Žalioji tvaraus miesto idėja pasaulyje turi daug veidų, tačiau savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis į žalią spalvą siūlo žvelgti kitaip nei įprasta. Dalyvaudamas šeštajame urbanistikos forume, architektas teigė, nors dabar „ant bangos“ ekonamai ir išmanūs technologiniai sprendimai, Lietuvai šių madų vaikymasis gali gerokai ištuštinti kišenes. Labiau vertingas kelias būtų derinti žaliąją miesto urbanistiką su rudąja bei kompaktiškai išnaudoti esamas erdves patogiam gyvenimui sukurti.
Žaliojo miesto terminų įvairovė, patirtys
„Žalioji urbanistika Lietuvoje, jeigu jūs paieškosite „Google“, suprantama kaip gražūs namai prie miško arba itin brangūs technologiniai sprendimai, arba pastatai žaliais stogais“, - pastebi architektas M. Pakalnis ir čia pat priduria, kad pasaulyje žaliajai urbanistikai prikurta pačių įvairių modelių. „Tai ir darnus miestas, ekomiestas, žalias miestas, protingas miestas, kūdas miestas, kompaktiškas miestas. Iš esmės visais šiais terminais ir aksiomomis paslepiamas turinys, kurį norima paslėpti. Tai yra tam tikras marketinginis elementas. Miestai ir šalys po šitais pavadinimais sudeda tai, ko jie siekia, tai, kaip jie mato savo problemas“.
M. Pakalnis pateikia keletą pavyzdžių, kaip miestai suvokia žaliąją urbanistiką. Pavyzdžiui, nedidelis miestas Štutgartas apsisprendė, kad turi labai daug pinigų ir nusprendė visus miesto stogus padaryti žaliais. Žaliųjų erdvių politika itin akcentuoja anglai. Daugybę žaliųjų programų yra pasirengusios Kanada ir JAV, jas turi įgyvendinti įvairūs vystytojai ir savivaldybės, darydamos vienokius ar kitokius sprendimus. Kadangi susiduriama su demografinėmis problemomis, ne visos teritorijos gali būti panaudotos antrą kartą užstatant, jas reikia pirma renatūralizuoti. Ta pati Kanada yra pasirinkusi intensyvinimo politiką - net savivaldybės yra įpareigotos sumažinti naujų teritorijų įsisavinimą.
Europos iššūkiai ir krizės sukėlėjai
Kaip pastebi architektas, Čekija savo ruožtu turi kitokią patirtį, iš kurios galėtų mokytis dauguma šalių. Ji nepritraukdama naujų gyventojų sugeba išlaikyti gyvybingus šalies gimstamumo rodiklius.
„Lietuvoje, paskutinis surašymas dar labiau parodė, kad situacija su demografija yra prastesnė negu mums atrodė. Visiškai aišku, kad 2020 m. turėsime 2,5 mln. žmonių. Tai yra neišvengiamas iššūkis. Iš kitos pusės Lietuva perėjo ne per tokius iššūkius – marus, kai išmirdavo pusė gyventojų ir populiacija sugebėdavo atsistatyti“, - dėstė pranešėjas, dalyvaudamas urbanistikos forume. Jis teigė manantis, kad iššūkių nereikia bijoti – juos reikia suvokti, išanalizuoti ir prognozuoti, ką ir galima padaryti.
Lietuvai tinkama ne žalioji, o komformistinė vizija
Lietuvai kompaktiško miesto vizija – itin tinkama, tačiau naujo žalioji miesto statybos sunkiai įkandamos finansiškai.
Architektas sako, kad Lietuvos planai, atsižvelgiant į jos padėtį turėtų būti komformistiniai: „Turime tai aiškiai sau prisipažinti. Vilniuje, tokiame, koks jis yra dabar suplanuotas Vilniaus miesto bendrajame plane, gali gyventi milijonas žmonių ir gyventi didesnėmis komforto sąlygomis negu dabar gyvena Vienos gyventojai. Viena turi lygiai tokį patį teritorijų plotą, lygiai tiek pat vietos užstatyta ir ten gyvena 1,5 mln. žmonių. Pasakykite man, kad Viena yra blogas miestas gyvenimo kokybės prasme? Ar jiems trūksta žalių erdvių? Ne. Tai reiškia, kad sprendimai yra įmanomi, mes juos galime rasti, tiesiog turime žinoti, kur mes einame“, - dėstė M. Pakalnis.
Kritikuoja sovietinius rajonus
M. Pakalnis atviras – patogiam gyvenimui sunkiai yra tinkami ir senieji sovietiniai daugiabučiai. Tai patvirtino paskutinieji gyventojų surašymo duomenys. Miestuose akivaizdžiai vyksta gyventojų segregacija pagal amžiaus grupes – jauni žmonės keliasi į priemiesčius, senimas lieka miesto centruose.
„Jeigu jūs įsivaizduosite šeimą – du tėvus po 45 metus ir du vaikus po 15 metų, šeimos amžiaus vidurkis bus apie 30 metus. Tokio amžiaus žmonės vyrauja periferinėje zonoje – kolektyviniuose soduose, naujos plėtros teritorijose. Centrinėje miesto dalyje lieka pensinio amžiaus žmonės. Periferinėje zonoje nėra jokios socialinės, inžinerinės infrastruktūros ir todėl jauni žmonės augina savo vaikus teritorijose, kurios sunkiai tam pritaikytos. Tada nereikia stebėtis, kad lietuviai vaikų auginti nenori“, - dėstė architektas.
M. Pakalnis taip pat ragina atvirai kalbėtis apie tai, kodėl gyventojai pabėgo iš sovietinės statybos rajonų.
„Pabėgome dėl senų rajonų urbanistinės struktūros – ji neprogramuoja teisingo ir saugaus gyvenimo modelio. Nesu saugus savo vaiką augindamas atviruose kiemuose, kuriuose nematau kontroliuojamos erdvės, kur tyko daugybė pavojų. Pats gyvenimo modelis ir užstatymo fizinė būklė netinka“, - dėstė vyras.
Renovacija - pinigų išmetimas į balą
Jis abejones išsakė ir dėl galimybės senuosius daugiabučius renovuoti: „Šitų namų mes tikrai negalėsime renovuoti. Juose į vonią reikia įlipti ne per šoną, o per galą. Jeigu sukišime valstybinius pinigus į tokių bendrabučių renovaciją, tai bus į balą išmeti pinigai. Galėtume apie tai kalbėti ir diskutuoti, bet neturime su kuo. Pats būstas – jūs pažiūrėkite, kaip jis atrodo – maža virtuvė, atskirta nuo gyvenamojo kambario, prastos kokybės sanitariniai mazgai. Kiekvienas bent kiek į ateitį mąstantis žmogus galvoja apie komfortą savo šeimai. Suprantama, kad moteris stovi virtuvėje ir kepa kotletus, svetainėje guli vyras ir žiūri televizorių – sovietinės šeimos modelis. Bet jie savo namuose nesusitinka ir tada šeimos gimstamumas yra prastas“, - rimtus klausimus per humoro prizmę gvildeno architektas.
Jo teigimu, architektai jau prieš ketverius metus kalbėjo, kad planuojama renovacijos sistema yra pasenusi, tačiau valdininkai vis tiek atkakliai siekė savų planų įgyvendinimo.
Kokie sprendimai galėtų padėti miestą padaryti labiau patrauklų jauniems žmonės, kad šie nesikeltų į priemiesčius, sudėtingas klausimas, kuriam reikia ilgalaikio planavimo ir aiškios valstybės politinės vizijos. Vis dėlto M. Pakalnis, skaitydamas savo pranešimą forume, pasidalino keliais pasvarstymais, ką galima būtų padaryti: „Valdininkai nusistatę prieš tvoras daugiabučių rajonuose. Kodėl ne? Kodėl tokie sprendimai, kurie gyventojus mažame kompaktiškame miestelyje sutapatina su ta vieta, yra blogi? Kodėl blogai, kai kiekvienas gauna savo privačią erdvę?“ - klausė architektas.
Jis apgailestavo ir dėl to, kad mūsų šalyje vis dar trūksta bendradarbiavimo kultūros.
„Išeina taip, kad mes kalbame, o kažkas kitas daro. Jeigu mes norime keistis, reikalingi tam tikri politiniai susitarimai ir sprendimai. Jeigu kažkas nusprendė, kad namas gali stovėti aukštyn kojomis, mes, kaip specialistai, jį galime profesionaliai pastatyti ir aukštyn kojomis, bet reikalingas statymas“, - sakė M. Pakalnis.