Baltarusijos meškos veržiasi į Lietuvą: ką sutikus šį plėšrūną reikia žinoti

Vienas grėsmingiausių ir labiausiai baimę keliančių miško plėšrūnų yra rudasis lokys. Nors šie gyvūnai Lietuvoje laikomi išnykusia rūšimi ir yra įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą, jie vis dažniau pastebimi mūsų miškuose. GRYNAS.lt aiškinasi, kodėl lokiai vis dažniau atklysta į Lietuvos teritoriją ir kokia tikimybė, kada šie plėšrūnai apsigyvens mūsų miškuose.

Išnykusi rūšis vis dar slampinėja Lietuvos miškuose

Meška yra istorinės Lietuvos gamtos dalis, viena iš jos biologinės įvairovės rūšių, kuri jau daugiau kaip 100 metų mūsų teritorijoje laikoma išnykusia. Iki XVIII–XIX a. šis žvėris buvo paplitęs visoje Europoje, Šiaurės Afrikoje (Atlaso kalnų srityje), šiaurinėje Azijos dalyje (į pietus nuo Himalajų) ir Šiaurės Amerikoje. XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje arealas labai pakito lokio nenaudai, išliko tik izoliuotos arealo dalys.

Artimiausios mūsų kaimyninės šalies Baltarusijos lokiai turi tamsiai ar šviesiai rudą kailį, sveria 113–270 kg, kūno ilgis 130–185 cm. Jų gyvenamoji aplinka – tai dideli, dažniausiai mišrūs miškų masyvai. Žiemą iš rudens gerai įmitę lokiai įminga, o sausio pabaigoje ar vasario pradžioje atveda 1–3 (rečiau 4–5) jauniklius. Būtent šios kilmės meškos pastaruoju metu svečiuojasi Lietuvoje.

Rudieji lokiai – stambūs plėšrūnai. Tiesa, patinai stambesni (vidutiniškai apie 30 proc. sunkesni už pateles). Jų rega panaši kaip ir žmonių, klausa vidutiniška, tačiau jie turi labai gerai išsivysčiusią uoslę. Kaip pasakoja Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto doc. dr. Alius Ulevičius, iš Lietuvos meškos išnykusios dėl medžioklės ir miškų fragmentacijos: jos pasitraukusios ten, kur stambesni miškai.

„Rudųjų lokių išgyvenimo sąlygoms reikalingi dideli miškų masyvai, kad nebūtų intensyvi miškininkystė, miškų lankymas“, – teigia pašnekovas.

Vaikštinėjantys plėšrūs svečiai nebestebina

Tačiau maži miškai retiems pasisvečiavimams Lietuvos teritorijoje nėra kliūtis, o šį šiltąjį sezoną tokių rudųjų lokių vizitų ypač padaugėję. Pirmas lokys Lietuvoje šiais metais fiksuotas gegužės 15 dieną Trakų rajone. Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) lektorė Renata Mackevičienė ir Lietuvos ornitologų draugijos narys Marijonas Mackevičius, vykdydami paukščių stebėseną (monitoringą), pastebėjo Lietuvoje retą svečią.

Kaip pasakojo patys paukščių stebėtojai, atlikę apskaitą jie dar kurį laiką klausėsi paukščių garsų ir grožėjosi ryto saulės apšviestose pievose besiganančiomis stirnomis, kai apie 10 val. ryto pamiškėje pastebėjo ant žemės tupintį jūrinį erelį – pakilęs jis naguose nusinešė kažkokį paukštį. M. Mackevičius nuėjo pasižiūrėti puotos likučių, kur baltavo žuvusio paukščio plunksnos. Apie 130 m nuo jo iš Inklėriškių miško per kanalizuotą Cirvijos upeliuką perbrido stambus gyvūnas – rudasis lokys.

„Iš upeliuko išlipęs į atvirą pievą, nusipurtęs savo sušlapusį kailį, apsidairęs ir tikriausiai pajutęs žmogaus kvapą, lokys pradėjo bėgti Pamerkių miško link, per atvirą, apie 1 km ilgio pasėlių lauką. Perplaukęs Merkio upę lokys dingo miško tankmėje“, – apie netikėtą reginį pasakojo R. Mackevičienė.

Po kelių savaičių lokys užfiksuotas Kaišiadorių rajone, netoli Žiežmarių, medžiotojų vaizdo stebėjimo kameros. Gegužės 29 dienos vėlų vakarą rudasis lokys atkeliavo tiesiai į gyvūnų maitinimo vietą, kur laukiniams gyvūnams medžiotojai paliko maisto.

Dar vėliau, birželio 27 dieną apie meškos pėdsakus pranešė Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT). Anot tarnybos, Ignalinos rinktinės Pavoverės užkardos pareigūnai patruliavo palei sieną su Baltarusija Švenčionių rajono Sarių seniūnijos ribose. Lietuvos pusėje čia auga Cemnukos miškas. Baltarusijos pusėje šioje vietoje irgi yra miškinga vietovė. Ant kontrolinės juostos, kuri šioje vietoje yra apie 5 metrų pločio, pasieniečiai pastebėjo šviežius vienos meškos pėdsakus. Pėdsakai tiesiąja vedė iš Lietuvos į Baltarusiją.

Tai buvęs trečias VSAT pareigūnų fiksuotas atvejis per pustrečios savaitės. Birželio 10 d. jie netoli Švenčionių rajono Gelednės kaimo, tame pačiame Cemnukos miške, ant kontrolinės juostos aptiko dviejų iš Lietuvos į Baltarusiją greta ėjusių meškų pėdsakus. Birželio 18 d. Pavoverės pasieniečiai Švenčionių rajone vėl rado dviejų iš Lietuvos per kontrolinę pėdsakų juostą iškeliavusių meškų pėdsakus. Jos į Baltarusiją pateko Cemnukos mišku netoli Gelednės kaimo. Įtariama, kad šios meškos ėjo maždaug kilometro atstumu viena nuo kitos.

Paskutinė žinia apie Lietuvoje klaidžiojančią mažiausiai vieną mešką pasklido liepos 11 dieną Šįkart Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pareigūnai pėdsakus surado Varėnos rajone. Kabelių užkardos pareigūnai šeštadienį juos aptiko ties Musteikos kaimu. Jie buvo ant Lietuvos pusėje įrengtos kontrolinės juostos, ji šioje vietoje yra apie penkių metrų pločio. Tiek Lietuvos pusėje, tiek Baltarusijos teritorijoje šioje vietoje auga miškas.

Lokiai gali ir pasilikti

Tiek kartų Lietuvoje fiksuoti meškų pasirodymo atvejai – naujiena. Gamtininkas Selemonas Paltanavičius sako, jog paprastai rudųjų lokių migracijos statistika nefiksuojama, bet, akivaizdu, kad šiais metais jų Lietuvoje svečiuotasi kur kas daugiau nei ankstesniais metais. Nors, anot S. Paltanavičiaus, specialiomis priemonėmis Lietuvoje įkurdinti šių lokių neplanuojama, gamtininkas neatmeta pastovios meškų populiacijos, susiformavusios natūraliu būdu, galimybės. Tiesa, vargu ar ji bus gyvybinga.

„Latvijoje ir Baltarusijoje jos gyvena, Estijoje jų populiacija gana gausi. Mūsų miškuose meškoms vietų gyventi yra, tačiau, ar jų bus, teks spręsti pačioms meškoms, užklystančioms iš svetur. Įkurdinti meškas neplanuojama, tuo labiau, kad tokia priemonė vargu ar užtikrintų žvėrių pastovios populiacijos egzistavimą – meškos klajoja ir bet kada paliktų tuos miškus, kuriuose buvo įkurdintos. Jeigu šis procesas vyks natūraliai, jei populiacija formuosis iš individų, atklydusių iš kitur ir pasilikusių pas mus, tam tikrai niekas neprieštaraus. Juk meška tebėra mūsų faunos dalis“, – teigia pašnekovas.

Plečia teritoriją

Meškų migracija pro Lietuvą turi paaiškinimą. Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto doc. dr. A. Ulevičius pasakoja, jog rudieji lokiai paprasčiausiai plečia teritoriją, nes per pastaruosius metus šių plėšrūnų populiacija Baltarusijoje išaugusi. Lietuvoje jie gali vaikštinėti ir visą šiltąjį laikotarpį.

„Migruojantys daugiau yra patinai, gyvenantys pavieniui. Jie užklysta ieškodami maisto, naujų teritorijų ir jei jiems čia nepatinka, jie keliauja toliau. Baltarusijoje lokių populiacija padidėjusi ir jiems reikalinga didžiulė individuali teritorija“, – tvirtina A. Ulevičius.

Įsikurti būtų sudėtinga

Rudieji lokiai, anot A. Ulevičiaus, yra visaėdžiai: gali misti tiek augalais, tiek gyvūniniu maistu. Žiemą jie miega žiemos miegu. Šie plėšrūnai nėra tingūs. Suaugę jaunikliai išstumiami ieškoti naujų plotų, keliauja gana toli. Jeigu nėra galimybės išlikti, jaunikliai žūsta arba keliauja dar toliau.

Anot žinduolių specialisto A. Ulevičiaus, dėl šios priežasties įkurdinti rudąsias meškas Lietuvoje būtų sudėtinga. Mokslininko teigimu, gal ir pavyktų čia sukurti gyvenimo sąlygas keliasdešimčiai individų, tačiau, kad jų populiacija būtų gyvybinga, reiktų užveisti ar atvežti per kelis šimtus šių gyvūnų, o tokiam skaičiui Lietuvos miškai per maži. A. Ulevičius nemato galimybės ir dėl Lietuvoje migruojančių meškų natūralaus įsikūrimo mūsų miškuose.

„Lietuvoje gal ir būtų galimybė įkurdinti bent keliolikos individų populiaciją, bet tiek rudųjų meškų nesudarytų gyvybingos populiacijos, nebūtų perspektyvos. Kad rudieji lokiai išgyventų, pasiliktų Lietuvoje, reiktų bent kelių šimtų individų, gal net daugiau. Pavyzdžiui, Baltarusijoje ir tiek nėra: šiaurinėje dalyje, kur didžiuliai miškų masyvai, ten priskaičiuojama apie pusantro šimto meškų. Bet jeigu kalbėti apie Lietuvą, tai į tokius skaičius mes negalime pretenduoti. Net jei sujungtume visus Rūdininkų, Dzūkijos miškus, kurie susijungia su Augustavo giria, kitais miškais Baltarusijoje, pasienyje, ir tai čia būtų plotas tai keliasdešimčiai individų“, – aiškina specialistas.

Jis tęsia, kad Lietuvoje meškoms trūksta ne tik gyvenamojo ploto, bet ir ramybės: „Lietuvoje ne tik nėra pakankamai ploto. Jei ir turėtume tiek miškų, kad pavyktų apgyvendinti lokius, turbūt jie neprisitaikytų prie mūsų intensyvios miškininkystės. Jie tiesiog pasitrauktų.“

Kita vertus, A. Ulevičius įsitikinęs, kad Lietuvos apylinkėse sukiojasi mažiausiai kelios meškos.

„Jeigu vienas lokys buvo pastebėtas Trakų rajone, vėliau Varėnos rajone, tai, tikėtina, kad tai – du skirtingi individai. Matyt, užklydo iš įvairių Baltarusijos teritorijų. Didelis atstumas ir nesutapimas laike rodo, kad ko gero tai nėra tas pats individas“, – mano žinduolių specialistas.

Dzūkijoje meškos visuomet laukiamos

GRYNAS.lt jau yra domėjęsis rudųjų lokių gyvybingos populiacijos atkūrimo galimybės Lietuvos miškuose. Tąkart Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas Andrius Laurinavičius teigęs, kad naujos rūšies atsiradimas mūsų gamtoje yra biologinės įvairovės didėjimas ir gamtos mylėtojai bei saugotojai tik džiaugtųsi, jei miškuose vėl atsirastų meškos, o dėl šių plėšrūnų apgyvendinimo plotų A. Laurinavičius taip pat nėra kategoriškas. Anot jo, Lietuvos miškai tikrai nėra dideli, tačiau, remiantis kitų šalių praktika, pamėginti čia apgyvendinti meškas galima. A. Laurinavičiaus teigimu, labiausiai tam tiktų Dzūkijos miškai.

Dzūkijos nacionalinio parko bei Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktorius Eimutis Gudelevičius meškas apgyvendinti sutiktų: „Dzūkija tikrai yra miškinga. Tarkim, kad ir mūsų nacionalinio parko teritorijos apie 87 proc. sudaro miškai. Dar pridėkime Čepkelių valstybinį gamtinį rezervatą ir matome, kad teritorijų čia tikrai yra. O kur dar Aukštaitijos miškai. Manau, kad lokiai gali čia ramiai gyventi.“

Žmogus bijo meškos, o meška - žmogaus

Kad šiuo metu Lietuvoje vaikštinėjančios meškos pasiliktų, reikia ne tik užtikrinti joms tinkamas buveines, bet ir pasirūpinti jų ramybe.

„Didžiausia problema su plėšrūnų tipo gyvūnais dažniausiai yra sugyvenimas su žmogumi. Kadangi mūsų miškai daugiau yra mozaikiniai, nėra didelių masyvų, meškai tai nelabai patiktų. Artimas kontaktas su žmogumi ruduosius lokius atbaidytų – jiems reikalinga ramybė“, – aiškino „Baltijos vilko“ atstovas A. Laurinavičius.

Nors lokiai ir vengia žmonių, Aplinkos ministerijos atstovas S. Paltanavičius sako, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas turėtų sekti informaciją apie šių plėšrūnų migraciją. Gamtininkas turi ir keletą patarimų, ką daryti, jei žmogus susitiko su meška.

„Tokie susitikimai būna netikėti ir nelaukti, tačiau visais atvejais reikia nekelti panikos, nebėgti – meška yra laukinis gyvūnas, ji tikrai nesiekia pažinčių su žmonėmis, tad pajutusi pavojų pati pasišalins. Meškai apsispręsti bus lengviau, jei garsiai kalbėsime ir leisime suprasti, kad kažkur netoliese yra žmonės“, – rekomenduoja S. Paltanavičius.

Nors meškos Lietuvoje nebegyvena, svečiuotis joms čia labai patinka. Todėl gyventojai, ypač Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, turėtų būti atsargūs: sutikti rudąjį lokį šiais metais yra kur kas daugiau šansų nei ankstesniais metais. Bet reikėtų prisiminti, kad šie plėšrūnai nepuola, jei nejaučia grėsmės.