Anatolijus Lapinskas. Tiltas į Kuršių Neriją reikalingas ir žmonėms, ir gamtai

Šių metų pradžioje aplinkos ministras Valentinas Mazuronis pareiškė, kad jis pasisako už diskusiją dėl tilto per Kuršių marias. Ir pats išdėstė „prieš“ ir „už“ argumentus: „prieš“ – pakenks Neringai. Kodėl? Todėl, kad tiltas padidins srautus ir Neringa pasidarys „pernelyg pravažiuojama teritorija“, o to esą neleistų UNESCO. „Už“ - pastačius suskystintų dujų terminalą, susisiekimas keltais darysis labai problematiškas.

Diskusija - kiekvienas pastebės - vyksta labai vangiai. Dar blogiau, kad vyksta, kaip sakoma, į vienus vartus. „Jokio tilto!“ – garsiai skamba iš aukštų valdininkų ar šiaip įtakingų žmonių, žinoma, gyvenančių ne Neringoje, o Vilniuje, lūpų. Apie juos - žemiau. 

Čia nieko nelaukdamas įkišiu savo prieštaraujantį trigrašį: svarbiausiu tilto statybos argumentu turėtų būti Lietuvos ir mūsų kraštą lankančių šimtų tūkstančių žmonių atvykimo į Neringą patogumas, ten nuolat gyvenančių neringiškių gyvenimo komfortas ir saugumas. Ne mažiau svarbu ir Nerijos gamta, kurios apsaugai, pvz., gaisro metu, irgi reikia pakankamai itin greito reagavimo. Anos savaitės nelaimė tai įrodė.

Kokius teršalus išskirs stovintis tiltas?

Geriausiai esamą situaciją po šio gaisro apibūdino Neringos meras Darius Jasaitis, pasakęs, kad ilgus metus Lietuvos valdžia galvojo tik apie tai, kaip nugriauti Nerijos kraštovaizdį neva darkančius kelis nelegalius namukus (pastatytus buvusio šiukšlyno vietoje!).

„Dabar galės raportuoti UNESCO ne apie mistinę žalą, o tikrąją apie dar vieno didžiulio į draustinį įsisukusio gaisro nuostolius“, - aiškino meras.

Pati Neringa ne pirmus metus kelia aliarmą, kad be tilto gyvenimas šioje atskirtoje nuo Lietuvos žemėje tikrai yra tikrai problematiškas. Tai įrodo ir gyventojų apklausos: 90 proc. neringiškių tilto nori. Aiškinimai, kad pastačius tiltą Nerija bus nusiaubta, anot mero, neturi jokio pagrindo. Kaip pavyzdį jis pateikia Vokietijos Fehmarno salą, į kurią dar 1963 metais pastatytas beveik kilometro ilgio tiltas. Jį atidarius sala suklestėjo, niekas jos nenusiaubė. Kitąmet čia bus pradėtas kasti 18 kilometrų tunelis į Daniją, taigi sala taps „pravažiuojamu kiemu“. Tačiau visi dėl tokios statybos tik džiaugiasi.

Neringos meras sumala į miltus ir Vilniaus veikėjų aiškinimus, kad Neringa dūsta nuo automobilių. Problema yra tik stovėjimo aikštelės, jų yra per mažai. Mitas yra ir UNESCO baubas, esą ši organizacija yra ir prieš tiltą, ir prieš senų namų griovimą, ir prieš naujų statymą. Visa tai yra netiesa, sako Neringos meras, pats pasikalbėjęs su UNESCO veikėjais. Teiginius, kad tiltas padarys žalą gamtai, Neringos savivaldybė irgi atmeta. Keltai per metus sudegina šimtus tonų dyzelinio kuro ir išmeta daug teršalų, o ką išmes ramiai stovintis tiltas?

Du paprasti įrengimai, padedantys reguliuoti automobilių srautą

Be Neringos miestelių tiltas, be jokios abejonės, paskatintų Smiltynės ir Kopgalio plėtrą, šios vietovės galėtų tapti pačiais artimiausiais Klaipėdos kurortais, o pastačius jose viešbučius, kongresų centrus ir pan., taptų puikiu gamtos ir už keliolikos minučių pasiekiamo didmiesčio junginiu. Tokio plano realizavimas užtikrintų tilto komercinį patrauklumą.

Deja, pačioje Neringoje yra ir kitokių nuomonių: nacionalinio parko direktorė Aušra Feser aiškina, kad pastačius tiltą padidės turistų iš Kaliningrado srities. O tai ne vien gėris: „Turistų mes norime, bet nenorime tranzito turistų, kurie atvažiuoja apsipirkti maksimose ir papietauti, išgerti kavos“, - yra sakiusi A. Feser. Originalus požiūris! Mano galva, tegul tik važiuoja į Nidą tie maksimų ir kavos turistai, tegul perka kuo daugiau prekių ir geria kuo daugiau kavos. Beje, tiltas čia tikrai ne prie ko - jis stovėtų Klaipėdos pusėje, o ne Kaliningrado.

Originali ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė: „Galima jau ir pavargti - negalima visą laiką apie tą patį siūlymą kalbėti metai iš metų. Gaištame visų institucijų laiką, vėl grįžtame prie to paties, nesilaikome tarptautinių įsipareigojimų. Toks nenuoseklumas ir pakartotinis to paties klausimo kėlimas mažina visuomenės pasitikėjimą valstybe“. 

Žodžiu, pats ponas Dievas, matyt, jai prisakė, kad tilto čia nebus ant amžių amžinųjų. Beje, dešimties metų kartojimas, kad, pvz., reikia skubiai platinti kelią nuo Kauno iki Lenkijos sienos turbūt irgi mažina tą pasitikėjimą?

„Mūsų šalis, gynusi Kuršių neriją nuo didžiulės urbanizacijos Rusijos teritorijoje, dabar, planuodama drastiškai automobilių srautą į pusiasalį padidinsiančio tilto statybą, elgiasi neadekvačiai“, - taip iškilmingai aiškina Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas Romas Pakalnis. Čia vėlgi - netiesa, nes kalba eina juk ne apie automobilių srauto didinimą, bet apie žmonių gyvenimo kokybės gerinimą ir tos pačios gamtos saugojimą, pvz., gesinant gaisrus ar kitų nelaimių atvejais. O srautą reguliuoti yra visai lengva: užkardas ir pinigų rinkimo kioskas. Viskas.

Kitose Lietuvos vietose tiltai statomi be didelių ginčų

Tačiau R.Pakalnis ginčija: esą automobilių srauto neapribos net labai dideli važiavimo tiltu mokesčiai, „vienkartiniai savaitgalio malonumai, noras atvažiuoti tiesiai į Kuršių nerijos paplūdimį bus svarbesnis veiksnys nei pinigai“.  Betgi už tuos „labai didelius pinigus“ bus galima nusipirkti ne vieną malūnsparnį tų paplūdimių stebėjimui, jeigu pagrindine problema taps važinėjimas paplūdimiais ar smėlio kopomis... Sunku būtų surasti absurdiškesnių argumentų prieš tilto statybą.

Kaip tokie dalykai – vandens ar kitokios kliūtys, trukdančios žmonių gyvenimui ir veiklai sprendžiamos Europoje? Paprastai stengiamasi ne tik didesnius, bet ir mažesnius žemės plotus sujungti, t.y. padaryti patogius susisiekimui. Pavyzdžiu Lietuvoje gali būti ir Rusnės sala Nemune. Lygiai prieš šimtą metų čia buvo pastatytas gražus dviejų arkų tiltas netgi su pakeliama vidurine dalimi, nors gyventojų tuo metu ten buvo apie 2000. Gaila, jis buvo sugriautas, vietoje jo atsirado jau ne toks išvaizdus.

Alytuje pradėtas statyti pėsčiųjų – jau ketvirtasis mieste tiltas per Nemuną, sujungsiantis kurortinę miesto dalį ir piliakalnį. Jis turi iškilti per dvejus metus. Tilto sąmatinė vertė - 30 mln. litų, didžioji dalis sumos - Europos Sąjungos lėšos. Miesto vadovų nuomone, toks šiuolaikiškas objektas taps Alytaus traukos centru, nes „tiltai yra miesto veidas“.

Estijoje tarp Saremos ir Muhu salų dar 1876 pastatyta 4 km ilgio damba - puikus susisiekimo kelias. To negana: pastaraisiais metais netyla diskusijos dėl 10 kilometrų (!) tilto iš žemyno į šias salas. 70 proc. šalies gyventojų tam pritaria.

Švedijos Elando sala su žemynu buvo sujungta šešių kilometrų tiltu. Ją irgi saugo UNESCO. Ir nieko nenutiko, sala buvo prikelta gyvybei, gyventojams ir poilsiautojams tapo patogu pasiekti salą, o saugomas kraštovaizdis nė kiek nenukentėjo.

Norvegijos pavyzdžiai gali užgniaužti kvapą. Į daugelį jūros salose esančių kaimelių čia nutiesti tiltai, o tarp kalnuotose pakrantėse esančių miestelių iškasti daugiakilometriniai tuneliai.

Jeigu Lietuvos ir Europos tiltų pavyzdžiai nedaro įspūdžio, gal pasinaudokime kitokiu pasiūlymu? Štai žinomo architekto Leonardo Vaičio „betiltis“ receptas: „Neringa išlikti ilgam išskirtinėje saugomoje gamtinėje teritorijoje gali tiktai tapdama finansinio elito kurortu. Kaipgi tą pasiekti? Pradėkime nuo natūralaus riboženklio - kelto. Branginam bilietus, ekologinį mokestį - dvigubai, tranzitiniams - dar dvigubai... Pabranginkite mokestį už nakvynę, tegul moka daugiau tie, kuriems svarbiausia bent jau ramybė“.
Ar sutinkate su tokiu pasiūlymu, tilto priešininkai?