Baltijos jūros šiukšlės: nuo maišelių iki šaldytuvų

Baltijos jūra – viena uždariausių pasaulyje. Nė viena į ją išmesta šiukšlė niekur neišnyksta – nebent audrų metu jos išplaunamos iš jūros dugno į krantą. Lietuvos mokslininkai įsipareigojo išsiaiškinti, kokią žalą aplinkai jos daro ir rasti būdus ją sumažinti.

Rinko, bet netyrė

Vasarą susiruošus į paplūdimį akį dažnai rėžia jame besimėtančios šiukšlės. Dalis jų – akivaizdžiai paliktos prieš tai apsilankiusių poilsiautojų, kitos – atplukdytos iš jūros, kur jas irgi įmetė žmogus. Šiltojo sezono metu Lietuvos paplūdimius bent kartą per parą valo aplinkos tvarkytojai: kitaip turbūt neprireiktų daug laiko, kad mūsų pajūris atrodytų lyg Filipinuose ar Indonezijoje, kur per šiukšles nėra vietos net rankšluosčiui padėti. Tačiau jie šiukšles tik surenka ir išveža kartu su kitomis komunalinėmis atliekomis. Iki šiol Lietuvoje nebuvo daryti tyrimai, kokios šiukšlės atkeliauja iš jūros ir kokį poveikį jos daro aplinkai, turizmui, ekonomikai.

„Per įvairias viešąsias akcijas šiukšlės būdavo surenkamos ir išvežamos, tačiau tuo viskas ir pasibaigdavo, jokių išvadų nebuvo padaroma”, - pastebėjo Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas Arūnas Balčiūnas. Tačiau Europos Komisijai 2008 m. priėmus jūros strategijos pagrindų direktyvą Lietuva įsipareigojo pasiekti arba išlaikyti gerą jūrų aplinkos būklę, o jūrinės šiukšlės yra vienas iš 11 kokybinių deskriptorių, kuriais tokia būklė nustatoma.

Šiukšlės iš esmės yra bet kokia žmogaus pagaminta, apdorota bei ilgai aplinkoje išbūnanti kieta medžiaga, išmesta ar palikta jūroje ar pakrantėje. Tačiau šiukšlės į jūrinę aplinką gali patekti ir per įtekančias upes. „Pasaulinėje praktikoje apie 80 % šiukšlių, patenkančių į jūrinę aplinką, sudaro būtent žemyninės kilmės šiukšlės, kurios būna paplūdimiuose, prieplaukose ar net už kelių kilometrų nuo jūros pakrantės ir atkeliaujančios įtekančių upių vandenimis. Dažniausiai krante randamos šiukšlės iš plastiko: maišelių, indelių, butelių kamštelių liekanos. Tačiau tai priklauso ir nuo konkrečios vietos. Pavyzdžiui, ties Kalote, Olando kepure, kur yra labai akmenuotas krantas, randama daug jūrinės kilmės šiukšlių: tinklų, valų, žvejų pirštinių ar batų likučių”, - pasakojo A.Balčiūnas.

Tačiau jis prisimena pajūryje aptikęs ir egzotiškesnių radinių: po audros Baltija į krantą buvo išplukdžiusi metalines supynes, šaldytuvo duris. Galima tik spėlioti, kaip jos ten pateko. „Galbūt plaukė koks didelis laivas ir iš jo iškrito šaldytuvas”, - šypsodamasis svarstė A. Balčiūnas.

Žala gamtai ir ekonomikai

Dalis Lietuvos paplūdimiuose randamų šiukšlių galiausiai natūraliai suyra, tačiau jų vis tiek nereikėtų palikti. Juk tai – žmonių kultūros klausimas. Tuo labiau, kad kai kurioms šiukšlėms suirti prireiktų ne vieno šimtmečio. Ilgiausiai nesuirę išlieka stiklas bei plastikas, ilgaamžiu galima vadinti ir labai dažnai pakrantėje randamą polestirolį, vadinamą putplastį, iš kurio žvejai darosi plūdes. „Jis ilgai išlieka gamtoje, bet daugiau nei 90 procentų jo sudėties sudaro oras, todėl kad ir kilogramas putplasčio nedaro tokios žalos kaip, pavyzdžiui, gramas gyvsidabrio”, - lygino A.Balčiūnas.

Išsamios jūros šiukšlių tyrimų išvados kol kas nėra parengtos, tačiau dėl to, kad jos daro žalą tiek gamtai, tiek ekonomikai, niekas nesiginčija. „Gyvūnai šiukšles gali praryti, toks pavojus kyla ir pajūryje žaidžiantiems vaikams. Laivuose varikliai paprastai aušinami jūros vandeniu, todėl jiems gali pakenkti net vandenyje esančios šiukšlių mikrodalelytės. Stambesnės šiukšlės drasko žvejų tinklus, o yrantis plastikas savo chemines medžiagas perduoda vandeniui”, - keletą iš šiukšlių daromos žalos aspektų vardino A.Balčiūnas, pats nagrinėjantis potencialią jų žalą kranto zonai.

Mikroplastiko didžiausia problema ta, kad jo praktiškai neįmanoma išrinkti – juk tam reikėtų kone persijoti visa Lietuvos pakrantės smėlį. Tačiau plika akimi sunkiai įžiūrimos šiukšlės gyvūnams gali būti labai pavojingos. „Reikia atsižvelgti į proporcijas. Sakykime, paukštis, nesugebantis atryti svetimkūnių, prarijo apie 5 g svorio įvairaus dydžio plastiko gabalėlių. Tai jam reikštų maždaug tą patį, kaip žmogui praryti bei visą laiką vaikščioti su maždaug 0,5 kg plastiko skrandyje”, - lygino A.Balčiūnas.

Galima panaudoti energijai

A.Balčiūnas įsitikinęs, kad situacija Lietuvos paplūdimiuose nėra bloga, tačiau žmonių aplinkosauginis sąmoningumo stygius yra vis dar jaučiamas. Reikia, kad visi suprastų, kad net išplaukus toli į jūrą išmestos šiukšlės niekur nedingsta. „Pavyzdžiui, Ramiajame vandenyne dėl vyraujančių srovių yra susiformavęs toks šiukšlių ratas (Great Pacific Garbage Patch), į kurį pakliuvusios šiukšlės tame vandenyje ir sukasi. Baltijos jūroje to nėra: pas mus išmestos šiukšlės greičiausiai išplauks jei ne į Lietuvos, tai į kurios nors kitos Baltijos šalies pakrantę”, - aiškino jis.

Tačiau tikėtis, kad pavyks greitai perauklėti visus žmones ir neberasti nei vienos šiukšlės aplinkoje, būtų naivu. Tuo labiau, kad ne visos jos išmetamos tyčia. Pasaulis jau seniai žino alternatyvius būdus šiai problemai spręsti. Pavyzdžiui, Švedijoje, siekiant pagerinti atliekų tvarkymo sistemą ar žmonių mąstyseną yra dirbama jau 70 metų, todėl šiandien jie gali girtis puikia šiukšlių perdirbamo ir panaudojimo energijos gavybai praktika. „Teko lankytis Švedijoje viešojo maitinimo įstaigoje. Pavalgę jie visi be jokio vargo išrūšiuoja savo šiukšles ir atskirai išmeta jas į maisto, popieriaus, plastiko ir kitas šiukšliadėžes.

Tuomet atvažiuoja atliekų tvarkytojai, viską atskirai išveža į gamyklas, kur gali perdirbti antrines žaliavas, o iš biodegraduojančių atliekų gamina biodujas, kurios naudojamos regiono viešojo transporto autobusuose. Lietuva irgi galėtų pasekti šiuo pavyzdžiu, tačiau čia jau reikia politikų valios”, - sakė A.Balčiūnas.