Su S. Damulevičiumi GRYNAS.lt kalbėjo apie paskutines ekspedicijos akimirkas, tolimą kelią namo, alpinizmą ir šviesų Ernesto atminimą.
- Netekote kolegos ir draugo. Savaitę užtrukote, kol grįžot namo. Kaip iš tiesų jaučiatės? Kaip sutikote žinią apie Ernesto mirtį?
- Ir pačiam sunku patikėti, bet kažkokio šoko nepatyriau. Tiesiog nepatikėjau. Net ir dalyvaujant palaikų atpažinime, žiūrėdamas į Ernestą nepatikėjau, kad tai iš tiesų nutiko. Netikiu.
Per šią savaitę vis nubundu, tai sraigtasparnyje, tai lėktuve, tai automobilyje ir vis pagalvoju, kad va atsibusiu bazinėje stovykloje, nueisim papusryčiauti su Ernestu ir lipsim į kalną. Jeigu atvirai, tai man nesinori labai apie tai galvoti. Kad jo nebėra... Nes jei tik pradedu galvoti iš karto suvokiu, kad jo vietoje galėjau būti aš. Galėjome būti mes (alpinistai, kopę į Nanga Parbat – red. past.) visi.
- Juk dvi dienos prieš nelaimę, visi į kalną kopę alpinistai buvo bazinėje stovykloje...
- Taip, visiškai visi. Į Nanga Parbat kopė bent kelios ekspedicijos. Bazinėje stovykloje dvi dienos prieš nelaimę buvo apie 50 alpinistų, nes buvo labai blogi orai. Vos pagerėjus, dalis iš karto išsiruošė į kalną. Tarp jų ir aš.
- Kodėl Ernestas pasiliko, o jūs kopėte?
- Labai dažnai bazinėse stovyklose taip nutinka, kad apsinuodijama maistu. Buvau apsinuodijęs ir aš. Beveik visi gėrėme antibiotikus. Ernestas man sakė: „gal tu neik, pailsėk“. Naktį prieš kopimą aš viduriavau ir labai pykino, beveik nepaėjau, buvo tikrai blogai.
Dvi naktis prieš nelaimę (birželio 20 d., - red. past.) mūsų ekspediciją paliko toks kanadietis. Iškeliavo namo. Ir jis man paliko labai gerų antibiotikų. 5-ą ryto išgėriau vaistų ir iš karto pagerėjo: sugrįžo apetitas, atsirado jėgų. Birželio 21 d. 5 val. vakaro išėjau iš stovyklos. Ernestas dar klausė ką aš gėriau, kad taip pagerėjo, aš jam palikau tų vaistų, daviau dar kelis patarimus, bet jam taip ir nepagerėjo. To pokalbio metu Ernestas dar bandė mane perspėti, kad neskubėčiau kopti, nes kitą dieną laukė kopimas stačia uola į 6 km aukštį. Jau kiek anksčiau vienam slovakui teko greituoju būdu nusileisti, nes per greitai pakilo, nespėjo priprasti, plius dar sirgo. Taip beveik nutiko ir man. Ta ledo siena paskutinius 200 metrų lipau gal dvi valandas. Prasidėjo hiperventiliacija, kai kvėpuoji, kaip lekuojantis šuo.
Nelaimės dieną (birželio 22 d., - red. past.) 9 val. vakare dar susisiekėm su Ernestu. Buvau taip pavargęs, kad net normaliai nebepašnekėjom. Tiesiog pasakiau, kad man viskas gerai. Kita diena turėjo būti skirta poilsiui, tai maniau, kad tikrai atsigausiu.
- Kitą rytą jau žinojote apie nelaimę?
- Ryte, dar būnant palapinėje kažkas pasakė, kad 5 ukrainiečius nušovė bazinėje stovykloje. Nepatikėjau tuo. Po to pradėjom spėlioti, kad čia gal ne pas mus ir panašiai...
Kai jau tikrai patvirtino, kad čia pas mus taip nutiko... Mus perspėjo, kad neskubėtume leistis, kad sulauktume karinių sraigtasparnių. Mes jų palaukėme, bet radiju dar vis klausinėjome ar tikrai saugu, ar tikrai galime leistis.
- Sraigtasparniai pirmiausia išgabeno žuvusių kūnus, o jus dar vienai nakčiai paliko stovykloje. Ar buvo pasirūpinta apsauga?
- Ginklus turėjo stovyklos prižiūrėtojai, vietiniai pakistaniečiai, bet mes jais nepasitikėjome. Turėjome skundų dėl visos stovyklos priežiūros. Kaip vėliau paaiškėjo, pats stovyklos vadovas vogė iš mūsų daiktus. Nutikus nelaimei dingo daug daiktų.
Buvo palikti ir keli ginkluoti kareiviai, bet tam jie buvo visiškai nepasiruošę. Nusileidęs nuo kalno radau vieną su mano pūkine striuke. Buvo pasiėmę mūsų miegmaišius, juose miegojo, nes nieko savo neturėjo. Prastas buvo ir jų pasirengimas, tokioms situacijoms. Jie įrengė du sargybos postus, bet visą naktį sėdėjo susėdę apie dujines virykles. Taigi jie buvo kuo puikiausi taikiniai! Keli rusai alpinistai, kurie buvo tarnavę kariuomenėje, perspėjo, kad panorėję teroristai mus visus mikliai išskerstų, jei taip elgsimės... Susidarėme savo budėjimo grafiką, veikimo planą. Beveik visi nemiegojome. Kurie buvo palapinėse, buvo su rūbais, batais, prasisęgę palapines, kad jei tik išgirstų pavojaus signalą iš karto pultų bėgti. Buvome ir iš anksto nusižiūrėję takus, kas kur bėgsime.
Ta naktis buvo išties siaubinga. Tada tikrai bijojau. Tądien mes buvome nusileidę 2 km žemyn, fiziškai tai jau sunkus uždavinys ir labai vargina. Be to, besileisdami iš tarpinių stovyklų stengiamės surinkti kuo daugiau įrangos, daiktų. Lipome žemyn su daug mantos, skubėjome, atsikabinėjo kabliai, galėjome nukristi, ant galvų krito akmenys...
Kitos dienos buvo tarsi karuselė: viskas sukasi, kažką supranti, kažką matai, kažko nematai...
- Su Ernestu buvote labai artimi bičiuliai?
- Nebuvome labai artimi. Su Ernestu kartu mėnesį kopėme Pamyre 2010 m. Nanga Parbat ekspedicijoje kopėme ne išvien, mūsų kopimo tikslai, būdas ir grafikas buvo visiškai kitoks. Jis ant Nanga Parbat bičiuliavosi su tokiu kanadiečiu, jie kartu kopė, abu norėjo įveikę Nanga Parbat skubėti ant K2 (alpinistai K2 laiko pačiu sudėtingiausiu kalnu, - red. past.). Jų grafikas turėjo būti greitesnis nei mano.
- Spaudoje pasirodė įvairios informacijos apie teroristų išpuolį: tai juos šaudė, tai juos lazdomis uždaužė, tai niekino visaip. Kaip buvo iš tikrųjų?
- Jeigu leisite, gerbiant artimųjų atminimą, į detales labai nelįsiu, bet mano supratimu nebuvo ten jokio niekinimo, jokių kankinimų. Juos tiesiog visus nušovė.
- Teigiama, kad Ernestas priešinosi užpuolikams...
- Nežinau, nespekuliuosiu. Ernestas buvo karatistas, sportininkas... Tikrai nežinau, kaip viskas ten buvo.
- Ernestas vasario mėnesį buvo patekęs į rimtą bėda kalnuose Prancūzijoje ant Monblano kalno. Nelaimė pasivijo čia, nors, kaip ir pats sakėte: su alpinizmu tai nesusiję. Ką norėtumėte pasakyti žmonėms, kurie visgi dėl nelaimės kaltina alpinizmą?
- Gal jums pasirodys baisu, bet net ir per šią ekspediciją Ernestas išvengė nelaimės: vos spėjo išbėgti iš palapinės, kai ant jos užgriuvo lavina. Tačiau nereikia maišyti skirtingų dalykų. Yra dalykai, kuriuos gali numatyti, nujausti, būti pasirengęs ir žinai, kaip elgtis, kai jie nutinka. Per savo patirtį, įgūdžius... Šito dalyko niekaip negalėjai numatyti ir su alpinizmu jis nesusijęs. Tai galėjo nutikti tiesiog bet kam.
Tai buvo neginkluoti žmonės ir jie visiškai to nenusipelnė. Mes tikrai vietinių žmonių neprovokavom, nekonfliktavom, apskritai ten turistų visi labai laukia, nes tai daugelio žmonių pagrindinis pragyvenimo šaltinis.
- Vadinasi alpinistams tame regione iškilo naujas pavojus – terorizmas? Kaip tai paveiks visą kraštą, alpinizmą?
- Pagerbdama žuvusius, Pakistano valdžia šnekėjo, kad tai ne tik ataka prieš užsienio turistus, tai ataka prieš patį Pakistaną. Visi puikiai supranta, kad šiauriniai Pakistano regionai laikosi iš turistų, labiausiai žmones čia traukia kalnai. Daugelio jų pagrindinis pajamų šaltinis susijęs su turizmu. Anksčiau čia nebuvo panašių dalykų, bet galbūt dabar valdžia privalės pasirūpinti tuo. Padidinti apsaugą.
Kita vertus ir šiame regione jau buvo įvairių dalykų, tik gal jie taip plačiai nenuskambėjo. Pernai čia į kalnus keliavo lenkų alpinistai ir užpuolikai sustabdė autobusą, išvilko visus į lauką, lenkus atskyrė atskirai, o vietinius gyventojus sušaudė. Lenkams paaiškino, kad tai su jais nesusiję, tai jų – vietinių – reikalas. Aišku, tokie įvykiai nekasdieniai, tai tikrai nėra Pakistano kasdienybė.
Šiaip neabejoju, kad Nanga Parbat įvykiai smarkiai paveiks metams, dviems visą regioną.
Kai susimąstau tai labai keisti pokyčiai kai kur vyksta. Buvo laikas, kai pasaulis mažėjo: lengviau tapo keliauti, pigiau nuskristi ir pan., o dabar viskas priešingai: uždaromos sienos, išpuoliai prieš turistus Kinijoje, kitose šalyse. Atsiranda daugiau apribojimų turistams, didėja reguliavimas, kyla kainos.
- Pabaigai, ką galėtum pasakyti apie Ernestą? Kokiais žodžiai jį apibūdintum, kaip žmogų? Juk Ernestas nebuvo eilinis alpinistas, gana drąsiai kopdavo, bandė šturmuoti K2, nors jo patirtis, skaičiuojant metais, mažesnė nei tavo. 2011 m. jis buvo išrinktas geriausiu Lietuvos alpinistu, nors aktyviai tuo užsiėmė tuomet tik 4 metus..
- (šypsosi) Tikrai taip. Ernestas labai greitai susidomėjo alpinizmu. Per labai trumpą laiką (E. Markšaitis aktyviai alpinizmu užsiėmė 6 metus, - red. past.) jį tiesiog užvaldė aistra kalnams. Pakeitė ofisinį darbą, tapo aukštalipiu. Stengėsi kuo dažniau vykti į kalnus, nuolat ir greitai tobulėjo. Jį labiausiai domino techninis alpinizmas, bet mėgo ir aukštuminį. Būtent už šių dviejų sričių įgūdžius, pasiekimus jis ir buvo paskelbtas metų alpinistu.
Prisimenant jį, įstrigo, kad jis visad turėdavo griežtą nuomonę, bet buvo ir labai linksmas. Visa stovykla jį tikrai atsimins už anekdotus, nes jų žinojo begalę. Būna kiti tik bendrauja su tam tikrais žmonėmis, o jis stovyklose bendravo su visais. Mūsų ekspedicija buvo tarptautinė, bet nebuvo vieno aiškaus vado, kuris tarp visų sukontaktuotų, skleistų informaciją. Tai Ernestas tuo mėgino užsiimti. Tiesiog galbūt jam natūraliai tai atėjo, nes buvo tikrai draugiškas.
Tai buvo žmogus, kuris labai mylėjo kalnus, domėjosi kalnų kultūra. Po praeitų metų (E. Markšaitis 2012 m. mėgino įkopti į K2, nepavykus – įkopė į gretimą Broad Peak viršūnę, - red. past.) jis labai susižavėjo Pakistanu. Mokėsi vietinę urdų kalbą. Jo palapinėje po nelaimės radau kelias knygeles urdų kalba. Manau jis galvojo dar ne kartą grįžti į Pakistaną.
Vertinant profesionaliai, tai jis tikrai agresyviai kilo alpinisto karjeros laiptais. Buvo ne kartą atsidūręs labai pavojingose situacijose. Ne kartą stebėjo, kaip žūva jo komandos draugai, bet nelaimės jį visada aplenkdavo. Mes sakydavome, kad jam labai sekasi. Kai jis pernai kopė į K2, tai bandėm atkalbinėti, visi pagalvojom, kad, kas bus jei nutiks blogiausias dalykas... Ne kartą tarpusavyje kalbėjom, kad gal jis per agresyviai eina, gal reiktų jį stabdyti, bet negali žmogui nurodinėti. Kiekvienas prisiima sau rizikos tiek, kiek pats nori. Jis visad turėjo stiprią nuomonę ir jo taip lengvai neperkalbėsi. O kalnai jo taip ir nenugalėjo!