Kyla pasaulinio vandenyno lygis
Ir pasaulio, ir Lietuvos mokslininkai jau nekelia klausimo dėl klimato kaitos. Sutariama, kad ji daro didelę įtaką įvairiems gamtiniams procesams. Hidrologai sako, kad tirpstantys Grenlandijos ledynai lemia pasaulinio vandenyno lygio kilimą, o tai gali turėti įtakos ir Baltijos jūros vandens lygio svyravimui. Anot hidrologų, pakilęs jūros vandens lygis gali būti vienas iš veiksnių, darantis įtaką paplūdimio ruožo plovimui audrų metu.
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Stebėjimų departamento Hidrologinių stebėjimų skyriaus vedėjas Juozas Šimkus akcentuoja, kad Baltijos jūros vandens lygio svyravimams įtakos turi ir pastaruoju metu gausėjantys bei stiprėjantys įvairaus tipo krituliai.
„Baltijos jūros vandens lygio kilimo priežastys tokios pačios, kaip ir pasaulinio vandenyno vandens lygio kilimo. Grenlandijos ledo kepurių sumažėjimas (žemyninio ledo tirpimas) lemia tą pakilimą. Kita vertus, ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje daugėja kritulių, o tai taip pat prisideda prie vandens lygio kilimo. Kadangi Baltijos jūros ir pasaulinio vandenyno indai susisiekiantys, tai ir kyla vandens lygis“, – aiškina J. Šimkus.
Hidrologas tęsia, kad pasaulio mokslininkai yra sutarę dėl trijų galimų bendrosios klimato prognozės scenarijų: pesimistinio, optimistinio ir vidutinio. Pagal visus scenarijus, anot J. Šimkaus, vandens lygis pasauliniame vandenyne ir taip pat Baltijos jūroje kils.
„Jau visi mokslininkai pripažįsta, kad klimatas keičiasi ir vandens lygis pasaulinio vandenyno, taip ir Baltijos jūros, kils. Jau dabar yra akivaizdu, kad paplūdimiai trauksis, pavyzdžiui, Palangoje. Didžioji jūros vandens lygio kilimo grėsmė ir yra ne ta, kad Palangą nuplaus, o tai, kad neliks paplūdimio. Tik techninėmis priemonėmis smėlį galima sulaikyti. Nėra grėsmės, kad nuplaus pastatus ar pan.“, – tikina hidrologas.
Palangoje pakrantė pildoma smėliu
Hidrologas J. Šimkus sako, kad pastaraisiais metais buvę audringi, lietingi periodai turėjo įtakos Baltijos jūros pakrantei Lietuvoje. Ypač daug nuostolio būta Palangoje, į šiaurę nuo Palangos tilto, kur jūra gerokai nuardė apsauginį kopagūbrį, kuris natūraliai neatsikuria.
„Palangoje, šiaurinė tilto pusė beveik liko be paplūdimio“, – teigia mokslininkas.
Vis dėlto, Palangos savivaldybės ekologė Reda Kairienė GRYNAS.lt sako, kad šiuo metu apsauginio kopagūbrio būklę galima vertinti kaip patenkinamą. Anot jos, 2018 metais pritaikytos kranto stabilizavimo priemonės buvo pasirinktos tinkamai, gavus finansavimą, pavyko stabilizuoti itin eroduojantį centrinių Palangos paplūdimių kranto ruožą nuo Palangos tilto iki Rąžės upės žiočių.
„2018 metų gegužės – birželio mėnesiais buvo organizuoti kopagūbrio tvirtinimo darbai. Iš Šventosios valstybinio jūrų uosto teritorijos į centrinių Palangos paplūdimių ruožą nuo Palangos tilto iki Rąžės upės žiočių buvo pervežta 9 tūkst. kubinių metrų smėlio sąnašų bei suformuotas 3-4 metrais aukštesnis ir 5-7 metrais platesnis apsauginis kopagūbris. Taip pat buvo nupinta 500 m. žabtvorių, atnaujinta/suremontuota apie 1000 kv. m lentinių takų, paklota 25 tūkst. kv. metrų šakų klojinių. Šiuo metu stebimas nežymus apsauginio kopagūbrio ardymas prie pat Palangos tilto, tačiau tikimės, kad pavasari dalį smėlio jūra išmes į krantą“, – apie kopagūbrio tvarkymą ir dabartinę jo būklę informuoja pašnekovė.
Ekologė pažymi, kad stebėti visą Baltijos jūros pakrantės būklę ir, jei reikia, imtis priemonių sustabdyti krantų eroziją, yra būtina. Todėl situaciją pajūryje stebi ne tik vietos ekologai, bet ir mokslininkai, kurie nuolat atlieka tyrimus, susijusius su krantų erozija ir jos stabdymu.
„Dėl krantų erozijos mažėja poilsio zonų rekreacinė erdvė, kyla pavojus kranto zonoje esantiems objektams bei jų infrastruktūrai.
Krantas yra kaitus reiškinys, kuris yra stebimas bei tyrinėjamas mokslininkų. Tiek VŠĮ Gamtos tyrimų centro, tiek Klaipėdos universiteto mokslininkai stebi bei vertina kranto būklę, bei siūlo jo stabilizavimo ir tvarkymo priemones. Baltijos jūros kranto galimas naudojimas, saugojimas yra apibrėžtas Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatyme, bei įvairiuose teritorijų planavimo dokumentuose“, – apie kranto stebėjimą ir tvarkymą pasakoja R. Kairienė.
Ji akcentuoja, kad krantų tvirtinimas neturėtų būti vienkartinis procesas. Krantotvarkos priemonių, tokių kaip šakų klojinių, žabtvorių įrengimas, turi būti nuolatinis darbas. Anot specialistės, šios priemonės leidžia kranto aplinkoje išlaikyti vėjo pustomą smėlį bei atlaikyti Baltijos jūros bangų griaunamąją jėgą. Nemažiau svarbu ir takų tinklas, kuris padeda poilsiautojus nukreipti nuo pačių pažeidžiamiausių kopagūbrio vietų. Natūraliai kopagūrio aplinkoje išaugusi augmenija yra puiki antierozinė priemonė, padedanti jį stabilizuoti.
Ekologė informuoja, kad artimiausiu metu Palangoje planuojama dirbtinai papildyti smėliu Palangos miesto centrinių paplūdimių ruožus nuo Birutės kalno kyšulio iki Palangos tilto ir nuo Palangos tilto iki Rąžės upės žiočių. Siekiant stabilizuoti krantą šiame, beveik 2,5 km ruože, planuojama išpilti apie 0,4 mln. kub. m smėlio sąnašų. Todėl praplatės paplūdimiai, pagerės rekreacinės sąlygos poilsiautojams, bus pristabdytas kranto erozijos procesas.
Mokslininkas: Baltijos jūros vandens lygis kritiškai nekilo
Tačiau dėl vandens lygio Baltijos jūroje kitimo ir kranto erozijos pagrindinių priežasčių mokslininkų nuomonės išsiskiria. Gamtos tyrimų centro Krantotyros ir krantotvarkos sektoriaus vyresnysis mokslo darbuotojas Gintautas Žilinskas sako, kad, remiantis moksliniais tyrimais, Baltijos jūros vandens lygio kilimas nėra toks kritinis, lyginant su pasaulinio vandenyno lygio kilimu.
„Palydovų duomenimis, gaunama informacija, kad vandens pasauliniame vandenyne lygis kyla 3,2 mm per metus. Tai Baltijos jūroje tai vyksta tikrai ženkliai lėčiau“, – teigia G. Žilinskas.
Tiesa, mokslininko pateiktais duomenimis, Baltijos jūros vandens lygio ženklus kilimas ties Lietuva buvo fiksuotas 1976 – 2005 metais (apie 3, 9mm). Tuo tarpu vidutinis jūros lygio pokytis (kilimas) 1898 – 1975 m. laikotarpyje buvo apie 0,4 mm per metus. Tačiau 2005 – 2018 metų laikotarpiu, anot G. Žilinsko, vandens staigus lygio kilimas nefiksuojamas.
„Pastaraisiais metais vandens lygio kitimas yra labai svyruojantis. Aiškią tendenciją pasakyti sunku. Dabar, priklausomai nuo to, kelių metų tarpą imsime, galima matyti ir lygio kritimą, ir kilimą, priklausomai nuo to, kokie buvo metai: ar audringi, ar ramūs“, – aiškina G. Žilinskas.
Vis dėlto, moksliniai tyrimai rodo, kad daugiametis vandens lygio kilimas turi mažiau įtakos nei atskirų metų meteorologinės sąlygos (audros ir pan.): „Lietuvoje kol kas vandens lygio svyravimus lemia, ar tam tikras laikotarpis (3 – 5 metai) audringas, ar ne.“
Daugiametį Baltijos jūros vandens lygio kilimą ties Lietuvos krantais, pasak G. Žilinsko, sunku tiksliai vertinti ir todėl, kad nėra patikimų mokslinių tyrimų duomenų apie žemės plutos poslinkių įtaką vandens lygio svyravimams.
Jūros lygio kitimas svyruoja
Pastaruoju metu vandens lygio matavimus keturiose Kuršių marių ir Baltijos priekrantės hidrometeorologinių matavimų stotyse vykdo Aplinkos apsaugos agentūra. Matavimai Klaipėdos sąsiauryje vykdomi nuo 1898 metų. Pasak Aplinkos apsaugos agentūros specialistų, žvelgiant į daugiau kaip 100 metų vandens lygio duomenis Klaipėdos sąsiauryje, matomas nedarnus kasmetinio vidutinio vandens lygio pasiskirstymas.
„Tai gali reikšti, kad vidutinis metinis vandens lygis priklauso nuo visų Kuršių marių vandens baseino hidrologinių ir meteorologinių sąlygų. Peržvelgus mokslininkų tyrimus apie Baltijos jūros vandens lygio kaitą galime pastebėti, kad visoje Baltijos jūroje vandens lygio daugiametė kaita yra maždaug vienoda, skirtumai priklauso nuo vietinių hidrologinių, meteorologinių reiškinių, taip pat ir nuo esamos geografinės pozicijos. Taigi, Baltijos jūros vandens lygio kaita labai stipriai priklauso nuo vietinių ir globalių hidrologinių ir meteorologinių sąlygų, taip pat ir nuo Atlanto vandenyno ir Baltijos jūros osciliacijos“, – pastebi Aplinkos apsaugos agentūros specialistai.
Įtakos turi žmogaus ūkinė veikla
Atsižvelgdamas į tyrimų duomenis apie Baltijos jūros lygio svyravimus, G. Žilinskas nelinkęs manyti, kad jūros pakrančių erozija vyksta tik dėl gamtinių sąlygų. Anot jo, čia nagus yra prikišęs ir žmogus. Mat, mokslininkų atliekami tyrimai rodo, kad žemyninės šalies dalies krantas yra stabilus, išskyrus tas vietas, kuriose buvusi žmogaus ūkinė veikla (uosto molų statybos, Palangos tilto buna ir t.t.). Jis išskiria Melnragę, senojo Šventosios uosto teritoriją ir šiaurinį pakrantės ruožą nuo Palangos tilto.
„Šiuo metu žemyno krantas išlieka stabilus. Mes atliekame kranto dinamikos monitoringą ir turime apie 90 postų, tai jau gana reprezentatyvūs tyrimai. Tačiau išsiskiria atskiros vietos, kurios, praktiškai visos, susijusios su žmogaus ūkine veikla. Šiauriau Klaipėdos uosto plaunama I Melnragė, nuo 2004 – 2005 metų, po uosto rekonstrukcijos, buvo labai didelis šuolis. Taip pat ir Palangoje turime tokį karštąją tašką, šiauriau nuo Palangos tilto, kur kranto arda taip pat labai intensyvi. Krantas plaunamas ir Šventojoje, šiauriau Šventosios pietinio molo. Tiesa, anksčiau joje pakrantė buvo plaunama smarkiau, nes uostas buvo statytas 20 a. pradžioje. Kai jį pastatė, tada šiauriau uosto buvo stiprus plovimas. Per 90 metų kranto linija vietomis atsitraukė apie 120 metrų. Tarp Šventosios uosto ir Latvijos sienos po vandeniu buvo atsidūrę apie 17 gyvenamųjų namų ir ūkinių pastatų. Bet vėliau, kai neprižiūrimas uostas ėmė irti, jis tapo pralaidus nešmenims. Todėl plovimo tempas sulėtėjo“, – karštuosius pajūrio taškus vardija mokslininkas.
Paplūdimius pildo smėliu
Žmogaus įsikišimas į gamtą sutrikdo natūralius gamtos procesus. Kaip aiškina G. Žilinskas, pavyzdžiui, ties Palangos tiltu pustomas smėlis ėmė stipriai kauptis pietinėje tilto pusėje, o šiaurinėje sąnašų ėmė stipriai mažėti. Nors ši pakrantės dalis pildoma atvežant smėlį, tačiau šiauriau tilto kranto skalavimas stipresnis ir dažnesnis, nei atvežamo smėlio kiekis.
Vis dėlto, Gamtos tyrimų centro Krantotyros ir krantotvarkos sektoriaus vadovas G. Žilinskas skaičiuoja, kad, nepaisant jau minėtų intensyviai ardomų vietų, kuriose jūra plauna pakrantės smėlį, bendras sąnašų, arba kitaip tiesiog smėlio, kiekis žemyninėje dalyje per pastarąjį dešimtmetį padidėjo.
„Tačiau bendras viso kranto smėlio kiekio didėjimas nereiškia, kad jo nemažėjo atskiruose atkarpose (I Melnragėje, šiauriau Palangos, Šventosios ar kituose atskiruose pakrančių ruožuose)“, – pabrėžia mokslininkas.
Kalbant apie pusiasalį, Kuršių neriją, G. Žilinskas skaičiuoja, kad čia per 12 metų paplūdimiuose padaugėjo smėlio apie 1,8 mln. kubinių metrų.
Lietuvos paplūdimius gali gelbėti arba pati gamta, arba žmogus, kuris ir sutrikdė natūralius gamtos procesus. Pasak G. Žilinsko, kaip jau buvo minėta, tas pakrantės vietas, į kurias atkeliauja per mažai sąnašų, reikia papildyti smėliu. Tai yra labai populiarus būdas rekreacinėse zonose visame pasaulyje. Tiesa, nepigus.