto klubui. Sveikatai naudinga tai, kas paprasta – paprastas maistas ramioje aplinkoje, paprasti pratimai ar tiesiog malonus pasivaikščiojimas po parką kiekvienam individualiai tinkamu žingsniu su niekuo nelenktyniaujant, grožintis parko ar miško augmenija.
Gal kartais ir malonu nueiti į prabangų restoraną pasėdėti valandėlę kitą, kai aplink tave šokinėja trys keturi žmonės ir kas penkias minutes klausia: „Viskas gerai? Ar viskas gerai?“ Nežinau, gal vieną kartą per metus pasėdėti taip aptarnaujamam ir labai brangiai pavalgyti malonu, bet dažnai vaikščioti po kavines man atrodo tikras laiko gaišimas. Net ir virškinimui ne taip jau gerai, kai tave visą laiką dirgina klausimais, sukinėjasi tau prieš nosį. Man atrodo, sveikiau šviežią agurką ramiai suvalgyti ar morką sukramtyt. Ramiai, be jokių dirginimų. Ir pilvui sveikiau, ir psichikai geriau. Žmogui visomis prasmėmis sveikiau valgyti kuo paprastesnį maistą ir kuo ramesnėje aplinkoje.
Gerus pietus gali paruošti ir gera šeimininkė. Bet vakar pakviečiau draugą į restoraną, už pietus sumokėjau apie 120 dolerių. Puikūs pietūs! Ne veltui kai kurių restoranų šefai garsūs visame pasaulyje. Jų paruoštas kepsnys, mėsytė ar sriubytė visgi kitokie negu geros šeimininkės. Bet yra šeimininkių, galinčių taip skaniai pagaminti, kad, rodos, pirštus apsilaižytum. Skaniai pavalgyti gali labai gerame restorane, bet gali ir namuose, jei gamina gera šeimininkė. Skonis gal skirsis, bet ir kaina bus kita, o malonumo turėsi vienodai – būsi skaniai pavalgęs.
Kai kurie sako: „Kiniškas maistas toks neskanus“. Ne, ne, ne kiniškas maistas neskanus! Paprasčiausia nevalgei gero kiniško maisto! Jeigu žmogus sako mokąs virti barščius, tai nereiškia, kad tie barščiai kiekvienos šeimininkės tokie patys. Jeigu nepasisekė, nevalgei gerų barščių, tai nereiškia, kad nemėgsti barščių. Paprasčiausia nevalgei skanių barščių.
Aš, būdamas nežinomoje vietoje, užsuku į kioską, krautuvę ko nors nupirkti, taip užmezgu kontaktą su pardavėju, o tada klausiu, kur galima skaniai papietauti. Jokių finansinių interesų su ta vieta nesusietas žmogus pasakys nuoširdžiai, o jei to paties paklausi viešbutyje, nesi garantuotas, ar darbuotojo patarimas nėra procentais apmokamas restorano, į kurį viešbučio darbuotojas tave nusiųs. Net neabejoju – už rekomendaciją jie gauna pinigų. O turtuoliams dažniausiai tokie, turintys interesų, ir pataria, todėl turtuoliai kartais gauna tai, kas brangiausia, o ne kas geriausia.
Daug kas, pirkdami daiktus, renkasi prekių ženklus. Man ženklai nesvarbūs. Nesvarbu, kokiais prekių ženklais pažymėti rūbai, kuriais vyras ar moteris vilki, kuo avi. Man svarbu, kokia moters praeitis ir kaip ji atrodo. Ir tai yra mano klaida. Į jos rūbus nežiūriu. Koks skirtumas. Galbūt esu neteisus, bet neturiu vienos firmos, kurios batus pirkčiau ar kostiumą. Man svarbu pasidaryti pedikiūrą, nes tai susiję su mano kūnu, oda, švara. Man tai svarbu, bet kas ant odos – kokios firmos kelnės ar kojinės – man nesvarbu.
Niujorke vyksta aukščiausio lygio koncertai, į kuriuos bilietas tekainuoja kelis dolerius. Kelis dolerius! Sakau – nereikia labai daug mokėti, norint nueiti į koncertą. Žmonės dažnai sako: „O, koncertai brangiai kainuoja! „Neteisybė! Nesidomėjote, neieškojote, todėl taip sakote. Taip,brangiausias bilietas į operą kainuoja 300–350 dolerių, bet galima nusipirkti gerą ar net labai gerą bilietą už 30 dolerių. Jei dainuoja Violeta Urmanavičiūtė-Urmana ar Anna Netrebko, sunkiau gauti bilietą už 30 dolerių. Bet į daugelio gerų ir žinomų dainininkų koncertus galima gauti nebrangių bilietų. Ir į operą galima nusipirkti pigių bilietų. Ir į „Carnegie Hall“ galima nusipirkti už 10 dolerių, nors brangiausias bilietas kainuoja 200 dolerių.
Nueiti į gerą koncertą bent kelis kartus per metus gali kiekvienas. Dabar džiaugsmą teikiantys dalykai tapo labiau prieinami. Ir tuo mums reikėtų naudotis. Teatro finansų direktoriai mato – yra žmonių, mokančių po 350 dolerių už bilietą į koncertą, kodėl iš jų nepaėmus tų pinigų? Bet visada galima rasti būdų nueiti į koncertą ir už kelis dolerius, tik reikia pasidomėti, susižinoti. Ir paklausysite to paties nuostabaus koncerto beveik už dyką. Tas pats visame pasaulyje. Galimybės pamatyti, paklausyti gero meno šiandien yra visai kitokios, nei buvo prieš šimtą ar du šimtus metų, tačiau ne visi žmonės tai žino.
.