Už aplinką atsakingas Europos Komisijos narys Janezas Potočnikas sakė: „Plastiko atliekų tvarkymas yra didžiausias aplinkos apsaugos uždavinys, tačiau kartu tai yra ir puiki galimybė užtikrinti, kad ištekliai būtų naudojami veiksmingai. Esu įsitikinęs, kad žiedinėje ekonomikoje, kurioje medžiagų stokos problema sprendžiama perdirbant daugelį atliekų, plastikui teks svarbus vaidmuo. Todėl visas suinteresuotąsias šalis raginu įsitraukti į šį procesą ir pamąstyti, ko imtis, kad plastikas ne tik nebekeltų problemų, bet ir padėtų jas spręsti.“

Patekusios į aplinką, ypač į jūras, plastiko atliekos gali joje išlikti šimtmečius. Į pasaulio vandenynus ir jūras kasmet patenka iki 10 mln. tonų šiukšlių, kurių didžiąją dalį sudaro plastikas, – taip mūsų vandenynai ir jūros virsta didžiausiu pasaulyje plastiko sąvartynu.

Šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje plastikas dažnai laikomas pigia vienkartinio naudojimo medžiaga, o jo atliekų perdirbama nedaug. Pusė visų plastiko atliekų Europoje šalinama sąvartynuose, nors to turėtų būti vengiama – plastiko sudėtyje gali būti kenksmingų medžiagų, šalinant plastiko atliekas į aplinką gali patekti nepageidaujamų išmetamųjų teršalų ir kauptis taršios liekanos.

Vien per 50 metų (1950–2008 m.) metinės plastiko gamybos apimtys pasaulyje padidėjo nuo 1,5 mln. tonų iki 245 mln. tonų. Tikėtina, kad ši tendencija ir toliau nesikeis.

Žaliojoje knygoje pabrėžiama, kad plastikas labai svarbus daugeliui pramonės procesų ir naudojamas įvairioms pramonės reikmėms, ir aptariama, kokios ekonominės naudos galima gauti perdirbant daugiau jo atliekų. Didėjant žmonių populiacijai mažėja gamtos išteklių, tad perdirbdami plastiką galėtume išsaugoti dar nepaliestus išteklius. Kad toks pokytis vyktų sparčiau, reikia sudaryti geresnes pagrindines ekologinio projektavimo ir aplinkos apsaugos inovacijų sąlygas, pagal kurias plastiko gaminiai būtų kuriami laikantis atliekų prevencijos ir perdirbimo principų.

Plastiko atliekų keliamos problemos nėra konkrečiai aptariamos dabartiniuose ES atliekų šalinimą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Valstybės narės pirmenybę turėtų teikti plastiko atliekų prevencijai ir perdirbimui, o ne kitiems atliekų šalinimo būdams – tokio principo laikomasi šalinant visus Atliekų pagrindų direktyvoje nurodytus srautus, tačiau akivaizdu, kad reikia imtis dar rimtesnių priemonių.

Žaliąja knyga siekiama surinkti faktus ir išklausyti nuomones, kuriais remiantis būtų galima įvertinti plastiko atliekų poveikį ir nustatyti to poveikio švelninimo strategiją Europoje. Suinteresuotosios šalys raginamos išsakyti savo nuomonę apie tai, ar derėtų pakeisti esamus teisės aktus, kad jais būtų reglamentuojamas plastiko atliekų šalinimas ir skatinama tas atliekas ne šalinti sąvartynuose, o naudoti, pakartotinai panaudoti ir perdirbti, ir kaip tuos teisės aktus būtų galima pakeisti.

Suinteresuotosios šalys taip pat raginamos pateikti nuomonę, kiek veiksmingi būtų galimi perdirbimo tikslai ir ekonominės priemonės, pvz., draudimas plastiko atliekas šalinti sąvartynuose, sąvartynų mokesčiai ir mokėjimo už plastiko atliekų išmetimą sistemos. Žaliojoje knygoje klausiama, kaip patobulinti plastiko modulinę ir cheminę struktūrą, kad jį būtų lengviau perdirbti, kaip sumažinti į jūras patenkančių šiukšlių kiekį, taip pat klausiama, ar reikia skatinti naudoti biologiškai skaidų plastiką.

Tolesni veiksmai

Konsultacijos 26 klausimais truks iki 2013 m. birželio pradžios. Į konsultacijų rezultatus bus atsižvelgta 2014 m. vykdant tolesnius veiksmus pagal platesnę atliekų politikos peržiūros programą, kurią įgyvendinant visų pirma bus persvarstomi dabartiniai atliekų naudojimo ir šalinimo sąvartynuose tikslai, taip pat atliekamas penkių su skirtingais atliekų srautais susijusių direktyvų baigiamasis vertinimas.

Pagrindiniai faktai

Kiek daugiau nei per šimtmetį plastikas tapo nepakeičiama medžiaga moderniojoje inžinerijoje ir statybose, nes iš jo gaminama daugybė vartotojų prekių. Vien per 50 metų (1950–2008 m.) metinės plastiko gamybos apimtys pasaulyje padidėjo nuo 1,5 mln. tonų iki 245 mln. tonų. Tikėtina, kad ši tendencija ir toliau nesikeis.

Į pasaulio vandenynus ir jūras kasmet patenka iki 10 mln. tonų šiukšlių, kurių didžiąją dalį sudaro plastikas, – taip mūsų vandenynai ir jūros virsta didžiausiu pasaulyje plastiko sąvartynu.

Ypač didelį pavojų kelia į jūras patekusios plastiko atliekos. Atlanto ir Ramiuosiuose vandenynuose gausu šiukšlių sankaupų. 80 proc. jų sudaro plastiko atliekos, dėl kurių nukenčia į jas įsipainioję ar jų prisiriję jūrų gyvūnai.

Plastiko liekanų randama net atokiausiose pasaulio jūrose ir jų pakrantėse – tokios yra besaikio plastiko švaistymo pasekmės. Įprastinio plastiko sudėtyje yra nemažai, o kartais net labai daug cheminių priedų, galinčių sukelti vėžį, paskatinti kitas toksines reakcijas arba ardyti endokrininę sistemą.

Dabartiniuose teisės aktuose yra strateginių nuostatų, kuriomis siekiama spręsti į aplinką patenkančių plastiko atliekų problemą. Atliekų pagrindų direktyvoje (2008/98/EB) dėmesys skiriamas gyvavimo ciklo koncepcijai, atliekų prevencijai, kuri skatinama labiau nei atliekų šalinimas, didesnei gamintojų atsakomybei, gaminių projektavimui, veiksmingam išteklių naudojimui ir išteklių apsaugai.

Be to, 2011 m. „Efektyvaus išteklių naudojimo Europos plane“ ir „Septintajame aplinkosaugos veiksmų plane“, kurį Komisija pasiūlė 2012 m. ir kurį šiuo metu nagrinėja Europos Parlamentas ir Taryba, toliau svarstoma galimybė ES mastu nustatyti kiekybinį į jūras patenkančių šiukšlių mažinimo tikslą.