Iš važiavimo grįžta užkimęs
Su dviračių renginiu P. Skučas „draugauja“ nuo pat renginio gimimo – iš pradžių darė reportažus apie vieną tuomet didžiausių dviračių renginio komandų, o dabar jau trečius metus iš eilės jį veda.
„Mane traukia ši šventė, nes tai socialiai atsakingas, įvairiapusiškas renginys ir pritraukia skirtingo amžiaus žmones, ypač šeimas. Jis jungia ir vienija žmones, o tėvai turi progą nuo ankstyvo ryto iki pavakario būti kartu su vaikais, rodyti gerą pavyzdį, mokyti saugaus važiavimo. Bendruomeniškumo jausmas, pagalba ir pagarba spinduliuoja toje vietoje, tik norėtųsi, kad dažniau taip būtų“, – dalinosi mintimis P. Skučas.
– Matėte visus šešis važiavimus, kaip evoliucionuoja šis renginys?
– Labiausiai matomas pokytis – trasa darosi per trumpa, nes tie, kurie startuoja pirmi, apvažiavę visą ratą netrukus pavys tuos, kurie tik startavo. Masiškumas atskleidžia, kad žmonėms svarbu būti komandoje, su draugais, kitais eismo dalyviais ir išreiškia poziciją, kad dviratis tikrai šaunus dalykas gyvenime ne tik kaip transporto priemonė, bet ir laisvalaikio pramoga.
Žmonių daugėja su kiekvienais metais, bet dar vienas geras dalykas – ryškėja žmonių sąmoningumas. Šis renginys nėra „Tour de France“ lenktynės, kur pamiršus elementarias kultūringo dviratininko taisykles gali važiuoti kaip nori. Mėgėjai mina įprastu greičiu, įveikia tris ratus ir demonstruoja, kad galima važiuoja nelenkiant, negriūnant ir gerbiant aplinkinius. Šis dalykas taip pat geras ir malonus. Praėjusiais metais buvo gaminamos šviesą atspindinčios varlytės, šiais metais dėmesys šalmų svarbai. Kinta formos, kaip žmonėms pateikiami dalykai, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį ir jie tampa mada, tokie populiarūs, kad žmonės klausia, kur galima įsigyti. Tai papildo renginį, scenarijų, tampa šventės dalimi.
– Ar sunku vesti renginį, kur balsu tenka valdyti daugiau nei 10 tūkst. dalyvių?
– Nėra pats lengviausias renginys. Informacijos sklaida prasideda nuo 8 val. ryto. Yra didžiulis informacijos kiekis, kurį reikia ištransliuoti, kad visi atsidurtų reikiamu metu prie starto pozicijos, nepavėluotų, nepasimestų. Tačiau šis iššūkis įdomus, kiekvieną valandą to adrenalino daugėja – nauji startai, važiavimai, nugalėtojai, įvykiai veja vieni kitus ir vakare supranti, kad oho kiek nuveikta. Žinoma, namo grįžtu užkimęs.
– Ar yra toks šventės momentas, kai norėtumėt padėti mikrofoną į šoną ir pats sėsti ant dviračio?
– Tai yra tas momentas, kai važiuoja sportininkai. Tuomet norėtųsi persirengti ir sėsti ant dviračio. Su baltu pavydu žiūriu į žmones, kurie daug treniruojasi. Vieni profesionalai, kiti įžengę į sportą, bet jiems pavydžiu to užsidegimo, užsispyrimo, tempo, mynimo, kuris puošia Vilnių. Užsieniečiai, miesto svečiai pamato užtvertas gatves, dviratininkų koloną ir klausia, kur esu, kokios lenktynės vyksta, gal koks „Tour de France“ etapas persikėlė į Baltijos šalis? Man tai gražu, šis sportas gražus.
Gimtadienis, sūnus čempionas ir jokių asmenukių
„Trečius metus iš eilės būsiu atsakinga už renginio „įgarsinimą“, man tai didelė garbė. Džiaugiuosi, nes prisimenu visus dalyvius, kurie patobulėja, važiuoja kitu šalmu, dviračiu, ar pagausėjusia šeima“, - kalba V. Musvydaitė.
– Kas jums asmeniškai yra ši dviratininkų fiesta?
– Tai renginys, kuris man primena, kad arba tuoj pasensiu arba ką tik pasenau. Praėjusiais metais mano gimtadienis buvo renginio dieną. Organizatoriai dviratininko Tomo Vaitkaus rankomis įteikė tortą. Šią staigmeną su vaikais pasidalinome, valgėme rankomis (juokiasi). Juokas juokais, bet su organizatoriais visuomet tariuosi, kada man švęsti gimtadienį, nes turiu derinti su renginio vedimu. Šįkart – dviratininkų šventė dviem dienomis anksčiau nei mano gimtadienis.
– Su kuo dar asocijuojasi didžiausias Baltijos šalyse dviračių renginys?
– Praėjusiais metais pirmą kartą dalyvavo mano vaikai. Į tai žiūrėjau įtartinai, nes vesti renginį ir pasirūpinti vaikais gana sudėtinga. Savo tėčiui patikėjau saugoti sūnų Beną. Taip atsitiko, kad nutrūko tėčiui grandinė, o Benui prieš tai buvau sakiusi, kad bet kuriuo atveju važiuotų tik paskui lydintį automobilį.
Ateinu į finišą, raginu ploti žmones ir staiga pametu mikrofoną iš rankų. Pradedu verkti, nes pamatau, kad mano vaikas važiuoja pirmas. Visos mamos emocijos ima viršų. Vaikas nekreipė dėmesio į mane ir važiavo toliau paskui automobilį. Juokinga buvo, nes savanoriai bėgo stabdyti Beno, mat jis laikėsi mamos prašymo. Pirmoji vieta buvo netikėta. Šįmet vėl sūnus važiuos, bet jokiu būdu nesakau, kad Benas laimėtų, nes renginio taisyklė – čia visi vaikai čempionai ir laimėti nėra svarbu.
– Ar suvaldyti tūkstantinę dviratininkų minią jums iššūkis?
– Kiekvienas renginys turi savo iššūkius. Kiekvieną kartą jis vis kitoks, vienodo scenarijaus neparašysi. Prieš dvejus metus išsirikiavo didžiulė eilė, gal 16 minučių truko kol visi startavo. Bet prieš tai prasidėjo didžiulė liūtis. Nėra kur trauktis, o startą reikia duoti laiku, negalėjau pradėti anksčiau – teko įvairiais būdais motyvuoti žmones, nors pati stovėjau po skėčiu. Pamenu, kažkas juokavo, kad užfiksuotas daugiausiai po lietumi stovinčių žmonių vienoje vietoje rekordas.
– Kada pati sėsite ant dviračio ir lėksite trasa?
– Esate tai bandžiusi?
– Kai važiuoju dviračiu tikrai netraukiu iš kišenės telefono. Nerizikuoju ne tik savo, bet ir kitų saugumu. Prisimenu kaip mano Benas važiuodamas vis žvilgčiojo į galinius ratus, jam patiko matyti kaip jie sukasi. Mokiau, kad žiūrėtų tiesiai. Tokiu būdu per neatsargumą Vingio parke sūnus sugebėjo įkristi į šiukšlinę (juokiasi).
„Velomaratonas“ šįmet vyks rugpjūčio 21 dieną, sekmadienį, Vilniuje. Renginio startas ir finišas - prie LR Seimo rūmų. Didžiausioje Baltijos šalių dviračių šventėje mėgėjams skirtas „ERGO mėgėjų“ važiavimas (pasirinktinai 10, 20 arba 30 km), vaikučiai mins „AKROPOLIO vaikų važiavime“ (2,4 km), treniruoti mėgėjai - „SEMI SPORT“ (50 km) grupėje, o profesionalai - „Toyota SPORT“ (100 km) važiavime.