Invazinius – rainuotuosius ar žymėtuosius – vėžius galima gaudyti ištisus metus. Jų gaudymui galima naudoti neribotą kiekį bučiukų ar samtelių. Juos galima gaudyti ir rankomis ar graibštais. Šių vėžių sugavimo kiekis ir leidžiamas gaudyti dydis taip pat neribojami. Tačiau, gaudant invazinius vėžius, visi plačiažnypliai ar siauražnypliai vėžiai turi būti nedelsiant paleidžiami atgal į vandens telkinį. Gaudant vėžius, tiek vietinius, tiek invazinius, reikia įsigyti mėgėjų žvejybos leidimą.
Plačiažnyplis vėžys yra vienintelė vietinė vėžių rūšis, visada natūraliai gyvenusi Lietuvos upėse ir ežeruose. Šiuo metu visoje Europoje jie sparčiai nyksta. Pagrindinė nykimo priežastis – rainuotųjų ir žymėtųjų vėžių plitimas.
Rainuotasis vėžys lengvai atskiriamas pagal ant pilvelio nugarinės pusės esančias rudas (tamsiai raudonas) skersines juostas.
Žymėtasis vėžys nuo kitų vėžių rūšių atskiriamas iš ryškios šviesios dėmės ant žnyplių.
Siauražnyplis vėžys turi šiurkštų kiautą ir siauras žnyples.
Labai svarbu pažinti vėžius ir jokiu būdu neperkelti rainuotųjų bei žymėtųjų vėžių į kitus vandens telkinius. Būdami atsparūs vėžių marui, jie užkrečia šia mirtina liga vietinius vėžius ir užima jų buveines. Jie, skirtingai nuo vietinių vėžių, yra aktyvūs ir šaltuoju metų sezonu ypač daug sunaikina rudenį neršiančių žuvų (lašišų, šlakių, vėgėlių, sykų, seliavų) ikrų ir jauniklių.
Netgi po žvejybos vandens telkinyje, kuriame gyvena rainuotieji vėžiai, patartina išdžiovinti tinklelius gyvai žuviai laikyti, valtį ir kitą žvejybos inventorių prieš pervažiuojant žvejoti į kitą vandens telkinį.
Vėžių maro sporos ir invaziniai vėžiukai (kurie gali būti mažesni nei 1 cm) gali būti perkelti į kitą vandens telkinį net su drėgnu žvejybos inventoriumi.
