Duomenys apie plastiko atliekų perdirbimą kelia abejonių
Europos agentūra „Eurostat“ praėjusių metų pabaigoje paskelbė naujausią atliekų tvarkymo statistiką ir pranešė, kad ES daugiausia plastiko pakuočių 2017 m. perdirbo Lietuva – net 74 proc. Tačiau Pakuočių tvarkymo organizacijos (PTO) duomenimis, net 70 proc. į rinką iš gamintojų į vartotojų rankas patenkančių plastiko pakuočių yra pagamintos iš sunkiai perdirbamo plastiko.
Aplinkos apsaugos instituto vadovas Alfredas Skinulis sako, kad tokie duomenys apie plastiko perdirbimą Lietuvoje kelia abejonių.
„Pirmiausia duomenys kelia abejonių jau vien dėl to, kad Lietuva lenkia gerokai pažangesnėmis atliekų tvarkymo srityje laikomas Skandinavijos šalis ar Vokietiją. Be to, tikrai ne visos plastiko pakuotės dėl jų sudėties ir kokybės (plastikas gali būti daugiasluoksnis, kombinuotas su popieriumi ir pan.) lengvai yra perdirbamos. Dėl to pasiekti tokį aukštą (74 proc.) plastiko pakuočių perdirbimo rodiklį būtų ganėtinai ambicingas uždavinys daugumai Europos ir pasaulio šalių“, – komentuoja A. Skinulis.
Specialistas tęsia, kad teoriškai ir praktiškai visas plastikas turi būti rūšiuojamas ir patekti pas atliekų perdirbėjus. Tačiau dėl vertės, būvio, ciklo, surinkimo vietos ne visas plastikas praktikoje perdirbamas.
„Vartotojai, rinkdamiesi gaminį, turėtų atkreipti dėmesį, kad plastiko pakuotė būtų kuo paprastesnė. Pavyzdžiui, polietileno tereftalato (PET) pakuotė, naudojama gaiviųjų gėrimų ir mineralinio buteliams, yra visiškai perdirbama pakartotiniam naudojimui“, – pabrėžia A. Skinulis ir priduria, kad gyventojams reikėtų žinoti, jog į plastiko atliekų rūšiavimo konteinerius galima mesti pakuotę, kuri yra paženklinta PET, HDPE, LDPE, PS ir PP ženklais.
Beje, nuo šių metų gegužės gamintojai ir importuotojai pakuočių, į kurias deda savo produktus, gali nebeženklinti – nurodyti, iš kokių medžiagų pakuotė pagaminta nebereikia.
Neperdirbamas plastikas sudeginamas arba patenka į sąvartynus
Plastiko atliekos, netinkamos perdirbimui, kaip aiškina A. Skinulis, panaudojamos energijai gauti, t. y. sudeginamos specialiuose įrenginiuose. Plastiko atliekos šalinamos ir sąvartynuose, tačiau, mokslininkai akcentuoja, kad tai yra pats blogiausias būdas utilizuoti atliekas.
„Pavyzdžiui, į sąvartyną patekęs PET tamsoje suirs tik per 400 – 500 metų, tiek pat laiko tamsoje irs ir paprastas plastikinis maišelis, kurį pirkiniams įsigyjame prekybos centre“, – sako Aplinkos apsaugos instituto vadovas.
Todėl Europos Sąjunga ragina valstybes nares taikyti žiedinės ekonomikos principus, kad kuo mažiau plastiko atsidurtų sąvartynuose.
Anot A. Skinulio, plastiko yra daug rūšių, vienas iš jų galima perdirbti lengvai, kitas – sunkiau: „Pavyzdžiui, PET pakuotę galima visiškai perdirbti pakartotiniam naudojimui, nes polimerinės grandinės nesuyra jas perdirbant. Tačiau daugiasluoksnį plastiką perdirbti yra kur kas sunkiau. Plastiko atliekos, kurios netinkamos naujos pakuotės gamybai, panaudojamos kitiems gaminiams, pvz., šiukšliadėžėms.“
Na, o dabar trumpai atsikvėpkite ir pažaiskite:
Taros užstato padeda sumažinti bešeimininkio plastiko kiekius
Norint sumažinti bešeimininkio plastiko kiekį, didinti perdirbamo plastiko kiekius, 2016 metais, vasario mėnesį, Lietuvoje įvesta vienkartinių gėrimų pakuočių užstato (depozito) sistema. Mūsų šalis nebuvo pirmoji, kuri įvedė tokią gėrimų pakuočių surinkimo sistemą. A. Skinulis prisimina, kad, pavyzdžiui, Švedijoje ji startavo dar 1984 metais, kai į užstato sistemą buvo įtrauktos aliuminio skardinės, o po 10 metų (1994 metais) ir PET buteliai. Anot A. Skinulio, stebint gėrimų pakuočių surinkimo kiekius, akivaizdu, kad sistema davė labai teigiamų rezultatų.
„Akivaizdu, kad šių pakuočių užstato sistema yra pats efektyviausias pakuočių surinkimo būdas, nors ir brangiausias. Užstatas motyvuoja vartotojus grąžinti pakuotes, grąžintos pakuotės perdirbamos ir vėl virsta naujomis pakuotėmis ar kitais gaminiais. Dėl antrinių žaliavų, panaudojamų dar kartą gamyboje, taupomos žaliavos ir energijos sąnaudos, tai prisideda prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimo“, – komentuoja specialistas.
ES yra numačiusi, kad iki 2025 metų Europos šalyse turėtų būti surenkama mažiausiai 77 proc., o 2029 m. – 90 proc. plastikinių gėrimų pakuočių. Lietuvos pasiekimai, kaip vardija A. Skinulis, jau dabar yra geri: 2018 metais Lietuvos gyventojai grąžino 581,6 mln. vienkartinių plastikinių, stiklinių bei metalinių gėrimų pakuočių, t. y. iš viso buvo surinkta 92 proc. visų į rinką išleistų pakuočių, toks pat (92 proc.) rodiklis buvo pasiektas ir 2017 metais.
„Taigi, džiugina ne tik patys skaičiai, bet ir tai, kad Lietuvos gyventojų grąžinamos pakuotės perdirbamos į naujas skardines, stiklo ir PET butelius, taupomi energijos ir žaliavų ištekliai, mažinamas CO2 dujų kiekis ir pagaliau gyvename švaresnėje aplinkoje“, – tikina pašnekovas.
A. Skinulis aiškina, kad pakuočių atliekos iš taromatų patenka į rūšiavimo centrus. Čia atskiriamos pakartotiniam naudojimui tinkančios pakuotės, pvz., stikliniai alaus buteliai, ir pakuotės, kurios keliauja į perdirbimą.
„Visos plastikinės ir metalinės pakuotės perdirbamos, stiklo tara, kaip ir minėjau, panaudojama dar kartą arba perdirbama“, – pabrėžia specialistas.
Paneigė visuomenėje paplitusius mitus
Norint išsiaiškinti, kokie mitai apie plastiką ir jo perdirbimą vis dar yra visuomenėje, DELFI pakalbino gatvės praeivius ir paprašė jų įvardinti, kokius pasakojimus apie plastiko perdirbimą, užstato sistemą jie yra girdėję. Gyventojai įvardijo šiuos: visas plastikas yra blogis; perdirbimas sukelia papildomą žalą aplinkai; ne visas plastikas iš taromatų yra perdirbamas, dalis keliauja į sąvartynus; ne visas plastikas iš taromatų yra perdirbamas, dalis keliauja į trečiąsias pasaulio šalis; kartą perdirbtas plastikas jau nebegali būti perdirbamas darkart; taromatus galima „apgauti“: užklijuoti perdirbamo plastiko etiketę, jeigu pakuotė pirkta ne Lietuvoje, tai užklijuoti lietuvišką ir vis tiek atiduoti; taromatas priima latviškus butelius; iš taromato galima ištraukti jau nuskenuotą butelį ir kišti jį dar kartą.
VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ generalinis direktorius Gintaras Varnas sako, kad visi šie gyventojų nuogąstavimai – tikrų tikriausi mitai. Jis paaiškina kiekvieną iš jų.
Visas plastikas yra blogis.
Plastikas nėra blogis. Netgi priešingai – jis žmonėms suteikė naujų, iki tol neturėtų galimybių. Apsidairykite aplink ir pamatysite, kad kasdienėje aplinkoje yra daugybė plastiko gaminių, kurių nepavyktų pakeisti kitomis medžiagomis. Ne plastikas yra blogis, o tai, kad mes tinkamai jo nesutvarkome.
Tad reikėtų ne atsisakyti plastikų įvairovės, o imti plastiką naudoti tvariai ir atsakingai bei pasirūpinti geru jo atliekų surinkimu. Būtent tokia linkme – vienur greičiau, kitur lėčiau – ir judama pasaulyje.
Perdirbimas sukelia papildomą žalą aplinkai.
Perdirbimas kaip tik neleidžia plastikui irti aplinkoje ir jos teršti mikroplastiku. Be to, antrinis panaudojimas mažina pirminio plastiko poreikį ir taip taupo žaliavas, mažina energijos sąnaudas, aplinkos taršą bei žmogaus poveikį klimato kaitai. Tad didesnę žalą darytume neperdirbdami plastiko.
Ne visas plastikas iš taromatų yra perdirbamas, dalis keliauja į sąvartynus.
Visos USAD surinktos pakuotės – tiek plastikinės, tiek metalinės, tiek stiklinės yra perdirbamos. Perdirbti atiduodame net maišus, kuriuose į mūsų skaičiavimo centrą atvežamos pakuotės.
PET pakuočių išmetimas į sąvartynus yra ne tik aplinką teršiantis, bet ir labai nepragmatiškas veiksmas; perdirbėjai už antrines žaliavas sumoka pinigus, tuo tarpu norint išvežti į sąvartyną reiktų dar nemažai primokėti.
Ne visas plastikas iš taromatų yra perdirbamas, dalis keliauja į trečiąsias pasaulio šalis.
Tai pats tikriausias mitas. Lietuvos teisės aktai numato, kad visos pakuočių atliekos – tiek tos, kurios surenkamos per konteinerinę, tiek tos, kurios surenkamos per užstato sistemą, turi būti perdirbtos Europos Sąjungoje. Priešingu atveju dokumentai, patvirtinantys pakuočių sutvarkymą, nebus išduoti. O tai reikštų, kad pakuotės būtų traktuojamos kaip nesutvarkytos ir už jas tektų mokėti taršos mokestį.
Tad, visas užstato sistemoje surinktas plastikas, kaip ir metalas bei stiklas yra 100 proc. perdirbami. Visas surinktas pakuotes parduodame perdirbėjams – pajamos už parduotas žaliavas yra svarbus USAD pajamų šaltinis.
Kartą perdirbtas plastikas jau nebegali būti perdirbamas darkart.
Praktiškai visas plastikas yra perdirbamas ir panaudojamas naujų pakuočių ar kitų gaminių gamyboje. PET pakuotės, kaip ir stiklas ar metalas, gali būti ir yra perdirbamos daug kartų. Kaip minėjau, užstato sistemoje surinktos PET pakuotės perdirbamos į naujas, maisto pramonei skirtas pakuotes, taip pat ir į kitus gaminius – poliesterio pluoštą, plastikines sutvirtinimo juostas ir pan.
Taromatus galima „apgauti“: užklijuoti perdirbamo plastiko etiketę, jeigu pakuotė pirkta ne Lietuvoje, tai užklijuoti lietuvišką ir vis tiek atiduoti.
Lietuvoje įrengti patys moderniausi taromatai – jie pakuotes tikrina pagal formą, svorį, brūkšninį kodą, medžiagą. Tad apgauti juos nėra paprasta. Turi sutapti nemažai veiksnių, kad įrenginys suklystų.
Užstatas už pakuotes nėra toks didelis, kad motyvuotų ieškoti brangių ar sudėtingų sukčiavimo būdų. Negana to, bandymai apgaudinėti gretai išaiškėja.
Taromatas priima latviškus butelius.
Gėrimų pakuotės Lietuvoje žymimos dvejopais brūkšniniais kodais: universaliais, skirtais visam regionui ir unikaliais, skirtais tik Lietuvai. Tad, jeigu Latvijoje įsigyjama gėrimo pakuotė su universaliu brūkšniniu kodu, taromatas Lietuvoje jį atpažins ir priims. Žinoma, tai bus tik tokiu atveju, jeigu tokios pat pakuotės parduodamos ir Lietuvoje.
Iš taromato galima ištraukti jau nuskenuotą butelį ir kišti jį dar kartą.
Nuskenuotas PET butelis ar skardinė taromate supresuojamos, tad antrą kartą jų priduoti nepavyks. Ne visi žino, kad Lietuvoje įrengti patys moderniausi taromatai pasaulyje – jų technologija užtikrina, kad jau nuskanuota pakuotė nebus ištraukta iki jai patenkant į presą. Pakuotės kelias taromate fiksuojamas davikliais, tad, jeigu būtų bandoma ištraukti pakuotę, taromatas tiesiog nefiksuos pakuotės grąžinimo arba net gali neišduoti kvito.