Pas ortopedą – dažniau
Pėdos yra tarsi namo pamatas. Kuo jis geriau paklotas, tuo tvirtesnis namas ant jo stovi. O kuo sveikesnės yra pėdos, tuo taisyklingesnė žmogaus laikysena, kuri, beje, daro įtaką sąnariams bei raumenims. Taigi, kuo anksčiau pradėsime rūpintis mažylio pėdutėmis, tuo vaikas bus sveikesnis.
Na, o pėdų deformacijos būna tiek įgimtos, tiek įgytos.
Šleivapėdystė. Viena sudėtingiausių įgimtų ligų yra šleivapėdystė, kuri neretai painiojama su šleivojimu. Tačiau tai skirtingos ligos. Esant šleivapėdystei, kūdikis jau gimsta su pasukta į vidų, nelanksčia (rigidiška) pėdute, kuri sunkiai pasiduoda korekcijai, todėl paprastai prireikia etapinių gipsavimų ir bent vienos operacijos. O šleivojimo priežastis gali būti tiek pėdų deformacija, tiek blauzdų rotacija ar net klubų sąnarių anatomijos ypatumai. Todėl mažyliui pradėjus šleivoti nereiktų skubėti pirkti ortopedinės avalynės. Gali būti, kad jos visiškai nereikia ir užteks tik trumpos vaikų ortopedo konsultacijos.
Plokščiapadystė. Kita ne mažiau sudėtinga pėdų liga – plokščiapadystė. Šiuo atveju ir vėl neretai painiojamos dvi patologijos. Viena vargina, kai pėda būna plokščia ir rigidiška, skausminga dėl čiurnos-pėdos kaulų anomalijų, o antra – mobilioji plokščiapadystė – vaikui paprastai nesukelia jokio diskomforto ir funkcijų sutrikimo.
Mažyliui pradėjus vaikščioti, jo pėdos skliautas būna žemas dėl storesnio riebalinio audinio ar čiurnos raiščių elastingumo. Tačiau maždaug iki 6–7 mažylio gimtadienio šis skliautas susiformuoja. Jei vaikas yra fiziškai aktyvus, mažai pavargsta, avalynė nudėvima tolygiai, net ir esant neaukštam pėdų skliautui, tai greičiausiai gydymo neprireiks. Jei šeimoje yra pilnapadžių, didelė tikimybė, jog ir vaikas bus pilnapadis ir jokie specialūs batai, maunami nuo mažų dienų, jam nepadės.
Svarbu. Sunerimti reiktų tuomet, jei mažylis skundžiasi pėdų skausmu ar greitu jų nuovargiu. Tokiu atveju reikėtų kuo skubiau kreiptis į vaikų ortopedą. Dažniausiai tėvai šiuos specialistus linkę nuvertinti ir su savo atžalomis per pirmą jų gyvenimo dešimtmetį vaikų ortopedo kabineto duris praveria vos vieną ar du kartus. O tuomet pėdų bėdos jau būna pastebimai užleistos ir ką nors pakeisti jau būna gerokai sunkiau. Pas ortopedą ikimokyklinukams derėtų apsilankyti ne rečiau nei kas dvejus metus, o dar geriau – kasmet. Vaikai labai greitai auga, todėl pėdų pokyčiai (nesvarbu, ar į gerąją, ar į blogąją pusę) vystosi labai greitai.
Ar batai veikia pėdą?
Tėvai, norėdami, kad jų mažylių pėdutės būtų sveikos, neriasi iš kailio ieškodami tinkamos avalynės. Mat visuomenėje yra paplitusi nuomonė, kad batai yra atsakingi už pėdos skliauto formavimąsi. Todėl neretai ieškoma būtent ortopedinių batų, nė nesusimąstant, kad anksčiau tokių „teisingų“ batų nebuvo, o pėdos vis tiek susiformuodavo taisyklingai, su aukštu skliautu. Tai reiškia, kad pėdos vystymasis nesusijęs su tuo, kokius batus vaikas avi.
Dar geriau – jei mažylis išvis nesiauna batų, o natūraliais paviršiais vaikšto basomis kojomis. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad batai pagydyti pėdos ar suformuoti jos skliauto negali. Tačiau jei batai bus kieti ir nelankstūs, jie gali neigiamai paveikti besivystančią pėdą.
Jei renkamės lauko batus
Reikėtų žinoti, kad pagrindinė batų funkcija yra kitokia – saugoti pėdą nuo sužeidimų ir drėgmės. Todėl renkantis lauko batus reikėtų atkreipti dėmesį į keturis pagrindinius dalykus:
- Medžiaga. Batai turėtų būti pagaminti iš kokybiškų, geriausia – natūralių medžiagų;
- Padas turėtų būti minkštas ir elastingas;
- Priekinė dalis – plati, kad pirštai nebūtų suspausti. Taip pat nederėtų pamiršti, kad vaikai auga, todėl turėtų likti ne mažiau nei 1 cm iki pirštų. Auksinis standartas – turėtų likti tarpas, lygus vaiko kojos nykščio pločiui;
- Kulnas – fiksuotas tvirta bato dalimi. Ji nuolat judantį mažylį apsaugos nuo galimo čiurnos patempimo.
Įsispiriami batai judėti neleis
Pradėjus vaikui keliauti į darželį tėvams atsiranda naujas rūpestis – išrinkti patalpoje tinkamą avalynę. Šie batai turėtų atitikti tuos pačius reikalavimus, kokie keliami lauko avalynei, tik turėtų būti pasiūti iš odai kvėpuoti labiau leidžiančių medžiagų.
„Crocs“ tipo batai ypač pamėgti lietuvaičių ir avimi visur bei visada. Tačiau svarbu žinoti, kad šie batai yra laikomi paplūdimio avalyne, todėl vaikštinėti jais po kambarį nėra pati geriausia išeitis. Vadinamieji kroksai smukčioja, neturi tvirto kulno prilaikymo, tad padidina čiurnos traumų tikimybę. Be to, suprakaitavus kojai, palaiko drėgmę, sudarydami palankias sąlygas grybeliui atsirasti.
Įsispiriamos šlepetės atviru priekiu ir atvira galine dalimi gal ir geriau už kroksus, bet tik vaikštant nedaug, ramiu tempu. O to tikėtis iš darželinuko vargu ar galime. Taigi, nuolat po darželio grupės patalpas zujančiam mažyliui netinkamas ir šis apavas.
Basutės ar sandalai savo kilme mena labai senus laikus, tačiau šiais laikais jų gamyba labai ištobulėjusi, o ir pasirinkimas – didžiulis. Basutės ar sandalai yra šilto klimato apavas. Taigi, tikėtina, kad koja šiuose batuose, net visą dieną praleidžiant grupėje, tikrai nešus.
Tačiau yra keletas niuansų. Jei priekinė dalis yra atvira, mažylis anksčiau ar vėliau gali nusimušti pirštus arba ten gali patekti smulkių dalykėlių, sukeliančių nedidelių odos pažeidimų. Jei galinė dalis bus nefiksuota, daug judant gali padidėti traumų tikimybė.