Ar geresnio derliaus besivaikanti Lietuva taps dykuma?

Žalia žalia, kur dairais... Būtent su žaluma asocijuojasi mūsų numylėta Lietuva. Apie ją, kaip žaliuojantį kraštą, oriai poriname svetimšaliams, tos žalumos neretai pasiilgstame net ir pabėgę į saulės labiau lepinamą kraštą atostogų. Atrodytų su Lietuvos gamta mažiausiai susijusi sąvoka „dykuma“... Tačiau aplinkos apsaugos specialistai vis dažniau įspėja, kad dykumėjimas neaplenkia ir mūsų dirvožemių ir to priežastis – netvarus, profaniškas, greitų rezultatų besivaikantis, tačiau vis labiau „smunkantis“ ūkininkavimas.

Beje, pasaulyje dykumėjimo procesas taip pat yra gerai žinomas. Prieš 25 metus, Paryžiuje, buvo priimta Jungtinių Tautų kovos su dykumėjimu konvencija, Lietuva ją ratifikavo 2003 metais. Konvencija apima ne tik dykumėjimo, bet ir dirvožemio ir žemių nualinimo (degradavimo) klausimus, kurie tampa vis labiau aktualūs ir mūsų šaliai. O kokia situacija Lietuvoje? Kaip galima stabdyti šį procesą? Apie tai kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos docentu Vytautu Liaku.

Derlingumas prieš pelningumą

Vienos priežasties, lemiančios dirvos erozijos ar net dykumėjimo procesus, nėra. Reikėtų žvelgti į visumą. Pasak docento, pirmiausia tai nulėmė pastaruoju metu didėjantis derlingumas, nuo 90-ųjų metų derlingumas dideliais šuoliais didėja kasmet. Kai kas vaikosi to derliaus, netgi nežiūrėdami į realią savikainą.

„Derlingumas nėra pats svarbiausias faktorius, svarbiausia yra pelningumas, kokia to derliaus savikaina. Gali gauti 5 tonas kviečių ir savikaina bus maža, o gali gauti 10 tonų, bet su labai didele savikaina“, – sako mokslininkas, stebėdamasis beatodairišku siekiu gauti tą aukštą derlingumą, net nesusimąstant, kad su derliumi „išsinešamos“ ir dirvožemyje esančios maisto medžiagos. O juk, pasak pašnekovo, gamtoje niekas neatsiranda iš niekur.

„Grūdus mes eksportuojame, o su grūdais iškeliauja ir maisto medžiagas, paimtos iš mūsų dirvožemio: tai ir ta pati anglis, ir azotas, ir kalis, ir fosforas. Tai savotiškai galime pasakyti, kad kartu su grūdais mes išvežame ir dirvožemio dalelę. Tačiau gauname atlygį tik už grūdus, o už dirvožemį – nieko“, – pastebi doc. V. Liakas.

Mokslininkas mena laikus, kai buvo trąšos pigesnės. Anuomet, pasak jo, visi stengėsi tręšti subalansuotai (azotas, fosforas, kalis).

„Dar organikos buvo pakankamai. Vėliau kai kurios trąšų rūšys pabrango ir visi pradėjo tręšti azotu. Azotas duoda tą pageidaujamą efektą. Daviau azotą – o, matau ir rezultatą, padidėja derlingumas. Bet azotas „sudegina“ ir patį dirvožemį, humusą“, – įspėja mokslininkas, pabrėždamas, kad neretai ydinga tręšimo praktika užsuka ratą, iš kurio sunku išeiti.

Neišvengiama ir abejotinų sprendimų. Docentas teigia, kad ūkininkų biokurui parduodami šiaudai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo puikus sandoris. Taip, už juos mokama. O dar įkvepianti biokuro idėja... Vis dėlto, pasak jo, parduodami šiaudus, mes atimame iš dirvožemio anglį, o būtent be anglies nevyksta dirvodariniai procesai. „Tai va, todėl po truputį ir skurdėja mūsų dirvožemiai...“ – apgailestauja mokslininkas.

Žinių trūksta, bet traktorius naujas

Docentas pripažįsta ir tai, kad kai kuriems ūkininkams trūksta žemės dirbimo žinių, galop – aiškios strategijos. Neretai atsiradus pinigų, pirmiausia susigundoma pirkti didesnę žemės ūkio techniką, nesusimąstant, kad ji slegia dirvožemį, o suspaudimas vėlei gi skatina eroziją.

Arba kartais nemokšiškumas bado akis, kai nesugebama pasirinkti tinkamų žemės dirbimo technologijų konkrečiai vietovei.

„Važiuoji ir žiūri: reljefas kalvotas, o aria nuo kalniuko ant kalniuko išilgai. Tai paskatina eroziją. Matome, kad tos visos kalvos plikos, raudonos. Ant jų net nėra augalų, jie negali augti. Arba paimkime Kėdainių rajoną: sąlyginai lygūs paviršiai, bet, kai pažiūri iš viršaus, vaizdas primena kamufliažą: laukas rausvas, juodas, pilkas. Aišku, tada negalime tikėtis ir laukų produktyvumo“, – pasakoja doc. V. Liakas, konstatuodamas, kad problema gilėja.

Ypač kai esama ūkininkų, pastabas priimančių kaip asmeninį įžeidimą, neva „neišmanai, nesugebi“. Bet tam, kad būtų išsaugotas dirvožemis, darbą reikia atlikti kokybiškai ir laiku. Jeigu ne laiku – skatinama erozija. Taip po truputį vyksta dykumėjimas, dirvožemiai silpsta. Juolab kad Lietuva negali džiaugtis storu dirvožemio sluoksniu. Turime vos 15–20 centimetrų. Palyginimui, Ukraina, kur juodžemio zona, jų ariamasis sluoksnis iki metro, išmintingai ariant, akėjant, kultivuojant – užteks kartų kartoms.

Kodėl laikas pamiršti praeitį

Lyginant su praeitimi, keičiasi ir darbo sąlygos.

Doc. V. Liakas prisiminė kadaise vykusį pokalbį: „Vienas ūkininkas sakė: „Mano prosenelis arė, senelis arė ir aš ariu...“ „Palaukite“–, sakau aš, – o arė jūsų senelis su kuo?“ „Su kuo, su kuo? Aišku, kad su arkliu...“ „Gerai, jeigu jis gerą arklį turėjo, dar du. Kokiu gyliu jis galėjo arti?“ „Na, kokius dešimt centimetrų...“ „Dešimt, o jūs 300 arklių kiek ariate? 20–25 centimetrų. Tai yra didžiulis skirtumas. Nes anuomet tai buvo seklus žemės dirbimas, vyko mikrobiologiniai procesai. Turbūt jūsų senelis vežė organines trąšas, turbūt saugojo tą dirvožemį. Jeigu būtų aręs kaip šiandien, nebūtų gavęs nieko gero. Veislės tuo metu atitiko dirvožemio sąlygas ir buvo geri rezultatai“.

Visgi, Lietuva semiasi gerosios patirties ir iš svetur, pavyzdžiui, Vokietijos, garsėjančios kaip aukštos žemdirbystės kultūros šalis.

„Mes dar neturime tradicijų, jos dar nesusiformavusios. Dabar tik ateina nauja ūkininkų karta, kurie jau pradėjo saugoti dirvožemį, ypač jaunimas, baigęs universitetą. Jų jau kitas požiūris. Jie jau pradeda ieškoti kitų galimybių, skaičiuoja“, – jaunaisiais ūkininkais džiaugiasi mokslininkas.

Svarbiausia investicija į dirvožemį

Doc. V. Liako nuomone, pavojaus varpais dėl dirvos erozijos ar dykumėjimo skambinti tikrai nereikia. Bent jau kol kas. Tačiau imtis valdyti situaciją būtų pats laikas. Esama ūkininkų, kurie nepaisant to, kad deda daugiau trąšų bei augalų apsaugos priemonių, rezultatais toli gražu nesidžiaugia. Priešingai – jie kartais net blogėja.

„Tai jau yra pirmas signalas: žmogau, ne ten investuoji. Investuoji į trąšas, į augalų apsaugos priemones, į techniką, o į dirvožemį – nelieka. Juk svarbiausia gamybos priemonė ūkininkui yra pats dirvožemis. Tie, kurie pradėjo rūpintis dirvožemiu, jie šiandien turi puikius rezultatus. Žinau ne vieną ūkininką, kurie nepirko technikos, dirbo su senąja, bet investavo į dirvožemio atstatymą. Į juos žiūrėjo kreivai: visi čia perka naujus traktorius, naujus kombainus, o jie perka organiką, net supirkinėja iš kitų ūkininkų šiaudus ir įterpinėjo į savo laukus. Ir šiandien jie gali nusipirkti kokią tik nori techniką. Su maža savikaina jie pasiekė didelius derlingumus. To priežastis – stiprus dirvožemis“, – sėkmės istorijomis dalinasi mokslininkas.

Moderni žemdirbystė „išaugina“ sprendimus

Tad kaip sustiprinti dirvožemį?

Doc. V. Liakas kaip vieną iš dirvožemio stiprinimų pamini mažos specializacijos sėjomainą.
„Lietuvoje mes auginame labai daug javų, rapsų, o nėra dirvožemį gerinančių augalų. Taigi iš pradžių turėtų būto sėjami augalai, kuria alina dirvožemį, paskui tie, kurie gerina, ir vėl kaitaliojasi“, – pasakoja mokslininkas.

Vis dėlto, jis iškart pripažįsta, kad dirvožemį gerinantys augalai nėra pelningi. Žirniai, pupos, daugiametės žolės ir pan. – retas kas nori jais užsiimti. O štai pelningieji augalai plonina dirvožemį, nespėjama atstatyti netenkamų maisto medžiagų. Tikėtis, kad sėjomaina, kaip būdas dirvožemiui atsigauti populiarės, sunkiai įmanoma, nes bus nuostolinga verslui.

Kur kas perspektyvesnis sprendimas – posėliniai augalai, kai nuėmus javus, laukas užsėjamas kita kultūra iki kitos javų sėjos. Visa tai tam, kad neliktų atviras dirvožemis, juk ir gamtoje nematome atviros dirvos.

„O mes neretai leidžiame sau žiemą palikti atvirą arimą, dar ir nelabai kokybišką, kad vyktų erozija sparčiau“, – sako doc. V. Liakas.

Mokslininkas paneigia ir mėšlo svarbos mitą.

„Neretai girdime posakį „Va, jei turėčiau mėšlo, tai būtų gerai...“. O juk tas mėšlas yra ta pati organika, kaip ir šiaudai. Lietuvoje mokslininkai paskaičiavę, kad viena tona šiaudų ekvivalentiška dviem tonoms mėšlo. Vokiečiai skaičiuoja atitikmenį net iki penkių tonų. Tai puikus rezultatas. Tad jeigu pas mus lieka dešimt tonų šiaudų, mes juos tinkamai įterpkime į dirvožemį ir rezultatas bus kaip sunaudojus dvidešimt tonų išmėžto mėšlo. Tai didelė paskata dirvožemiui“, – įsitikinęs pašnekovas.

Beje, minėtuosius šiaudus dar reikia teisingai užarti, antraip rezultato laukti teks gerokai ilgiau. Neteisingai įterpus šiaudus, jų mineralizacija vyksta ketverius ar net penkerius metus, kol mineralizavęsis šiaudas virsta humusu. Naudojant augalų apsaugos priemones, šiaudai sterilizuojami, juose nesidaugina bakterijos ir grybeliai, tad mineralizacija dar labiau pasunkėja. Tiesa, šiandien jau yra daug įvairių biologinių preparatų, kurie skatina šiaudų mineralizaciją ir gali tą procesą pagreitinti iki dviejų metų. Vadinasi, ir dirvožemis atsistatys greičiau.

Doc. V. Liako nuomone, pagaliau ūkininkai ima suprasti, kad pirmiausia reikia įdėti į dirvožemį, kad galėtumei gauti naudą. O procesai gali užtrukti, tad prireiks kantrybės, atstatant nualintą dirvožemį.
„Mus gyvenimas klaidingai išmokė: jeigu reikia pasigydyti, pirmiausia, tabletė ir viskas – simptomas nuimtas, tad ir problema išspręsta. Bet ji liko ir gilėja. Taip ir čia: su trąšomis simptomus lyg ir panaikinome, išsprendėme, bet globali problema liko, nes augalas juk viską ima iš dirvožemio. Maitinkime dirvožemį, o dirvožemis maitins augalus. O ne atvirkščiai“, – reziumuoja mokslininkas.