Primename, kad sostinės gyventojas Eimantas Mikšys pasiryžo neeiliniam eksperimentui - per labai trumpą laiką pasiruošti bėgimui pusmaratonyje. Sportuoti su trenere jis pradėjo lapkričio mėnesį, o savo jėgas sėkmingai išbandė vasario mėnesį Barselonoje vykusiame pusmaratonyje. Visais savo išgyvenimais ir patirtimis jis dalijasi su DELFI skaitytojais. Pirmąjį E. Mikšio straipsnį apie jo neįtikėtiną pasiryžimą ir planus skaitykite čia.
Visi tampa ekspertais
Kai pradedi sportuoti ir apie tai praneši savo draugams ar pažįstamiems, visi jie turi savo patarimų. Aš irgi dabar turiu patarimų savo draugams, kurie įkvėpimo apimti pradeda ruoštis savo gyvenimo distancijoms. Bet tai nereiškia, jog privalome jų klausyti.
Šiame pasiruošimo etape man buvo kiek lengviau, nes kiekvieną mano žingsnį sekė patyrusi sporto klubo trenerė Audronė Pakalenkaitė. Stengiausi visą savo kur nors išgirstą informaciją perduoti jai ir ji jau sustatydavo viską į savo vietas - paneigdavo arba patvirtindavo mitus.
Tą patį siūlyčiau daryti ir jums. Jei jau gavote patarimą, pabandykite rasti kitų šaltinių, kurie tai patvirtintų. Jei draugo pasiūlymui vartoti alkoholį prieš ilgos distancijos bėgimą pagrindimo neradote, tai gal visgi tai ir nėra pati geriausia mintis.
Blogiausia su visais pasiūlymais yra tai, kad jie išties kartais gali jums pakenkti, ir tada jau tikrai nebenorėsite sportuoti arba grįžti į ritmą bus kur kas sudėtingiau.
Pėdos statymo ir kvėpavimo dilemos
Pradedantieji bėgioti dažnai susiduria su aplinkinių patarimais, kaip geriau bėgti - iš pradžių dedant kojos pirštus ar kulną. Mačiau bėgiojančių profesionalų, kurie bėgo ir vienu, ir kitu stiliumi. Kuris geresnis? Nežinau. Išsiaiškinti turėsite jūs patys. Aš bėgu pėdą statydamas “nuo kulno” ir man toks bėgimas yra patogesnis bei malonesnis. Mano nuomone, kur kas svarbiau netgi už tai yra geri batai. Jie padės išvengti traumų ar bent sumažinti jų tikimybę.
Taip pat ir su kvėpavimu. Trys įkvėpimai ir trys iškvėpimai. Ne, ne, neteisingai. Geriau du įkvėpimai ir du iškvėpimai. Neklausykite kitų ir atraskite jums patiems geriausią derinį. Svarbu, kad iškvėptumėte tiek pat, kiek ir įkvėpėte - kitaip bėgant pradės skaudėti šoną ir reikės stabtelėti, giliai iškvėpti.
Jokių pasiteisinimų
Turbūt nenustebinsiu pasakydamas, jog ne tik pasiruošimo pradžioje bus sunku. Taip bus visada, bet tokia ir esmė. Tai ne tik psichologiniai pokyčiai, bet ir fiziologiniai. Tam reikės ir skausmo, tai bus variklis, vedantis pirmyn ir leidžiantis tobulėti. Iš pradžių, labai mėgau save tausoti. Nesupraskite manęs klaidingai - save mylėti reikia visada. Tačiau ar bėgant sporto klube ant takelio, ar keliant aukštai kojas ir skaičiuojant nubėgtus kilometrus lauke, svarbu priversti save judėti tolyn. Sporto klube tai paprasčiau, nes yra treneriai, kurie pasiryžę jums padėti atrasti savo ribas ir jas praplėsti. Susitarti su savimi gali būti kiek sunkiau.
Vienas blogesnių dalykų, ką leidau sau iš pradžių - tai kompromisai. Šiaip jau nieko blogo rasti kompromisą, blogai, kai tai tampa kasdienybe ir juos darome patys su savimi. Tik paklausykite, kaip tai skamba ir pasakykite, ar atpažįstate save.
“Na, gerai, šiandien bėgsiu ne 10, o tik 5 kilometrus, nes vakar daug vaikščiojau, tai nevarginsiu kojų.”
“Jau visą savaitę maitinausi sveikai, tai šiandien juk galiu kokią picą suvalgyti, kas čia blogo nutiks.”
“Šįkart visai greit bėgu, tai galiu ir kiek lėčiau, gal net paeisiu.”
Bent jau mano atveju, visi tokie pasiteisinimai vis tolindavo mane nuo tikslo. Jų tikrai buvo ir net neabejoju, kad dar bus. Visgi kiekvieną kartą reikia nepamiršti dėl ko stengiatės. Todėl šįkart ir buvau išsikėlęs tikslą sau labai aiškų - nubėgti pusmaratonį. Kasdien atsikėlęs žinojau, kodėl tai darau ir šis tikslas mane motyvavo. Raskite tokį tikslą ir jūs.
Svarbu matyti progresą
Kai galvodavau apie sportą anksčiau, darydavau vieną klaidą - pamiršdavau sekti progresą, pagirti save už tuos mažus žingsnius, kuriuos padariau, tam, kad jausčiausi geriau. Visada rezultato norėjau staigaus ir tokio, kuris jau priverstų aplinkinius žavėtis manimi. Deja, taip niekada nenutiko.
Todėl šįkart dariau savo fiziologinių pokyčių nuotraukas, stebėjau nubėgtas distancijas, laiką, širdies ritmą. Kiekviena diena dažnai būdavo geresnė už praėjusią ir tai man suteikė daugiausiai motyvacijos judėti tolyn.