Kauno klinikos „Bendrosios medicinos praktika“ ortopedas-traumatologas Laimutis Škikas įspėja, kad norintys išsaugoti sveikus sąnarius ir džiaugtis sporto teikiamais malonumais, turėtų atkreipti dėmesį į kelis svarbius patarimus.
„Jeigu bėgant ar po bėgimo jaučiate skausmą aplink kelio girnelę ar maudimą einant, tūpiant, lenkiant koją ar lipant į bei nuo kalno, taip pat tinimą ar traškėjimą – tai ženklai, kad reikėtų susirūpinti savo sąnarių būkle, – sako L. Škikas. – Kitaip nei raumenų audiniai, susidėvėjusios sąnarių kremzlės neatsinaujina ir prasideda degeneraciniai procesai, galintys iššaukti nepagydomą ir judėjimo laisvę apribojančią ligą – osteoartritą. Tam, kad išvengtumėte šių nemalonių pasekmių, sveikai maitinkitės, stebėkite savo kūno svorio pokyčius ir būtinai atsakingai sportuokite.
Bėgiojant, kas kartą ant grindinio nusileidus kojai, sąnariui tenkanti apkrova yra maždaug penkis kartus didesnė už kūno svorį, todėl nenuostabu, kad ilgainiui gali atsirasti maudimo, tempimo, kaitimo jausmas ar net skausmas. Mėgstantiems bėgioti, gydytojas pataria atkreipti dėmesį į kojos statymo techniką – pėdą ant žemės reikėtų nuleisti minkštai, atsispiriant nuo žemės, koja turėtų būti ištiesta per kelius – bėgimas turėtų priminti lengvą spyruokliavimą.
Toks savęs stebėjimas sporto metu gali šiek tiek varginti, tačiau ilgainiui taisyklinga bėgimo technika taps įpročiu, palengvinančiu sąnarių darbą. Storo pado avalynė bei minkšta, ne asfaltinė danga taip pat padeda amortizuoti pėdos sąlytį su žeme.
Prieš išbėgant į trasą, būtina bent 10–15 minučių apšilti. Lengva mankšta ir tempimo bei kojų sukimo pratimai leidžia tinkamai paruošti kojų raumenis ir sąnarius didesniam krūviui. Bėgant svarbu neprarasti budrumo – nepastebėjus akmens, šakos bei kitos kliūties, pėda gali pakrypti ar nuslysti. Ne mažiau svarbu bėgant – pasirinkti sau tinkamą krūvį. Iš pradžių bėgdami žmonės palaiko reikiamą tempą, jų laikysena ir pėdos statymas – taisyklingi. Didėjant nuovargiui, bėgikai po truputį ima kūprintis, jų žingsniai sunkėja, kojos linksta, stuburas išsikreipia.
Pajutus, kad laikytis pradinio bėgimo režimo tampa sudėtinga – treniruotę derėtų nutraukti, nekenkiant nei sąnariams, nei bendrai sveikatos būklei. Gydytojai pastebi, kad su traumomis dažnai susiduria ne tik nepatyrę, bet ir anksčiau intensyviai sportavę žmonės. Seniau ilgas distancijas įveikdavę bėgikai po ilgos pertraukos tikisi, kad nesunkiai įveiks tokį patį atstumą, tačiau jie lygiai taip pat turėtų iš naujo pratintis prie fizinės apkrovos ir po truputį didinti krūvį.
L. Škikas įspėja – jokiu būdu negalima ignoruoti skausmo bėgimo metu ar po jo. Kartais žmonės numoja ranka į nemalonius pojūčius sportuojant, tikėdamiesi, jog tai tik ilgo neveiksnumo pasekmė ir netrukus viskas susitvarkys. Iš tikrųjų skausmas yra rimtas signalas, įspėjantis, jog treniruotę derėtų nutraukti ir bandyti kitą dieną, o idealiu atveju – pasikonsultuoti su gydytoju ar treneriu dėl galimai netaisyklingos bėgimo technikos, avalynės ar rimtesnių, su sveikata susijusių, priežasčių.
Siekiant apsaugoti sąnarius, gydytojas L. Škikas rekomenduoja specialius vaistinėse esančius gelius, kurie ne tik malšintų skausmą, bet per 2–3 savaites padėtų sumažinti trintį, gerintų kremzlės kokybę bei sinovinį skystį.
Veiksmingas ir sveikatai nekenksmingas priemones, kurių sudėtyje yra natūralių, žmogaus organizme esančių molekulių, fosfolipidų, gydytojas pataria naudoti ne tik jaučiant skausmą sąnariuose, bet ir profilaktiškai. Nedidelį kiekį gelio, prieš bėgant, reikėtų užtepti kelio sąnario vietoje ir leisti jam įsigerti. Gydytojas pataria nesusigundyti greito poveikio nuskausminamaisiais ir orientuotis į priemones, kurios malšina ne skausmą, o jo priežastis.