Kendo padeda atrasti save kaip žmogų ir keistis į gera, nes iš esmės tenka kovoti ir įveikti savojo ego silpnybes.
Istorija ir raida
Kardui katana Japonijoje tenka ypatinga simbolinė ir istorinė reikšmė. Fechtavimosi technika kenjitsu formavosi daugiau kaip tūkstantį metų, perduodama įvairių mokyklų ir viduramžių kovotojų kartų. Išskirtinį pėdsaką kardo valdymo meno istorijoje paliko garsiausi japonų kariai samurajai.
Kendo (ken – kardas, do – kelias) pradėjo formuotis XVII amžiaus pradžioje kaip lavinimosi ir varžybinių dvikovų budo dalis. Tokią kardo naudojimo tendenciją paskatino Edo taikos laikotarpis Japonijos istorijoje, kai kendo daugiausia buvo naudojamas nekariniams tikslams. Verta paminėti, kad iki to laiko su tikrais plieniniais kardais kovotojai galėjo treniruotis tik bekontakčiu metodu – kata, tokia tradicija išliko iki šių dienų, pavyzdžiui, praktikuojant – iado. XIX amžiaus pabaigoje imperatoriaus nurodymu buvo uždrausta nešiotis tikrus kardus, naudoti juos kovoms ir rengti mirtinas dvikovas. Pamažu kendo įgavo dabartinę išraiškos formą, kai dėl dalyvių saugumo naudojami kardai iš medienos ar bambuko ir apsauginiai šarvai. Be to, iki šių dienų įsitvirtino universalios taisyklės (All Japan Kendo Federation).
Neatskiriamai nuo kendo formavosi – bushido, kovotojo gyvenimo filosofijos ir moralės ugdymo sistema: samurajai kartu su kovinių įgūdžių lavinimu išskirtinį dėmesį skyrė dvasios tobulėjimui. Kai protas, kardas ir kūnas tampa viena (ki ken tai ichi), žmogaus dvasia atranda savastį ir harmoniją. Pagal bushido kodeksą kariai lavino savo patirtį įvairiose meno srityse: arbatos gėrimo ceremonija, poezija, sodininkyste, daile, kaligrafija. Tai neabejotinai paveikė kovos menų evoliuciją, o įžvalgas iš kovotojo kelio leido pritaikyti kasdieniame gyvenime ir tiesiogiai veikė visos Tekančiosios Saulės šalies raidą.
Šiuolaikinė svarba
Žinios, sukauptos nesuskaičiuojamuose kariniuose mūšiuose per tūkstančius metų, gali pasitarnauti ir šiandieniniame pasaulyje. Iki šių dienų dvikovų esmė evoliucionavo į varžybinę ir edukacinę praktiką ir kasdieniame gyvenime moko mus išvengti konflikto, veda prie ramybės, taikos ir progreso. Taigi visas tradicinių rytų kovos menu atmainas (budo), įskaitant kendo, galima traktuoti kaip savotišką moralės ugdymo ir pagalbos formą.
Dažnai žmonės perkopę tam tikrą gyvenimo slenkstį tebeieško motyvacijos, gyvenimo krypties ir prasmės, nebūdami tikri, kokiais principais vadovautis. Savo ruožtu kendo praktika gali būti iššūkių kupina kelione, kurioje iš paprastų taisyklių išauga žmogaus charakterio tvirtybė, savivoka arba nusivylęs žmogus atgimsta.
Svarbiausia – kloti pamatus asmenybės ankstyvo formavimo stadijoje, tai yra dirbti su jaunimu. Japonijoje kendo yra įtrauktas į privalomąją vidurinės mokyklos, policijos akademijų ir karinių pajėgų ugdymo programą, šią dvikovos rūšį praktikuoja beveik du milijonai žmonių, o plačiąją budo praktiką taiko kas dešimtas japonas. Gali atrodyti, kad tai, kas būdinga Rytams, ne visada tinka europiečiui, bet, remiantis įvairiais duomenimis, vien kendo visame pasaulyje turi septynis milijonus sekėjų. Didėjantis būrys atsidavusių žmonių kendo užsiima ir šią išskirtinę sporto šaką populiarina Lietuvoje (Vilniaus Kendo Centras, Lietuvos Kendo Asociacija).
Kendo subtilybės ir nauda
Daugelį metų formavosi pagrindinė kovos menų strategija vientisas kūno centro išlaikymas (chushin). Tai pritaikyta pagrindinėje kendo stovėsenoje – kamae. Kad nebūtų svyravimų, reikia atsikratyti pagrindinių savo vidinių priešų – baimių, dvejonių, abejonių ir netikėtumo reakcijų, tai yra nereikalingų protinių emocijų, ir išlaikyti pasąmonėje budrumą ir bushido dvasią. Kai nėra grėsmės, protas atsipalaiduoja, tad net po laimėtos dvikovos tikras kendo kovotojas turi išlikti pasiruošęs kitam kirčiui (zanshin).
Itin svarbus yra psichologinis aspektas, nes vienas iš pagrindinių kendo uždavinių yra atskirti sąmonę nuo proto, vaizdžiai tariant, išmokyti stebėti save iš šalies. Savotiška meditacija mokuso simbolizuoja racionalų protą, kairiąja ranka dengiant dešinę ranką, atsakingą už emocijų sritį. Mushin, kaip vadinama tuščia ir aiški sąmonė, yra tarsi nematomas stebėtojas. Vaizdžiai tariant, galima pabandyti įsivaizduoti protą kaip katiną, laikomą pririštą pavadėliu: jeigu jis pakankamai išdresuotas, tampa laisvai paleidžiamas.
Pradedančiojo kendo adepto kendoka natūralus elgesys ir neišmanymas papildomas pažengusio mokytojo įvaldytomis technikomis, kurias jis, kadangi yra patyręs, naudoja visai natūraliai. Iš tokio abipusio papildymo gimsta pilnatvė, kūrybiškumas ir tęsiamos tradicijos. Tokio derinio praktinė nauda mokiniui yra akivaizdi: dėl kendo fizinių ir dvasinių pratybų atsiranda noras, koncentracija ir disciplina.
Be emocinės pusės, be abejo, nebūtų stipriosios kovos dvasios, kuri gimsta iš vidinio žmogaus nusistatymo, nes kendo charakterizuojamas kaip dvikovos menas. Paslaptingumas ar romantiškos iliuzijos dingsta pirmą kartą apsivilkus šarvus (bogu) ir sukryžiavus bambukinį kardą (shinai) su priešininko kardu, nes akistata su savo baimėmis tampa realybe. Kai jauti plūstantį adrenaliną, belieka išmokti geriau save valdyti.
Kendo praktikoje atliekami pagrindiniai kirčiai i galvos, rankų ir šoninio juosmens – šarvuotas sritys (men, kote, do ar sudėtingesnis tsuki) ir lavinamos įvairios atakų ir kontratakų technikos.
Bet kokiu atveju tai yra sveika, kad ir kaip keistai atrodytų stebint pirmą kartą. Sąmoningas kvėpavimas leidžia sukaupti pagrindinę jėgą pilvo srityje iki tam tikro kovinio veiksmo sprogimo. Savotiškas tenouchi, kaip lemiama kirčio dalis, turi sąsajų su energija ki – neapsakomos jėgos impulsu. Dėl savito kovos riksmo (kiai), natūralaus, individualaus kiekvieno žmogaus garso, sklindanti vibracija masažuoja vidaus organus, diafragmą ir visą kūną. Pašalinami emociniai blokai, įkraunama pozityvios tarpusavio energijos, kartais net galima pajusti paslaptingąjį kundalini, kai per kūną teka energijos srovė ir apima jausmas, kad esi nesustabdomas. Praktikuojant kendo su visa ekipuote, sveriančia iki dešimt kilogramų, galop suvokiama, kad žmogaus fizinių galimybių ribos yra tik mūsų pačių galvose. Kai kūnas nebeklauso proto, ištvermės raktu tampa atsipalaidavimas. Labai svarbus kendo strateginis elementas yra greitėjimas ir stabdymas, mokantis momentinės reakcijos.
Kendo gali praktikuoti kiekvienas, nepaisant amžiaus skirtumo ir lyties. Beje, kendo uniformos (kendogi ir hakama) neturi skiriamųjų ženklų, išduodančių priešininko laipsnį (kyu ar dan), šioje sporto šakoje nėra ir svorio kategorijų. Dvikovos esmė – ritmas, kai kovotojas gali išprovokuoti išpuolį ir panaudoti priešpriešos veiksmą (debana).
Tiesioginė patirtis
Kai atsiranda pasitikėjimas savo jėgomis, leidžiantis per dvikovą daryti taktinį spaudimą (seme), supranti, kad tradicinis kovotojų tarpusavio nusilenkimas (rei) toli gražu nėra silpnumo ženklas. Nebelieka poreikio įrodinėti, nebent sau pačiam, ir agresyvumui tiesiog nebelieka vietos. Vis dėlto pagrindinė kendo taktika yra atakavimas (shikake), išlaikant tam tikrą distanciją (maai) atitinkamu momentu – tai ugdo ryžtingumą. Kendo labai greitai parodo kovotojui jo silpnybes, netgi tuo atveju, kai jis ima pernelyg savimi pasitikėti. Užtenka nugalėti save, kad suprastum, kas yra pasiaukojimas, leidžiantis pasiekti didesnį sąmoningumo lygį ir suvokti, kad anksčiau ar vėliau bus sulaukta atlygio.
Dažna kendo, kontaktinės dvikovos, pasekmė yra patempimai, sumušimai ar nutrynimai, tačiau rimtų traumų tikimybė nedidelė. Kendo padeda suprasti, kas yra tikrasis dėkingumas už oponento pagalbą dvikovoje, už parodytą silpną vietą (suki), kai supranti, kad praleidai tinkamą kirtį (ippon) ir pralaimėjai, bet vietoj pykčio įgijai galimybę tobulėti.
Kartais, atrodo, niekas nesiseka, apima nusivylimas arba noras nuleisti rankas. Galbūt tai padeda išmokti sąmoningai stebėti (metsuke) ne tik priešininką, bet ir savo lūkesčius, įžvelgti gerus dalykus, ne tik blogus, sukuriančius iliuziją mūsų mintyse. Kartais tiesiog nematome progreso, nes jis išryškėja tik po kurio laiko. Svarbu neprarasti įžvalgos ir gebėjimo išlaikyti pusiausvyrą, kai apima tingumas, ir priversti save išeiti iš komforto zonos. Vėlgi grįžtama prie to paties, ko neįmanoma nusakyti žodžiais – tikruojo savęs atradimo.
Be abejo, kendo – tai menas, pasižymintis giliu filosofiniu pagrindu. Praktikuojant sąmoningai juntama savo įtaka bėgančiam laikui, sau pačiam. Atsiranda sąmoninga pasirinkimo galimybė, kuri lemia, kaip jautiesi šią akimirką ir kaip gyvensi toliau.
Tai, matyt, ir yra kendo savitumas – stiprus ryšys su pačiu gyvenimu. Viena visuma, tuštuma, viena mintis, vienas judesys, akimirka ir kirtis. Žymusis kendo mokytojas sakė, kad kiekvienas žmogus turi savo kendo. Kaip ir kiekvienas žmogus turi savo gyvenimą. Ir kuo daugiau jame atsiranda vietos kendo, tuo natūraliau pasąmoningai imama gyventi pagal jo taisykles.