Būna gi malonių momentų šiame gyvenime. Štai prošimėniškas Mėgėjiškos žūklės įstatymas vetuotas Prezidentės. Šalies vadovė viešąjį interesą stato priekin. Juk ji – tautos išrinkta. O šis naujas įstatymas skirtas apriboti tautos teises į visiems žmonėms pagal Konstituciją priklausančius gamtos resursus. Į visiems žmonėms skirtą teisę būti gamtoje, gėrėtis ja, ilsėtis.
Kaip simptomatiškai aktyviai oligarchinės grupės pastaraisiais metais kovoja prieš viešąjį interesą gamtoje. Stebėtis nėra ko. Gamta, ypač miškai ir ežerų pakrantės, liko vieninteliu dar ne pilnai privatizuotu tautos turtu. Skubiai jį aptverkime, mano jie. Juk visi matome, kas darosi Neringoje, kas darosi kitose vaizdingose šalies vietose. Nelegaliai užgrobtos vietos tyliai paliekamos tų pačių grobėjų rankose.
Kiek priešistorijos. Atėjus į postą Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkui Jonui Šimėnui, kaip iš gausybės rago pasipylė įstatymų pataisos, naudingos privatininkams, bet visai nenaudingos ir gamtai, ir didžiajai daliai Lietuvos gyventojų. Jau tada susidarė nedviprasmiškas įspūdis, kad J.Šimėnas į šį postą „pastatytas“ neatsitiktinai. Kad jo tikras tikslas – „prastumti“ įvairias antigamtosaugines, net, sakyčiau, antivalstybines įstatymų pataisas.
Ėjo siūbavo Miškų įstatymo pataisos, kurios sukėlė ant kojų ne tik gamtosaugininkus, bet ir plačiąją visuomenę. Jei ne laiku pastebėtas pavojus, pataisos būtų priimtos. Nes jos buvo teiktos „skubos tvarka“, be būtinų svarstymų. Kad žmonės nespėtų atsitokėti. O tada ir šaukštai po pietų. Tokia atvirai amorali politika jau mažai ką stebina. Dideliam siaubui, tai tampa norma.
J.Šimėno spektakliai Seime jau seniai plačiai žinomi. Čia ir nežabojamas noras tvenkti vaizdingas Lietuvos upes. Čia ir deganti aistra padalyti mažus privačių miškų gabaliukus prie upių ir ežerų į dar mažesnius ir pelningai išparduoti užstatymui. Čia ir neįtikėtinos „techninės“ klaidos, padarytos įstatymo projekte J.Šimėno padėjėjos, ir demaskuotos tik plenariniame posėdyje. Iš to krizeno visi. O rezultatas? Monumentalus valstybės vyras ir toliau naikina šalies gamtą. Nepajudinamas, kaip monarchas.
Štai ir dabar iki pavasario sesijos galo beliko kelios dienos. Ar spės J.Šimėnas „nukratyti“ Prezidentės veto iki sesijos pabaigos? Juk daug Seimo narių moraliai jau atostogose ar savo rinkiminėse apylinkėse. Dabar – pats dėkingiausias laikas prastūminėti abejotinus korupcinius įstatymus. O dar ir kadencijos pabaiga! Tad visiems neabejingiems siūlau – budrumo, budrumo iki sesijos pabaigos. Sąmokslo teorijų čia daug. Kaip ir „paskutinės minutės“ kelionių pasiūlymų.
Kadangi įstatymas neįvertintas korupciniu požiūriu, gal ekspromtu ir nepavyks jo staigiai vėl prikelti gyvasčiai. O korupcijos potencialas čia riebus, tikrai riebus. Ir ne žuvyse (kaip visada) reikalas. Reikalas ežerų ir upių pakrantėse. Taip mylimose ir mėgstamose mėgėjų jas aptverti.
Apsižvalgykime, kaip reikalai pas kaimynus:
Suomija. Žvejybai reikalingas leidimas, kurį įsigyti galima kiekviename pašto skyriuje. Nepilnamečiai ir pensininkai žvejoja dykai visuose šalies vandens telkiniuose. Bet kuris asmuo, žvejojantis tik meškere, leidimo pirkti neturi.
Švedija. Visa žvejyba jūroje yra nemokama. Lašišų žvejybai yra kelios taisyklės, kurių privalu laikytis. Pavyzdžiui, galima spiningauti tik 500 m. atstume nuo tos ar kitos upės žiočių. Galima žvejoti nuo kranto, ypač jūrinius upėtakius. Visa tai nekainuoja nieko. Vidaus vandenyse nemokamai galima žvejoti meškere ir spiningu. Maksimumas – 10 kabliukų. Tai taikytina tiek valstybiniams, tiek privatiems vandens telkiniams.
Estija. Žvejybai būtinas leidimas, kurį įsigyti labai paprasta. Paaugliams iki 16 metų ir pensininkams žvejyba visuose vandens telkiniuose nemokama.
Latvija. Ir valstybiniuose, ir privačiuose vandens telkiniuose žvejybai būtina licencija. Valstybiniuose ji – 5 latai (25 litai) 6 mėnesiams. Privačiuose įvairi.
Argentina – egzotika. Leidimai būtini tik Patagonijoje. Kitur – tiek gėluose vandenyse, tiek jūroje – leidimo nereikia.
O štai esminiai punktai, už kuriuos reikia kovoti, jei Seimas nepaklausytų Prezidentės:
Palikti galimybę paaugliams ir pensininkams žvejoti visuose vandens telkiniuose nemokamai.
Neatimti iš žvejų klubų galimybės toliau sėkmingai rūpintis nuomotomis upių atkarpomis, neatiduoti upių pakrančių valdininkams.
Minimizuoti pelno nenešančią „verslinę“ žvejybą, kuri smarkiai riboja piliečių teises į žuvų resursus ir rekreaciją.
Nekeisti nuomotinų ežerų ploto ir įstatymiškai riboti privatininkų įvedamus mokesčius už žvejybą tokiuose vandenyse.
Čia toks aukso vidurys, kuris formuojasi panaršius kitų šalių turtingą patirtį šioje rekreacijos ir ekonomikos sferoje.