Skiriasi gamybos technologijos – kartu perdirbti netinka
„Pakuotėms skirtų atliekų konteineriai vis dar didele dalimi užteršiami kitomis atliekomis, kurios iš pažiūros atrodo artimos pakuočių atliekoms. Pavyzdžiui, šiltnamių ar statybinė plėvelė, plastikinės dailylentės ar plastikiniai buities daiktai. Daug kam tai atrodo dalykai, kuriuos galima mesti į plastiko pakuotėms skirtus konteinerius. Neretai taip elgiasi netgi geranoriškai nusiteikę gyventojai, manydami, kad taip prisidės prie tvarumo, nes tokie daiktai neva bus sėkmingai perdirbti. Deja, taip manyti yra klaida. Dėl plastiko pakuočių ir kitų plastiko gaminių technologijų skirtumų šių atliekų tvarkymas labai skiriasi. Jeigu į pakuotėms skirtus konteinerius mesime ne pakuotes, o kitas atliekas, tai tik padidinsime rūšiavimo išlaidas“, – sako PTO viešinimo ir marketingo specialistė Eglė Razbadauskaitė.
Jos teigimu, daug kasdienio naudojimo daiktų, kuriuos vertiname kaip plastikinius, nėra pagaminti vien tik iš plastiko. Tarkime įprastiniai dantų šepetėliai iš esmės yra netinkami perdirbti, nes jų sudėtyje yra daug įvairių plastikų ir kitų medžiagų – juos yra per daug sunku arba neįmanoma efektyviai išskaidyti. Ne visi žino, kad daugumos šepetėlių šereliai yra pagaminti iš nailono, o ne plastiko. Be to, perdirbėjai skundžiasi, kad smulkios dantų šepetėlių dalys gadina perdirbimo įrenginius. Jei toks šepetėlis bus tyčia ar netyčia paslėptas plastiko pakuotėje, jis gali pridaryti perdirbėjams nemenkų rūpesčių.
Atsakykite į klausimą: ar tai pakuotė?
„Nebūtinai turėtume detaliai domėtis įvairiomis gamybos technologijomis. Pakaktų, kad įsidėmėtume pagrindinę pakuočių rūšiavimo taisyklę: tai, kas nėra pakuočių atliekos, turėtų keliauti į mišrių komunalinių atliekų konteinerį“, – pabrėžia E. Razbadauskaitė.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad papildomos atliekų tvarkymo išlaidos tampa pakuočių tvarkymo organizacijų rūpesčiu, vėliau – gamintojų ir importuotojų veiklos sąnaudomis, o galiausiai visgi atsiliepia pačiam gyventojui.
„Išaugus atliekų tvarkymo kainai pabrangsta pati prekė, o tai nenaudinga nė vienai grandžiai“, – pastebi PTO atstovė.
Indai ir veidrodžiai nėra stiklo pakuotės
Stiklo tarą gaminanti ir stiklo pakuočių atliekas perdirbanti bendrovė „Kauno stiklas“ savo veikloje nuolat susiduria su stiklo, kuris patenka į įmonę kaip pakuočių atliekos, tarša.
„Stiklo tara, kuri pas mus patenka iš USAD, arba iš užstato sistemos, taršos problemų mums nekelia. Analogiškai neturime bėdų ir su individualių konteinerių turiniu, patenkančių pas mus per komunalinį srautą. Labai retai į šiuos konteinerius įmetamas koks nors stiklinis daiktas, kuris nėra pakuotė. Kur kas daugiau netinkamai rūšiuotų atliekų randame iš kolektyvinio naudojimo konteinerių šalia daugiabučių. Pasitaiko keramikos, veidrodžių, PET (polietileno tereftalato) butelių, tetrapakų, randame ir tiesiog komunalinių atliekų – galbūt jos metamos tada, kai gyventojai randa perpildytus šioms po rūšiavimo likusioms atliekoms skirtus konteinerius“, – pasakoja UAB „Kauno stiklas“ direktorius Evaldas Sauliūnas.
Pasak bendrovės vadovo, dėl užterštų stiklo pakuočių atliekų įmonė patiria papildomų išlaidų. Siekiant optimizuoti procesą, skirtingi stiklo atliekų srautai rūšiuojami atskirai. Reikia papildomai darbuotojų rankinio rūšiavimo linijos pradžioje. Kolektyvinio naudojimo stiklo pakuočių konteinerių turinio priemaišoms atskirti prireikia atskiro rankinio darbo – jį atlieka papildomi darbuotojai. Tai, kas randama netinkamo perdirbti, tenka išgabenti į sąvartyną.
Tikinčių rūšiavimo nauda daugėja
„Pastaruoju metu matyti, kad žmonės ne tik kasmet vis daugiau išrūšiuoja stiklo pakuočių atliekų, bet ir taršos dalis, nors ir nežymiai, bet mažėja. Stiklo pakuočių atliekoms skirti kolektyvinio naudojimo konteineriai dažniausia užteršiami kitokiomis, pavyzdžiui, plastiko pakuotėmis. Jas atskirti nėra sunku. Daugiau problemų sukelia keramika, pavyzdžiui, indai, ar veidrodžiai. Šių gaminių kelias vienintelis – į sąvartyną“, – aiškina E. Sauliūnas.
PTO atstovė įvardija kelias pakuočių atliekų konteinerių taršos priežastis: kartais tai daroma piktybiškai, galvojant, kad taip galima sumažinti mokesčius už mišrių atliekų tvarkymą, kartais dėl nežinojimo, o kartais dėl netikslaus ar klaidinančio užrašo ant rūšiavimo konteinerių. Kai kuriais atvejais žmonėms pakanka pamatyti žodį „plastikas“, o kad konteineris skirtas ne visoms plastiko rūšims, jie nebesidomi.
„Džiugu, kad vis mažiau žmonių galvoja, kad išrūšiuotos atliekos vėliau sumaišomos su nerūšiuotomis – tai rodo ir mūsų inicijuoti tyrimai. Daugeliui gyventojų jau žinoma, kad atliekos iš pakuočių atliekų konteinerių keliauja į antrinio rūšiavimo įrenginius, arba rūšiavimo bazes, kur yra dar kartą perrūšiuojamos, tada jos keliauja pas perdirbėjus ir tuomet jau prasideda pakuočių, kurios po perdirbimo proceso yra tapusios žaliava, naujas gyvavimo ciklas. Pakuočių atliekoms nepriskiriamos atliekos, kurios užteršė pakuočių atliekų konteinerį, keliauja į sąvartyną arba į deginimo gamyklas, kur yra panaudojamos energijai gauti“, – pasakoja E. Razbadauskaitė.