Nors profesionalų sportą atletas paliko prieš 6-erius metus, tačiau karatė iš jo gyvenimo nepasitraukė. Apie visą tai ir savo karjeros kelią pranešime spaudai pasakoja pats Donatas.
Sunkus darbas kasdien
– Kiekviena istorija turi savo pradžią, kokia Jūsų? Kodėl pasirinkote būtent karatė?
– Gimiau mažame Lietuvos miestelyje, N. Akmenėje. Ten viskas buvo labai paprasta – visame mieste 7-8 būreliai ir baseinas. Pradėjau nuo baseino, bet jį uždarė. Tada tėtis, buvęs krepšininkas, pasiūlė išbandyti krepšinį. Čia man visai neblogai sekėsi, taip pat ir tėtis daug prie motyvacijos prisidėdavo. Deja, tuo metu treneriai artimai draugaudavo su alkoholiu, o tai mano vertybių sistemai visiškai netiko, todėl ėjau nuo vieno būrelio iki kito, kol atsidūriau bokso treniruotėse. Pajutau, kad man tinka šis kovos menas, tačiau treneris po kelių mėnesių treniruočių turėjo išvykti gyventi kitur, todėl ir su boksu teko atsisveikinti.
Toliau mano taikiklyje atsidūrė karatė. Nors šis sportas man patiko, tačiau pačioje pradžioje sekėsi tikrai nelabai gerai. Buvau mažas ir storas. 2-3-us metus buvau paskutinis grupėje ir dažniausiai į varžybas nepapuldavau, o jei papuldavau – gaudavau traumą. Žinoma, mama nebuvo sužavėta, todėl norėjo, kad mesčiau. Tačiau mane labai palaikė tėvas. Jis suprato, kad jei dabar esu ne toks vikrus ir lėtesnio brendimo, tai nereiškia, kad toks pat būsiu ir 16-os metų. Viskam reikia laiko ir sunkaus darbo. Reikėjo šeimoje ieškoti kompromiso, tad pradėjau lankyti muzikos mokyklą ir groti saksofonu, o už tai galėjau tęsti karatė treniruotes.
– Ar nebuvo sunku ir toliau treniruotis, kai visada buvote paskutinis ir progresas buvo sunkiai pastebimas?
– Buvo nelengva, tačiau mane tėvas auklėjo, kad negalima pasiduoti, o svarbiausia yra sunkiai dirbti ir siekti savo tikslo. Taip pat labai daug domėjausi kitų sportininkų pasiekimais, jų rutina, kaip jie siekė savo tikslų. Pavyzdžiui, labai patiko, kad Micheal Jordan treniruodavosi 3 kartus per dieną: ryte bėgdavo krosą, po pietų dirbdavo su svoriais ir vakare tobulindavo krepšinio techniką. Tą patį pradėjau daryti ir aš. Kiekvieną rytą bet kokiu oru prieš mokyklą prabėgdavau krosą.
Po pamokų eidavau į treniruoklių salę, o vakarais į karatė treniruotę. Kitas pavyzdys – Dennis Rodman, kuris atkovodavo tiek daug kamuolių, nes būdavo išanalizavęs, kur atšoks kamuolys po kiekvieno komandos draugo metimo. Panašiai elgdavosi ir žymusis Kanados ledo ritulininkas Wayne Gretzki, kuris čiuoždavo ne paskui ritulį, o bandydavo nuspėti, kur jis bus po 5 sekundžių. Bruce Lee turėjo idėją, kad galima treniruotis visą parą, visur ir visada. Pavyzdžiui, jei grįžti namo su mašina, tai pastatyk ją toliau nuo namų per kelis kvartalus ir parbėk namo, pakeliui padaryk įtūpstų ar kitų pratimų.
Taip aš stengiausi iš visų sportininkų rinkti informaciją ir krauti savo žinių bagažą. Žinoma, labai intensyvus treniravimasis taip pat davė savo rezultatų.
– Kada persilaužėte ir supratote, kad jau ir iš Jūsų kažkas gali išeiti ir esate pasirengęs kautis ant tatamio?
– Kažkur 14-15-os metų viskas pasikeitė ir sunkus darbas pradėjo atsipirkinėti. Prasidėjo mano pirmasis kilimas. Laimėjau Lietuvos čempionatą. Tais laikais nebuvo nei U-18 ar U-20 ir t.t., tad 16-os metų pradėjau dalyvauti suaugusiųjų varžybose. Jose laimėdavau prizines vietas ar bent patekdavau į 5-etuką.
Tada sugalvojau, kad esu labai geras sportininkas ir man nereikia tiek daug treniruotis kaip anksčiau. Kelis mėnesius sportavau labai minimaliai, o sekančiose varžybose pralaimėjau per pirmą minutę. Tai man buvo didelė pamoka, kad niekada negalima atsipalaiduoti ir sustoti. Nuo tada daugiau nebeatsipalaidavau ir visada dirbdavau iš visų jėgų.
Aišku ir didelis entuziazmas, ir žinių trūkumas buvo nuvedęs ir iki krizių. Tuo metu nieko negalvojau apie saugumą. Matydavau per filmus, kad Japonijoje karatistai basomis kojomis medžius spardo – darydavau tą patį. Dėl to turėjau labai rimtų problemų su koja. 7 mėnesius išgulėjau ligoninėje. Visi nurašė, bet aš nepasidaviau ir treniruodavau kitas kūno vietas. Po pertraukos grįžau, sportavau pusę metų ir pirmose varžybose užėmiau 3-ią vietą. Tada vėl pradėjau kilti aukštyn.
– Per savo karjerą du kartus tapote Pasaulio vicečempionu, esate daugkartinis Lietuvos ir Europos čempionas. Ar ant tatamio pasiekėte visus savo tikslus?
– Titulai yra įvertinimas ir parodymas, kad esi teisingame kelyje. Per savo karjerą turėjau sunkių kovų, neteisingų teisėjų sprendimų ir skambių pergalių. Kartą Pasaulio čempionato finale padariau 3 nokdaunus, tačiau teisėjai jų nepamatė ir neįskaitė. Man tuo metu buvo 24-eri metai ir ši neteisybė mane labai nuvylė. Dabar galvoju, kad gerai, jog jie neužskaitė tų nokdaunų ir netapau Pasaulio čempionu tokiame jauname amžiuje, nes nežinau, ko dar būčiau galėjęs siekti ir kaip reikėtų save motyvuoti.
Tiesą pasakius, man nebuvo skirtumo, ar tai Lietuvos, Europos ar Pasaulio čempionatas. Aš visur dalyvaudavau tik tam, kad nugalėčiau. Pergalėmis džiaugdavausi, bet jau tą pačią dieną galvodavau, ką padariau ne taip ir ką galiu dar tobulinti. Žinoma, labiausiai motyvuodavo pralaimėjimai. Po jų dirbdavau tik dar sunkiau. Taip pat su treneriu kiekvienam sezonui paruošdavome vis naują strategiją, niekada nevažiuodavome į turnyrus senomis rogėmis. Naują savo strategiją išbandydavau žemesnio lygio turnyruose, vėliau – jau stipresniuose. Matydavau, kas sekasi, ką reikia keisti ar tobulinti. Tačiau nuo savo sezono plano neatsitraukdavau.
Įkūrė karatė mokyklą
– Ar visą gyvenimą ir po karjeros baigimo norėjote likti sporte? Galbūt turėjote planą B?
– Natūraliai jaučiau, kad mano gyvenimas yra susietas su sportu, todėl Šiauliuose pradėjau studijuoti Kūno kultūros ir sporto pedagogiką. Baigiau bakalauro ir magistro studijas. Taip sutapo, kad tą pačią dieną, kai gavau magistro diplomą, gavau ir darbo pasiūlymą Lietuvos kariuomenėje, kurioje savanoriu buvau nuo 14-os metų. Vis dar sportavau ir dirbau kariuomenėje Kaune. Tačiau po pusantrų metų supratau, kad mano aistra karatė yra didesnė, todėl palikau kariuomenę ir Vilniuje įkūriau Kyokushin karatė mokyklą „Budora“.
Visada žinojau, kad kažkada ateis karjeros pabaiga, tad planavau savo veiklą nuo tatamio perkelti greta jo ir ugdyti jaunus žmones. Pradžia tikrai nebuvo lengva. Tačiau dar kartą turiu lenkti galvą prieš tėvą, nes, kaip ir daugelis mūsų, aš taip pat vaikystėje darbuodavausi kilometriniuose bulvių laukuose. Tuo metu tėvas sakydavo, kad svarbiausia pradėti. Tai įsiminiau visam gyvenimui ir žinojau, kad su sporto klubu taip pat – svarbiausia pradėti ir dirbti. Nesvarbu, kad pradžioje ateis 1 ar 5 mokiniai. Jei tiki kažkuo ir dirbsi – anksčiau ar vėliau tau pradės sektis.
Viskas prasidėjo nuo vienos mokyklos ir pamažu augo. Nekeičiau savo darbo principų: iš ryto dvi treniruotės, nuo 1 iki 7-8 vesdavau treniruotes mokiniams. Nuo 8 vakaro darydavau 3-
ią treniruotę sau. Pradėjau matyti, kad vienas nesuspėju su visomis grupėmis. Tada prie trenerių kolektyvo pasiūliau prisijungti savo mokiniams, kurie atvyko gyventi į Vilnių. Po „Budoros“ vėliava pradėjome plėstis po 2-3 metų. Iki šiol stiprėjame ir augame. Kaip ir pradžioje, taip ir dabar, savo treneriams iškeliame pagrindines sąlygas: treneris turi investuoti į save ir mokintis, turi mylėti sportą ir pats sportuoti. Visi treneriai kartu su manimi, kaip ir šiandien, 6 val. ryto turi bendrą treniruotę, po kurios aptariame, kaip sekasi ir tada keliaujame į studijas ar turimus darbus.
– O kaip su paskutine kova. Ar ją planavote ir jai ruošėtės? Kaip įsivaizdavote savo karjeros pabaigą?
– Greičiausiai, kaip ir daugelis sportininkų, savo paskutinę kovą planavau. Norėjau išeiti pakilime ir gražiai atsisveikinti, bet to padaryti nepavyko. Pirmą kartą planavau karjerą baigti Pasaulio čempionate, tačiau likus 2 valandoms iki kovos nusiplėšiau kryžminius raiščius. Planus atidėjau kitam čempionatui. Metus laiko gydžiausi, vėl ėjau į atrankas, surinkau reikalingus reitingo taškus.
Tikrai maniau, kad esu geroje formoje ir šįkart viskas pasiseks. Deja, likus savaitei iki varžybų, trūko Achilo sausgyslė ir supratau, kad tai yra mano karjeros pabaiga. Nebenorėjau daugiau tampyti liūto už ūsų.
Karatė davė verslo idėją
– Ar nebuvo sudėtinga taip viską nubraukti ir palikti tatamį, tą kovos azartą, užplūstantį adrenaliną?
– Baigti karjerą aš ruošiausi. Skaitydavau, kad kiti sportininkai depresuoja, pradeda gerti. Žinoma, turėjau karatė mokyklą, kurioje iki šiol esu treneris ir būnu ne ant tatamio, o 5 cm greta jo. Tačiau tuo pačiu žinojau, kad man reikia dar daugiau iššūkių. Ieškojau savęs, kol supratau, kad noriu išmėginti save versle – metalo prekybos sferoje.
– Kodėl pasirinkote būtent šią sferą?
– Į metalo prekybą netiesiogiai mane atvedė taip pat karatė. Japonijos turnyrų metu susirinkdavo labai daug žmonių iš viso pasaulio su įvairiausiomis veiklomis. Vienas rusas pradėjo pasakoti, kad jis prekiauja metalu ir kad tai labai perspektyvu. Buvo labai įdomu klausytis. Vėliau taip sutapo, kad pats pradėjau prekiauti tuo pačiu produktu, tad pirmąsias žinias ir mintį apie tai gavau būtent iš karatė pasaulio žmogaus.
Šiandien mane labai žavi ši veikla, nes kasdien turime naujų iššūkių. Dirbame Europoje, Azijoje, buvusiose sovietų sąjungos šalyse. Visiškai neprekiaujame Lietuvoje. Visur yra skirtingos politinės situacijos, niekada nežinai, ar bus embargas, ar galėsi įvykti į šalį. Skirtingi mentalitetai ir globalūs veiksniai lemia verslo sėkmę. Dirbame jau 8-erius metus ir, manau, kad einame teisinga kryptimi.
– Galbūt ir kitur, kitose sferose pastebite savo karatė gyvenimo atspindžių?
– Tikrai taip. Karatė režimas man padėjo suvokti ir susikurti savo gyvenimo filosofiją. Taisyklės, kurias gavau karatė salėje, labai tiko ir gyvenime: griežtas režimas, ilgalaikių planų ir tikslų išsikėlimas. Karatė padėjo suprasti, kad negali gauti visko iškart. Turi planuotis metus ar net kelis į priekį.
Tai taip pat individuali sporto šaka, kurioje pergalę 50 proc. lemia psichologija, kad ir koks stiprus varžovas bebūtų. Tas pasitikėjimas savimi padeda ir gyvenime. Kalbu apie mokyklos ar universiteto egzaminus, buitines situacijas, darbo pokalbius. Karatė išugdo labai didelį atkaklumą ir kovotojo instinktą. Tačiau nereiškia, kad kiekvienas mūsų klubo narys turi tapti pasaulio čempionu. Jei juo taps – puiku. Tačiau svarbiausia, kad padėtume jauniems žmonės išaugti dorais, suprasti tikrąsias vertybes ir užgrūdintume gyvenimui, kuris tikrai nėra lengvas.
Jau šiandien susitinku su buvusiais mokiniais, kurie nebesportuoja, bet keli mokosi Anglijoje ir Vokietijoje, vienas Lietuvoje architektūrą studijuoja. Labai malonu su jais pabendrauti ir pasidžiaugti už juos. Taip pat džiaugiuosi, kad ir aš šiek tiek prie to prisidėjau ar bent jau jų nesugadinau (šypsosi).
– Prakalbote apie vertybes. Ar per tiek metų pastebėjote, kaip keičiasi žmonės, ar jiems svarbios vertybės? O gal jie visai nesikeičia ir viskas yra tvarkoje?
– Manau, kad mūsų rodoma vertybių sistema tapo dar aktualesnė šiandien. Dauguma žmonių yra užimti, turi savo rutiną ir nieko nespėja. Didelius vaikų auklėjimo ir elgsenos skirtumus pastebime mūsų stovyklų metu. Seniau stovykloje bent pusė vaikų pasiklodavo lovą ir nusinešdavo indus. Dabar stovykloje didžioje dalis vaikų yra panikoje ir pasakoja mamoms, kad čia jiems reikia lovą kloti ir indus nešti. Tai yra puikus indikatorius, kaip pasikeitė laikai.
Tėvams šis sportas taip pat labai padeda pakeisti požiūrį į gyvenimą. Labiausiai galiu išskirti grupę žmonių, kurių vaikai sportuoja, todėl ir jie prisijungia, nors nėra anksčiau sportavę. Čia turime labai daug įdomių istorijų: vieni numetė 30 kg, kiti metė rūkyti, pradėjo sveikiau gyventi. Matosi, kaip žmonės atjaunėja, pasikeičia jų požiūris į sveiką gyvenseną, judėjimą, pasikeičia net aptariamos temos.
Taip pat dažnai visi „užsikabina“ ant diržų sistemos ir pradeda siekti juodo diržo. Tai dar vienas iššūkis. Žmonės jau būna daug pasiekę gyvenime, susikūrę gerbūvį, o čia vėl reikia stengtis ir nuosekliai bent 4 metus dirbti, jei nori juodo diržo. Šie žmonės yra geriausias pavyzdys, kaip karatė pakeičia jų gyvenimą.