Įprotis užkoduotas vaikystėje
Kad taptumėte savo lėkštės valdovu, teks atsikratyti vieno labai įkyraus ir jūsų figūrą gadinančio įpročio – baigti viską, kas lėkštėje. Tai dažnas reiškinys, atsineštas iš vaikystės, kai tėvai, seneliai ir net darželio auklėtojos ragindavo, o neretai tiesiog versdavo baigti visą patiekalą, nes kitaip „negausi saldainio“, „negalėsi eiti žaisti į kiemą su draugais“, „sėdėsi prie stalo tol, kol suvalgysi“, „neužaugsi, būsi silpnas“, „maistas kainuoja pinigus“, etc.
Įprotį baigti visą maistą pastebiu ne tik tarp brandesnio ar vyresnio amžiaus moterų, kurios priklauso mano mamos ar močiutės kartai (galbūt išgyveno karo ar deficito laikus), bet ir tarp bendraamžių. Pažįstu moterų, kurios svajoja numesti kelis ar keliasdešimt kilogramų, sportuoja, bėgioja, atsisako mėsos, kitaip riboja valgiaraštį, bet nemato šio akis badančio įpročio – iki galo ištuštinti lėkštę. Maža to, jos visada pabaigia ir drauge pietaujančių artimų draugų ar šeimos narių patiekalus ir, blogiausia, vaikus verčia daryti tą patį.
Nė viena iš šių moterų nepatiria nepritekliaus, jos gerai uždirba, aprūpina ne tik save, bet ir kitus, tačiau joms labai gaila išmesti nesuvalgytą maistą! Tokios moterys pasiryžusios mokėti pinigus už dietologų konsultacijas, sporto klubų abonementus, bet nesuvokia, kad kelią išsvajotos figūros link joms visų pirmą pastoja įprotis sudoroti visą lėkštės turinį.
Išmesti maisto likučius mums tolygu išpuikimui, kone tiesioginiam pinigų švaistymui ar net šventvagystei. „Kaip galiu išmesti maistą, kai Afrikoje badauja vaikai?“ Tačiau jūsų burnon įsidėtas, o ne į šiukšlių dėžę nukeliavęs valgis tikrai neišgelbės nė vieno Afrikos vaiko, bet ilgam papildomu centimetru įsitaisys aplink jūsų juosmenį. Jei išties norite padėti Afrikos vaikams, pirkite mažiau maisto, ruoškite mažesnes patiekalų porcijas, o pinigų sumą, likusią sumažinus įprastų porcijų dydžius, paaukokite organizacijoms, besirūpinančioms skurstančių šalių mažyliais.
Išmesdami... taupome
Kaskart, kai atsiduriate ties šia slidžia riba – numalšintas alkis ir nebaigtas patiekalas lėkštėje priešais, nepaslyskite, išlaikykite pusiausvyrą ir laimėkite dvikovą su savo pačios lėkšte, aiškiai mintyse pasakydama, kad visas likęs maistas nuo šios sotumo akimirkos tampa paprasta atlieka, kuri turi keliauti į šiukšlių dėžę, o ne į jūsų skrandį.
Jei negalite atsikratyti minties, kad už šį maistą buvo sumokėta, pagalvokite, kiek iš tiesų sutaupysite, jei jo atsisakysite, užuot jį sušlamštusi. Liekninančios piliulės, medžiagų apykaitą skatinantys maisto papildai, liekninantys masažai, dietologų konsultacijos, sporto treniruotės ir kitos priemonės, kurias pasitelksite, norėdamos sumažinti apimtis ar pakeisti svarstyklių rodmenis. Visas tas maistas, kuris patenka į jūsų organizmą, užuot likęs „už borto“, prisideda prie šių nemenkų išlaidų. O kur dar neįkainojamai subjurusi nuotaika, kai neužsisega kelnių saga ar nauja suknelė negula, kaip norėtumėte, visas tas laikas ir iššvaistyta energija norint atsikratyti bent šiek tiek antsvorio. Šis netikęs įprotis, kurio žalingumo neįvertinate, gali rimtai kaišioti pagalius į jūsų ratus.
Taisyklės galioje ir restorane
Jei išmokote sąmoningai valgyti ir negailėti palikti nebaigto maisto namuose, tobulėkite ir naują įprotį praktikuokite kitose erdvėse: svečiuose ir viešojo maitinimo įstaigose.
Kam viešint svečiuose neteko patirti šeimininkų vaišingumo? Tai gali prilygti kone terorizmui maistu, ypač jei lankote uošvius ar vyresnius giminaičius. Išmokite mandagiai, bet labai aiškiai pasakyti „ne“ ir suvalgykite tik tiek, kiek reikia jums, o ne kiek reikalauja šeimininkai. Jei tai neefektyvu, gudraukite. Paprašykite, kad tą dvidešimt penktą kartą jums siūlomą torto gabaliuką įdėtų į namus. To torto namie jūs nevalgysite, bet svarbiausia šioje situacijoje išsaugoti sveiką avį ir sotų vilką, todėl nesuvalgytas, išsineštas ir šeimininkams nematant išmestas maistas nesukels jiems širdgėlos ir išsaugos jūsų pastangas laikytis mitybos įpročių.
Dar viena situacija – restoranas. Čia maistas išties nepigus, todėl sumokėjus už porciją, kurios dydžio neįmanoma reguliuoti, gali ne juokais suspausti širdį, kai skrandis nebenorės to, kas liko lėkštėje, o akys ir protas apverks kiekvieną išleistą eurą už gurmaniškas restorano gėrybes. Paprašykite, kad nebaigtą patiekalą supakuotų išsinešti ir, blogiausiu atveju, suvalgykite jį kito numatyto valgymo metu.
Kai kurie restoranai sutinka paruošti ir pusę pasirinkto patiekalo, visada pasiklauskite apie tokią galimybę. Dažniausiai pusė įprastos porcijos yra tas aukso viduriukas, nuo kurio ir pasisotinama, ir pasimėgaujama virtuvės šefo meistriškumu. Jei porcijos nedalomos pusiau, galima pasitarti su stalo kompanionu, gal jis ar ji irgi norėtų suvalgyti tik pusę porcijos. Taip būna gana dažnai, kai jūsų valgymo draugas, užuot užsisakęs visą pagrindinį patiekalą ir dar desertą, mieliau sutiks pasisotinti puse įprastos pagrindinio patiekalo porcijos ir puse skanėsto.
Dvikova su lėkšte kaskart kainuoja bent lašelį valios pastangų. Jau taip skaniai pasigaminau, norisi viską sudoroti iki paskutinio trupinėlio, bet, kai jaučiu, kad nuo šito taško su kiekvienu tolimesniu kąsniu imsiu sau kenkti, aš kone nubėgu prie šiukšlių dėžės ir išmetu visus likučius. Nenustumiu lėkštės į šoną, jokių „pabaigsiu vėliau“, nes paprastai tas „vėliau“ ateina po 5 min., todėl nepalieku sau antros galimybės. Be to, taip gerokai paprasčiau – kam nuolatos bandyti savo valią žvelgiant į tą nebaigtą valgį?
Daugiau skaitykite L. Šurnaitės knygoje “Maži įpročiai – dideli pokyčiai”