Gal jau laikas įvesti taršos mokesčius pakuotėms?
„Ieškojau teorinio modelio, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje. Schema nėra sudėtinga: ją sudaro visos gamintojų ir importuotojų organizacijos, visos suinteresuotos šalys ir jiems priklausantys vienas iš trijų atributų – galia daryti įtaką, teisėti reikalavimai ir teisė reikšti skubias pretenzijas. Visus tris atributus, t. y. visas valdžias savo rankose turi, valstybės institucijos (Seimas, Vyriausybė ir Aplinkos ministerija) ir gamintojai bei importuotojai (jie turi galias per savo įkurtas organizacijas valdyti sistemą ir ją finansuoti, nes jų rankose yra pinigai). Jie turi teisėtų reikalavimų atributą, nes jų teisės yra įtvirtintos teisės aktuose ir jie gali tikrinti atliekų tvarkytojus kada tik panorėję. Jie turi teisę reikšti pretenzijas į stabilias, ne pelno siekiančias skaidrias ir efektyvias sistemas“, - aiškino L. Šleinotaitė-Budrienė.
Jos teigimu, atliekų tvarkytojai yra patys didžiausi „vargšai“ šioje sistemoje, nes jie tik gali reikalauti kiekių, o iš jų reikalaujama atsiskaityti už iškeltų užduočių įvykdymą.
Anot L. Šleinotaitė-Budrienės, dėl minimos situacijos kyla klausimas, koks vaidmuo skiriamas gamintojams ir importuotojams – ar jie yra valstybės partneris, ar įrankis įvykdyti užduotis ar tiesiog teršėjai, kuriuos reikia kontroliuoti.
„Šitie klausimai yra esminiai. Dvi didžiausios gamintojų ir importuotojų organizacijos turi po du įspėjimus (už atliekų tvarkymo užduočių neįvykdymą - red. past.), taigi užtenka tik neteisingai pakabinto plakatėlio ir po trečio jiems gali būti atimta licenzija. Todėl tarp ekspertų kartais kalbamės, kad gal laikas baigti vaidinti gamintojų atsakomybę ir pereiti prie taršos mokesčio pakuotėms ir gaminiams ir nereikės sukti galvos“, - kalbėjo „Ekokonsultacijos“ vadovaujanti partnerė.
Dalis gamintojų naudojosi sistemos ydomis
„Valstybė niekada nevykdė informacinės kompanijos gamintojams ir importuotojams, nors jie yra daug svarbesni už savivaldybes ir atliekų tvarkytojus, gyventojus ir vartotojus“, - sakė L. Šleinotaitė-Budrienė. Anot jos, valstybėje trūksta rimto požiūrio į šias organizacijas, trūksta ir licencijavimo sistemos.
„Nėra skaidriai veikiančios gamintojų ir importuotojų licencijavimo institucijos, ataskaitos ir planai nėra viešai prieinami, neatliekami atliekų srautų tyrimai. Neanalizuojami duomenys, kodėl sąvartynuose vis dar daug pakuočių ir kaip mes vykdome perdirbimo užduotis“, - toliau problemas vardijo pranešėja.
„Tie gamintojai ir importuotojai, kurie suprato, kas yra gamintojų atsakomybė, ilgai naudojosi sistemos ydomis ir nefinansavo surinkimo sistemų – pirko dokumentus ir nustatinėjo augančius atliekų kiekius atliekų tvarkytojams. Vėluojame Lietuvoje diegti skaidrias sistemas - tokias kaip užstato, didieji gamintojai ir importuotoja nusprendė šią sistemą diegti tik tada, kai tai jau buvo nusprendęs aplinkos ministras“, - atkreipė dėmesį L. Šleinotaitė-Budrienė.
Baigdama savo pranešimą, aplinkosaugos ekspertė konstatavo, kad kol didieji gamintojai ir importuotojai neapsispręs dėl savo santykių su valstybe ir netaps jos partneriu, tol ir liks eiliniais teršėjais.