Pasaulyje šiuo metu daugiau nei 200 valstybių, besiskiriančių dydžiu, gyventojų skaičiumi, istorija, išsivystymo lygiu ir daugybe kitų dalykų. Skirtingos ir kiekvienos šalies gamtinės sąlygos – net ir tarp artimų kaimynių (pvz., Lietuvos ir Latvijos) gamtos egzistuoja tam tikri skirtumai, kuriuos pastabi akis be vargo mato. Vienos šalys per ilgą savo istoriją išlaikė nemažus plotus pirmykštės gamtos, o kitos, galima sakyti, buvo visiškai sukultūrintos ir patvarkytos žmonių.
Čia aprašomos septynios valstybės, kuriose natūralus kraštovaizdis buvo labiausiai pakeistas žmogaus. Tokių šalių daugiausia, be abejo, yra Europoje, kurioje prasidėjo Pramonės revoliucija, iš pagrindų pakeitusi žmogaus santykį su gamta. Šiame septintuke nėra nykštukinių šalių, tokių kaip Vatikanas, Monakas ar ,,suvalgyta‘‘ sala Nauru, nes dauguma iš jų dydžiu prilygsta nedideliam miestui. Nors potencialių ,,kandidačių‘‘ yra gerokai daugiau nei septynios (pvz., Ukraina, Vengrija, Viduržemio jūros šalys), bet pirmenybė suteikta toms, kuriose žmogaus pakeisti kraštovaizdžiai užima santykinai didžiausią dalį.
Jungtinė Karalystė
Prieš daugiau nei 10 000 metų ledynui pasitraukus iš Škotijos ir Šiaurės Anglijos, Didžiosios Britanijos sala per keletą šimtmečių apaugo miškais, iš pradžių beržynais, pušynais, vėliau ir plačialapių medžių miškais. Tačiau iš pietryčių atkeliavę žmonės taip pat nesnaudė: žemdirbystei vystantis, miškų plotai vis traukėsi, ir ypač drastiškai miškų sumažėjo maždaug prieš 5000 metų.
Romėnai šią salą rado jau beveik nemiškingą. Suprantama, drėgnas klimatas su švelniomis žiemomis puikiai tiko gyvulininkystei, ypač avims auginti, tad beveik visa vakarinė Britanijos dalis paversta ganyklomis.
Drėgno klimato sąlygomis bemiškėmis tapusiose aukštumose susiformavo durpių sluoksnis, todėl miškams atsikurti sąlygos tapo netinkamos ir šie aukštumų durpžemiai išliko iki šių dienų, apaugę tik krūmokšniais, žolėmis bei samanomis. Be to, Pramonės revoliucijos metu buvo nusausintos beveik visos pelkės, sureguliuota daugybė upių, iškasta kanalų. Britanijoje taip pat gausu žmogaus sodintų parkų su nevietinėmis medžių bei krūmų rūšimis, didžiąją dalį dabartinių miškų sudaro spygliuočių plantacijos, kuriose, didžiąją dalį sudaro Šiaurės Amerikos medžių rūšys (ypač paplitusi sitkinė eglė, natūraliai paplitusi Šiaurės Amerikos Ramiojo vandenyno pakrantės kalnuose). Be to, gyventojų tankumas labai didelis (ypač Anglijoje), ir nepaliaujamai plūstant imigrantams, Jungtinė Karalystė iki šio amžiaus vidurio greičiausiai taps didžiausia pagal gyventojų skaičių Vakarų Europos valstybe, aplenkdama Vokietiją. Tad gamta neabejotinai patirs dar didesnį spaudimą iš padidėjusios žmonių populiacijos.
Airija
Airijos gamtos istorija tokia panaši į kaimynės Jungtinės Karalystės, kad jas būtų galima apibūdinti kaip vieną, bet, žinant kaip airiai nemėgsta (švelniai tariant) būti tapatinami su britais, čia jos pateiktos atskirai.
Nors Airija labai primena Britaniją savo kraštovaizdžiu ir jo formavimosi istorija, čia gamta, ko gero, buvo dar labiau paveikta žmogaus (Britanija savo ruožtu bent jau turi Škotijos Aukštumas, kurios, lyginant su likusiais šios šalies regionais, yra tikra ,,laukinė žemė‘‘). Nors oficiali statistika skelbia, kad Airijos miškingumas siekia daugiau nei 10 procentų, beveik visi tie miškai, kaip ir Jungtinėje Karalystėje, tėra plantacijos, apsodintos atvežtinėmis medžių rūšimis. Visoje šalyje vyrauja ganyklos, išsiskiriančios savo sodria žaluma – ne be reikalo Airijos neoficialus pavadinimas yra Emerald Isle – Smaragdinė Sala.
Danija
Iš visų Šiaurės šalių Danija išsiskiria savo tankiai apgyvendintu, beveik visiškai sukultūrintu kraštovaizdžiu, su labai intensyviu žemės ūkiu. Ši viena labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių nuo kitų turtingųjų šalių skiriasi tuo, jog žemės ūkio produkcija sudaro žymią bendrojo vidaus produkto dalį.
Peršasi išvada, jog Danijos žemės ūkis toks produktyvus, kad tenka ,,eksportuoti‘‘ ištisus gyvulininkystės kompleksus, ypač kiaulių fermas, į tokias šalis kaip Lietuva. Pati Danija – tai lygumų kraštas (beje, gerokai lygesnis už Lietuvą), tad nenuostabu, kad beveik visi miškai ir pelkės jau nuo senų laikų buvo verčiami laukais ir ganyklomis. Nors pastaraisiais dešimtmečiais buvo vykdoma masinė miškingumo didinimo programa, bet naujai pasodinti miškai paprastai tėra tik spygliuočių plantacijos, mažai ką bendro teturinčios su kadaise čia augusiais plačialapiais miškais. Tiesa, nors šalies kraštovaizdis stipriai sukultūrintas, pati Danija yra viena labiausiai besirūpinančių gamtosauga šalių: ji yra tarp lyderių vėjo energetikos plėtroje, o Kopenhaga laikomas vienu iš švariausių pasaulio miestų, kur dviračių kamščiai nieko nebestebina.
Moldova
Ši nedidelė buvusi sovietinė respublika priklauso Rytų Europos stepių ir miškastepių zonai, kurioje vyrauja pačios derlingiausios dirvos – juodžemiai, be to, didžiojoje šalies dalyje plyti švelniai banguojančios lygumos. Suprantama, tai neliko nepastebėta žmogaus: nuo seno čia plyti didžiuliai kviečių, kukurūzų, saulėgrąžų laukai, be to, nemažai vynuogynų – Moldova, bent jau Rytų Europoje, žinoma savo vynu.
Sovietinės eros metu žemės ūkis buvo gerokai intensyvesnis, mat šalis turėjo ne tik apsirūpinti pati, bet ir tiekti produkciją ,,broliškoms respublikoms‘‘, tad per tuos kelis dešimtmečius praktiškai visa tinkama žemė buvo paversta žemės ūkio kultūromis. Moldovai atgavus nepriklausomybę, padėtis kiek pasikeitė – sumažėjus paklausai, dalis žemių buvo apleista, šalies kraštovaizdis šiek tiek ,,paįvairintas‘‘ apleistais dirbamais laukais. Kaip ten bebūtų, šalies centre esančioje Kodrio plynaukštėje buvo išsaugotas nemažas natūralaus plačialapio miško masyvas, tarsi maža salelė, supama dirbamų laukų.
Nyderlandai
Kadaise ši šalis buvo pelkynuose skendinti lyguma, vagojama daugybės upių ir jų atšakų, sudarančių Reino, Maso ir kitų upių deltas. Ilgainiui visa žemė buvo nusausinta, upių krantai sutvirtinti. Nyderlandų sausuma visuomet buvo tik nežymiai pakilusi virš jūros lygio, be to, dėl sausinimo ji pamažu vis slūgo Šiaurės jūros atžvilgiu, tad po stiprių audrų nemaži pakrančių plotai vis būdavo užliejami. Po keleto stiprių štormų tryliktajame amžiuje, buvo užlieta milžiniška teritorija centrinėje Nyderlandų dalyje: susidarė didžiulė įlanka, olandiškai vadinama Zuiderzee. Tačiau olandai nebūtų olandai, jei būtų pasidavę stichijai: dvidešimtojo amžiaus pradžioje jie atitvėrė šią įlanką pylimu, ir suformavo taip vadinamą Eiselio ežerą, ir per keletą dešimtmečių, polderis po polderio, jie atkovojo iš Eiselio vis daugiau sausumos. Ateityje Eiselio ežeras turėtų apskritai išnykti. Šiuo metu praktiškai visas Nyderlandų kraštovaizdis yra sukultūrintas, nusausintas, be kita ko, nemaža jo dalis yra žemiau jūros lygio ir kanalais vanduo privalo būti nuolatos pumpuojamas iš šių vietų į jūrą ar upes.
Kuveitas
Tai viena mažiausių arabų šalių (maždaug keturiskart mažesnė už Lietuvą), išsidėsčiusi Persijos įlankos šiaurrytiniame gale. Dar kiek mažiau nei prieš šimtą metų Kuveitas buvo skurdi žvejų ir perlų rinkėjų šalis. Tačiau atrasti didžiuliai naftos klodai Kuveitą, kaip ir kitas Persijos įlankos šalis, pavertė dvidešimtojo amžiaus Pelenėmis – iš vienos skurdžiausių valstybių pasaulyje per kelis dešimtmečius tapo viena turtingiausių. Tačiau prieš dvidešimt metų didžiuliai naftos ištekliai atsigręžė prieš patį Kuveitą – šalį užpuolė Irako kariuomenė, kuri atsitraukdama padegė daugybę gręžinių, ištisus mėnesius paskandindama visą šalį tirštuose dūmuose. Didžiuliai plotai buvo užteršti, ypač nukentėjo pietrytinė Kuveito dalis, taip pat buvo užnuodyti Persijos įlankos vandenys, sunaikintos ištisos ekosistemos – tai viena didžiausių ekologinių katastrofų pastaraisiais dešimtmečiais. Dar ir šiuo metu nemaži Kuveito plotai tebelieka padengti išsiliejusios naftos pluta, o ir likusioje dalyje yra daugybė gręžinių, tad šalis mažai teprimena tą smėlingą negyvenamą dykumą, kokia ši šalis buvo prieš daugiau nei pusę amžiaus.
Haitis
Dar dvidešimtojo amžiaus pradžioje Espanjolos salos vakarinėje dalyje esantis Haitis buvo tikras Karibų jūros perlas: didžiąją šalies dalį užėmė tropiniai miškai, kuriuose augo ir gyveno daugybė rūšių augalų ir gyvūnų, tarp jų nemažai endeminių, t.y. nesutinkamų niekur kitur. Deja, vis didėjantis gyventojų skaičius ir šalį valdžiusių pareigūnų trumparegiškumas lėmė, kad ši šalis iki dvidešimt pirmojo amžiaus pradžios neteko 98 procentų visų savo miškų, kurie buvo iškirsti dėl medienos arba plečiant dirbamos žemės plotus.
Užtenka pažvelgti į Espanjolos salą iš kosmoso (t.y., užsukti į Google Maps ar Google Earth), kad suprastume, kaip suniokotas Haičio kraštovaizdis: palyginus su rytine kaimyne Dominikos Respublika, Haitis atrodo visiškai bemiškė žemė, ir siena tarp šių valstybių akivaizdi net ir iš kosmoso. Kartu su miškų išnaikinimu sekė daugybės kitų problemų virtinė. Kadangi nemaža dalis šalies yra kalvota, prasidėjo didžiulio masto dirvožemio erozija, greitai pavertusi buvusius dirbamos žemės laukus bergždžia, plika žeme – praktiškai dykuma.
Upės po kiekvienos stiprios liūties išsilieja iš krantų, ir šalis ypač kenčia per tropinių ciklonų sezoną, mat neliko miškų, kurie kadaise reguliuodavo vandens nuotėkį į upes. Tuo tarpu sausuoju metų laiku upės labai nusenka ar net išdžiūva, tad šalis kenčia ir nuo vandens trūkumo. Prie visų šių problemų prisidėjo stiprus žemės drebėjimas 2010 metų pradžioje, nusiaubęs Haitį ir tarsi dar labiau išryškinęs šią šalį ilgai kamavusias bėdas. Haitis neabejotinai yra vienas liūdniausių pavyzdžių, kuomet didėjant gyventojų skaičiui, nesiimama priemonių saikingam gamtinių išteklių panaudojimui užtikrinti ir galų gale peržengiama pavojinga riba. Belieka tikėtis, kad užsienio šalyse ruošiama didžiulio masto programa, sieksianti atskurti ekologinę pusiausvyrą Haityje, duos vaisių.