Aplinkos ministras: pagaunamas tik kas dešimtas miško medienos vagis

2013-ieji buvo svarbių darbų metai Lietuvai, taip pat Aplinkos ministerijai. Kai antrąjį pusmetį Lietuva pirmininkavo ES Tarybai, ministerijai teko nemažas krūvis. Įvertinti svarbesnius praėjusių metų „namų darbus“ aplinkosaugos, miškų politikos srityje „Miškai“ paprašė aplinkos ministrą Valentiną Mazuronį.

- Daug kalbama apie ūkininkavimo miškuose gerinimą, apie racionalų išteklių naudojimą, tačiau statistikos suvestinėse metų metais vis neišnyksta eilutė, skirta išaiškintiems nelegaliems kirtimams ir neteisėtai pasisavintos medienos kiekiui. Kokios perspektyvos išgyvendinti tą reiškinį?

- Mes žengėme gerų žingsnių įgyvendindami sistemą, realiai mažinančią sąlygas grobstyti tiek valstybiniuose, tiek privačiuose miškuose. Nors oficialūs duomenys rodo, kad tų neteisėtų kirtimų ir vogimo mastas lyg ir mažėja, bet tuo sunku tikėti. Pažiūrėkite, kiek laikraščiuose skelbimų, siūlančių rąstus ar malkinę medieną; man jos kilmė atrodo abejotina. 

Imkime tokį pavyzdį. Tarkime, nusipirkus 10 m³ medienos po 150 Lt už 1 m³, ji kainuos 1,5 tūkst. Lt. Vagis, tiek išsikirtęs nelegaliai ir pagautas, ligi šiol baudų sumokėdavo gal 1,5–2 tūkst. Lt , o pagaunamas vieną kartą iš dešimties. Vadinasi, apsimoka? Taip neturi būti. Todėl mes esam parengę pakankamai didelius įkainius atlyginti gamtai padarytą žalą iškertant medžius. Tikslą pasiekti galima per ekonominį veiksnį: turime padaryti, kad nelegaliai kirsti mišką, net ir kalėdinę eglutę, būtų ekonomiškai labai nuostolinga, geriau apsimokėtų legaliai nusipirkti. 

Mes suteikėme miško pareigūnams aplinkos apsaugos inspektorių įgaliojimus. Jie gali bet kur stabdyti medienos transporto priemones, tikrinti dokumentus, jei kilo įtarimas. Ir dar: nuo šiol nustatyta, kad be dokumentų galima vežti tik 1 m³ medienos; anksčiau buvo leidžiama vežti 3 m³.

- Seimas neseniai priėmė įstatymą, kuris privačių miškų savininkams nustato papildomą 5% kelių priežiūros mokestį nuo pajamų už parduotą medieną. Miškų savininkai tai laiko didele neteisybe.

Sutinku, kad šiuo atveju buvo paskubėta ir ne viskas pasverta. Bet principas, kad visi miškų savininkai, nepriklausomai nuo nuosavybės formos, turi prisidėti prie infrastruktūros palaikymo, yra teisingas. Čia įeina ne tik keliai, bet ir priešgaisrinė apsauga, miško sanitarinė apsauga ir kitkas. Tiesa, kad mokesčiai nesubalansuoti. Šiandien (nepretenduojant į skaičiavimo tikslumą) už parduotą medieną iš iškirsto sąlyginio hektaro miško valstybinės urėdijos sumoka 4000 Lt pajamų mokesčio, privatūs fiziniai asmenys – 2000 Lt, privatūs juridiniai asmenys – gal 500 Lt. 

Sutikit, 4000 ir 500 Lt – yra skirtumas. Miško savininkai turbūt teisūs, kai sako, kad jų ir urėdijų padėtis nelygintina: valstybiniai miškai turėjo bazę, paveldėtą iš buvusių miškų ūkių, turėjo įrangą, struktūras, o privatūs savininkai, atgavę gabalėlį miško, atsidūrė kaip išmesti Sibire.
Taigi mokesčių klausimus reikėjo spręsti kompleksiškai, atsižvelgiant į visas aplinkybes ir skaidriai, visoms šalims atvirai išdėstant argumentus, įsiklausant, išdiskutuojant ir randant kompromisą.
Privatiems miškų savininkams, kurių yra apie 248 tūkst., o vidutinis miško plotas – 3,3 ha, sunku imtis gamybinės veiklos, išeiti į medienos biržas kitaip, kaip jungiantis į kooperatyvus. Kad padėtume ir paskatintume tą procesą, parengėme pavyzdinę kooperatinės bendrovės steigimo sutarties formą. Ji gali palengvinti pradžią...

Dar du svarbūs žingsniai miškų sektoriuje. Pradėjome spręsti miestuose esančių miškų priklausomybės klausimus, paskirstyti, kas tenka savivaldybių žiniai, kas – urėdijų. Antra – urėdijoms nurodyta imtis gaminti biokurą ir tiekti jį į biržą konkurencingomis kainomis. Šiam tikslui bus skiriama parama iš Klimato kaitos fondo agregatams, transportui įsigyti. Tai turėtų sumažinti dabar dirbtinai sukeltas biokuro kainas ir atpiginti šilumą gyventojams.

- Žiema – medžioklės metas. Kokios tendencijos tvarkant medžioklės ūkį ir rūpinantis laukine gyvūnija?

Šiame sektoriuje ne viskas buvo tvarkinga ir vyko skaidriai. Dabar imamės sunorminti sumedžiotų gyvūnų apskaitą, įvesti griežtą kontrolę, kurios stoka kai kas naudodavosi savanaudiškais tikslais. Tokiems dabar ateis sunkesni laikai... Imamės veiksmingesnių priemonių prieš brakonieriavimą. Siekiame, kad aplinkos inspektorių darbas taptų efektyvesnis, todėl stengiamės sustiprinti jų asmens teisinę apsaugą, taip pat aprūpinti didesnį saugumą tarnyboje garantuojančia įranga. Visose transporto priemonėse šiemet bus įmontuoti palydoviniai GPS aparatai, nemaža dalis juos jau turi, inspektoriai gynybai galės naudoti elektrošoką, tuo tikslu parengti Ginklų ir šaudmenų kontrolės, Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymų pataisų projektai. Plačiau bus naudojama neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių pagalba. 

Šiemet susidūrėme su rimtu iššūkiu – afrikinio kiaulių maro invazija. Pagal Vyriausybės patvirtintą planą medžiotojams tenka užduotis net 90 % sumažinti šernų populiaciją, o pietryčių regione grėsmės rajonuose – išvis likviduoti.

- Pasaulyje ir pas mus labai aktualus atliekų tvarkymo klausimas. Kokios alternatyvos dabar naudojamiems sąvartynams, kurių talpa nėra beribė?

Mes privalome ir esame įsipareigoję mažinti į sąvartynus patenkančių atliekų kiekį, o, berods, nuo 2030 m. nieko nebevežti į sąvartynus, visas atliekas rūšiuoti ir perdirbti. Žemiausia to proceso pakopa – perdirbti į šilumą, elektros energiją, t. y. deginti. Pagal strateginį atliekų tvarkymo 2014–2020 m. planą šiandien jau statomos 9 rūšiavimo gamyklos iš numatytų 10, iki kitų metų vidurio visos turi pradėti veikti. Netinkama rūšiuoti atliekų dalis, apie 500 000 t per metus, bus sudeginama. Turės būti 3 deginimo gamyklos Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje. Dėl pastarųjų dviejų dar ne viskas nuspręsta, o Klaipėdoje „Fortum“ jau pastatyta.

Neseniai Seimas priėmė reikalingą įstatymą, jo esmė – atliekas deginti galės tik valstybinės svarbos įmonės statusą gavusios jėgainės. Iki šiol tokias įmones statyti galėjo bet kas, jei tik išlaiko poveikio aplinkai reikalavimus. Dabar valstybė galės šį procesą reguliuoti, nes blogai būtų, jei tokių įmonių atsirastų daugiau, negu realiai susidarys atliekų. Tokiu atveju taptume Europos ar šalių kaimynių sąvartynu – tektų atliekas pirkti, vežtis ir čia deginti. To mums nereikia.

- Ką palinkėtumėte parodos „Baltijos miškai 2014“ organizatoriams, dalyviams ir svečiams?

- Gamta – visų mūsų namai. Kasdien turėtume jausti atsakomybę už jos išsaugojimą ir racionalų išteklių naudojimą, kad gamtos teikiamų turtų užtektų ne tik mums, bet ir ateities kartoms – mūsų vaikams, anūkams... Miškų nauda šalies gyventojų kultūrai, sveikatai, ekonomikai nenuginčijama, todėl mano, kaip aplinkos ministro, pareiga pasirūpinti, kad miškai būtų tvarkomi ir prižiūrimi tik remiantis darnaus vystymosi principais. Parodos „Baltijos miškai 2014“ organizatoriams norėčiau palinkėti drąsių idėjų ateityje, dalyviams – ir toliau glaudžiai bendradarbiauti su gamta, o svečiams – nenustoti domėtis miškų ir aplinkosaugos aktualijomis. Visi kartu mes pasiekėme, kad Lietuva būtų pripažinta viena geriausiai miškus tvarkančių valstybių pasaulyje, todėl visiems Jums linkiu nesustoti puoselėjant meile ir atsakomybe paremtus žmogaus santykius su gamta...