Maistą, kurį kasdien valgome, galime vertinti paprastai – tai įvairių medžiagų (baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų ir kt.) rinkinys, kuris reikalingas mūsų organizmo veiklai. Tačiau ar tikrai tik tiek?
Jeigu žvelgtume ne vien materialistiniu, bet ir filosofiniu požiūriu, kas būtų mūsų maistas? Pavyzdžiui, obuolys, kurį iš savo sodo nuskynėme. Jame glūdi informacija apie visą aplinką – žemę, kurioje obelis augo; laiką, kai vaisius užsimezgė ir brendo. Svarbu, kaip vaismedis atrodė, kaip jį veikė dienos ir nakties ritmai, planetų išsidėstymai ir t.t.
Tada suvoksime, kad su maistu į save priimame dalelę pasaulio ir perkuriame jį į savo mikrokosmosą. Taip žvelgdami galime suprasti, kodėl svarbu sveika dirva, sveiki augalai ir gyvūnai, ūkininkaujančio žmogaus meilė savo darbui ir gamtai. Ar mūsų materialiame, industriniame pasaulyje yra taip mąstančių ir maisto produktus gaminančių žmonių? Apie juos „Rasų“ skaitytojams pasakoja vilnietė Rasa Čirienė.
Pažintis su Valdorfo mokykla
Pasakojimą apie kitokį ūkininkavimą reikėtų pradėti visai ne nuo žemės, o nuo... vaikų ugdymo. Vokiečių kalbos vertėja dirbanti R. Čirienė turi tris vaikus, du jų – septintokas Džiugas ir devintokė Audronė – mokosi Vilniuje veikiančioje Valdorfo mokykloje, kuriai jau 15 metų. „Aš norėjau, kad vaikai eitų į Valdorfo mokyklą, nes antroposofus ir Valdorfo pedagogiką žinojau jau daugiau negu dešimt metų. Visa tai susiję su mano darbu. Maždaug 1994–aisiais iš Vokietijos į Lietuvą atvyko profesorius Bodakas, kuris yra įkūręs Valdorfo mokyklą Miunchene. Į mūsų šalį jį pakvietė susidomėjusieji šiomis idėjomis skaityti paskaitų, kaip kuriasi Valdorfo mokyklos. O jos pirmiausia kuriasi ne valstybės, bet tėvų iniciatyva“, – pasakojimą pradeda R. Čirienė.
Bevertėjaudama vokiečių profesoriui ji labai susidomėjo jo dėstomomis idėjomis. Vėliau šeima įsiliejo į Valdorfo bendruomenę, įsikūrusią Vilniuje. Šioje bendruomenėje susibūrę tėvai, kurių vaikai mokosi Valdorfo mokykloje. Šios mokyklos misiją R. Čirienė pristato paprastai: „Prašome mokytojų, kad jie pagal geriausią supratimą, kaip vaikas vystosi, juos mokytų, o mes, tėvai, padedame viskuo, kuo galime, kad mokykla gyvuotų.“
Dabar daugiau kaip 60 šalių veikia beveik 1 tūkst. Valdorfo mokyklų. Lietuvoje yra trys.
Vadovaujasi Rudolfo Šteinerio paskaitomis
Antroposofija apima ne tik mokymą apie pedagogiką, vaikų ugdymą, bet dar kelias kitas gyvenimo sritis, tarp kurių – ir mokymas apie žemės ūkį. Garsiojo austrų antroposofo Rudolfo Šteinerio buvo paprašyta, kad jis, kaip filosofas, dvasingai pristatytų ir žemės ūkį. 1924 m. vasarą jis skaitė paskaitas tuometės Vokietijos dalyje Breslau (dabartinės Lenkijos teritorija) įsikūrusiems pažangiems ūkininkams, daugiausia tai buvo dvarininkai. Tos aštuonios paskaitos, kuriose filosofas aiškino apie žemės ir kosminių jėgų sąveiką, buvo užrašytos ir sudėtos į knygą „Dvasinio mokslo pagrindai, kad klestėtų žemės ūkis“. Knygoje mokoma, kaip atsakingai ūkininkauti remiantis dvasiniais ir kosminiais pagrindais. Nors trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje dar nebuvo išvystyta industrinė žemdirbystė, tačiau žemės ūkio produktų poreikis sparčiai didėjo, nes po
Pirmojo pasaulinio karo jau buvo praėję šiek tiek laiko ir Europa ėmė atsigauti. Po karo žemė buvo nualinta, dirvonavo, todėl reikėjo rasti kažkokių stebuklingų būdų, kaip atgaivinti ūkius. R. Šteinerio mokymai ir buvo pagrindas atsirasti biodinaminei žemdirbystei, kurios idėjos dabar žinomos visame pasaulyje.
Biodinaminis ūkis suvokiamas kaip atskiras, individualus, save išlaikantis gyvas organizmas. Žmogaus vaidmuo – padėti šiam organizmui pasiekti pusiausvyrą tarp to, ką jis gauna, ir to, ką atiduoda. Biodinaminio ūkio gyvybingumą palaiko nuolatiniai žemės, augalų, gyvūnų, žmogaus ir kosmoso jėgų tarpusavio ryšiai bei jų bendras vystymasis. Norint suprasti viso to esmę, reikėtų „užmiršti“ materializmą ir į viską žvelgti daug plačiau.
Vokietijos ūkininkai, kurie anuomet pradėjo ūkininkauti vadovaudamiesi R. Šteinerio filosofija, ėmė klestėti, palyginti su visais kitais. Aplinkiniams tai kėlė nuostabą, nes iš pirmo žvilgsnio biodinaminiai ūkiai nieko ypatingo nedarė. Tai iš kur derlius? „Stebuklai glūdi tame, kad ūkininkaujant biodinamiškai aktyvinamos gyvybinės augalų jėgos, jie stiprinami. Tarytum kaip žmogus: tas, kurio imunitetas stiprus, gali daugelį metų niekuo nesirgti, o kitas, kurio nusilpęs, gali būti nuolat pasiligojęs, – pasakoja R. Čirienė, grupei lietuvių ūkininkų surengusi kelionę į Vokietiją. – Biodinaminiame ūkyje turi būti visų jo „gyventojų“ simbiozė, net ir piktžolės atlieka tam tikrą funkciją.
Pavyzdžiui, kiaulpienės auga tam, kad šviesintų aplinką. Kai svečiavomės viename Vokietijos biodinaminiame ūkyje, mums buvo didžiulis atradimas sužinoti tokią kiaulpienių paskirtį. Du ūkininkai iš Laukuvos, kurioje, pagal meteorologų duomenis, būna mažiausias saulėtų dienų skaičius, pastebėjo, kad pavasarį jų laukus tiesiog užplūsta kiaulpienių žydėjimas.“ Pavyzdžiui, dilgėlių paskirtis – įvesti tvarką aplinkoje ir žemėje. Jeigu kur nors išauga dilgėlių, ūkininkai sako, kad toje vietoje reikia daugiau tvarkos. Valerijonai, kaip žinome, nuramina, subalansuoja. Biodinaminiuose ūkiuose jų prireikia laukuose tuomet, kai norima suvienodinti visų augalų augimo tempus, kad nebūtų vieni aukšti, o kiti žemi.
Pragyvena iš nedidelio ūkio
Tie žmonės, kurie užsiima biodinaminiu ūkiu, nebūtinai turi būti filosofai antroposofai. Tačiau tokie ūkininkai natūraliai gyvena ir dirba pagal šios filosofijos dėsnius. Pagal biodinaminius principus, ūkiai negali auginti tik vienos rūšies kultūros. Juose turi būti ir įvairių augalų, ir įvairių gyvulių. Žodžiu, toks ūkis turi gaminti kuo įvairesnių produktų. Tokiame Šiaurės Vokietijos ūkyje, esančiame netoli Bremeno, ir lankėsi grupė lietuvių ūkininkų.
Dviem šeimoms priklausantis ūkis, mūsų požiūriu, nedidelis – turi tik 55 ha žemės. Jame dirba patys ūkininkai ir dar keliolika žmonių, nes ūkyje labai daug rankų darbo. Iš tokio nedidelio ūkio pragyvena dvi šeimos, parduodamos biodinaminius produktus aplinkinių miestelių gyventojams, norintiems maitintis energetiškai kokybišku maistu. Reikia pastebėti tai, kad antroposofų šeimose paprastai auginamas ne vienas, o mažiausiai trys vaikai. O dar geriau, jeigu jų daugiau – keturi, penki. Viena ūkio šeimininkių Margret Zimmermann turi keturis vaikus ir visi jie, dabar jau suaugę, nuo mažumės dirbo ūkyje.
Nors darbo biodinaminiame ūkyje daug, pasak pašnekovės, ji negirdėjo, kad ūkininkai tuo skųstųsi ir nematė, kad atrodytų nuvargę. Lietuvių akis stebino ir vokiečių ūkininkų bendravimas su samdomais darbuotojais. Jie laikomi tiesiog šeimos nariais. Pavyzdžiui, šeiminikai su visais darbuotojais pietauja prie bendro stalo.
Ūkininkai lauke ir šiltnamiuose augina 35 rūšių daržoves, prieskonines žoleles, bulves. Laiko 26 melžiamas karves ir savo sūrinėje gamina kelių rūšių sūrius bei kitus pieno produktus. Ūkyje užaugintus grūdus patys mala girnomis ir senovinėje krosnyje kepa kelių rūšių duoną, bandeles, pyragus. Daržų ir sūrinės atliekas naudoja lauke laikomoms degloms kiaulėms šerti, o iš kiaulienos gamina dešras ir kai kuriuos kitus mėsos gaminius.
Mūsų veterinarijos inspektoriai neleistų, kad tiesiog iš tvarto pamelžtas šviežias pienas patektų į šalia esančią sūrinę. O biodinaminės žemdirbystės požiūriu tai yra labai gerai, nes niekur neišsiskirsto piene esanti kosminė energija, kurią karvės gauna per savo ragus. Todėl biodinaminiame ūkyje jokiu būdu negalima galvijų nuraginti, kaip tai daroma industrinėse pieno fermose. Grūdai malami, tiksliau, traiškomi su visais lukštais senovinio tipo girnomis. Teigiama, kad taip apdorojamas grūdas nepraranda savo energijos. Jeigu miltai malami industriniu būdu, kad būtų smulkūs ir balti, jie, kaip mano biodinaminės žemdirbystės puoselėtojai, netenka didelės dalies savo energetikos. Taigi tampa nebe tokie vertingi.
Ūkis penkiuose turguose turi nuolatines pardavimo vietas, į kurias tam tikromis savaitės dienomis ir valandomis pristato produktus. Veikia internetinė prekyba. Žmonės gali nusipirkti produktų ir penktadienio popietę atvykę į ūkį. Mūsų ūkininkams kyla klausimas, ar galima biodinaminės žemdirbystės produktus parduoti brangiau, nes jiems pagaminti reikėjo daugiau rankų darbo, daugiau laiko ir pan. Vokiečiai atsako, kad tai filosofinis požiūris, ką daryti verta, o ko ne. Tačiau, vieną kartą pradėjus taip ūkininkauti, kitaip jau negali.
Biodinaminis vokiečių ūkis atlieka ir šviečiamąją misiją – priima moksleivius, kuriuos supažindina su ūkininkavimu ir įvairiais žemės ūkio darbais. Pavyzdžiui, moko mušti sviestą. Ūkyje įrengta didelė žaidimo aikštelė, kurioje vaikai leidžia laisvą laiką. Už tokią šviečiamąją programą ūkininkai gauna pajamų, tai remia Europos Sąjunga.
Kas tie biodinaminiai preparatai?
Iš kur biodinaminiuose produktuose ta kosminė energija? Vienas svarbių biodinaminio ūkio požymių yra specialių preparatų darymas ir naudojimas. Pagal R. Šteinerio mokymus yra keli tokie preparatai, vieni jų skirti kompostuoti, kiti – augalų ir dirvos gyvybinėms jėgoms sužadinti.
Preparatų gamyba gana sudėtinga, reikia žinoti, kaip teisingai juos paruošti. Kompostuojamos ūkyje gaunamos augalinės atliekos. Tam, kad kompostas greičiau fermentuotųsi, jis maišomas su karvių mėšlu ir naudojami preparatai, pagaminti iš tam tikrų žolių ir gyvūninės medžiagos.
Preparatus turi gaminti pats ūkininkas iš savo ūkyje augančių žolių. Skirtingiems preparatams naudojami šeši augalai: vaistinės ramunėlės, kraujažolės, dilgėlės, kiaulpienės, valerijonai ir ąžuolo žievė. Taip pat reikia karvių mėšlo, vidurių bei ragų, kartais net elnio šlapimo pūslės. Pavyzdžiui, karvių viduriai pripildomi ramunėlių, viskas rudenį užkasama į žemę, o pavasarį atkasama. Išimtos ramunėlės, kurios, kaip tikina ūkininkai, būna prisipildžiusios kosminės energijos, naudojamos preparatams gaminti: maišoma su vandeniu (geriausia lietaus) ir daug kartų skiedžiama. Ryte prieš saulėtekį valandą skiedinys maišomas, tuo suteikiant energetinį užtaisą. Nedideli kiekiai ramunėlių turi tiek energijos, kad jos užtenka hektarams laukų.
Tai panašu į homeopatiją, kai itin maži tam tikrų medžiagų kiekiai naudojami ligoms gydyti. Arba galima palyginti su atomais, kai jiems skylant išskiriama energija auga geometrine progresija. Tokiu preparatu galima laistyti kompostą, juo vėliau tręšiamos dirvos. Preparatai laikomi specialiose medinėse dėžėse, kurių sienelės užpildytos durpėmis tam, kad neišeitų sukaupta kosminė energija. Vienas biodinaminės žemdirbystės principų – dirvoje palaikyti tinkamą humuso sluoksnį. Kompostas gali būti naudojamas visiems laukams, visiems augalams.
Augalų gyvybines jėgas skatina preparatai, gaminami iš karvių ragų ir kvarco miltelių. Jie beriami į karvės ragą, kuris rudenį, per lygiadienį, užkasamas į žemę, o pavasario lygiadienį iškasamas. Rago turinys skiedžiamas vandeniu ir vėliau gali būti naudojamas pasėliams purkšti, apsaugoti nuo ligų, pagerinti grūdų kokybę ir pan.
Biodinaminiuose ūkiuose nė kalbos negali būti apie chemikalų ar sintetinių trąšų naudojimą. Vienintelės trąšos – kompostas. Augalų imuniteto stiprinimas – preparatai. Beje, ūkininkai, atlikdami darbus, vadovaujasi Mėnulio, kitų planetų ir Zodiako žvaigždynų kalendoriumi.
Pasikeičia savijauta
Biodinaminės žemdirbystės propaguotojai teigia, kad tokių preparatų veikimas yra įrodytas moksliškai, tai ne vien įsitikinimas, tikėjimas ar mistika. Pasak R. Čirienės, Šveicarijoje įsikūrusi antroposofų draugija savo žemės ūkio sekcijoje atlieka įvairius tokių preparatų tyrimus. Įrodyta, kad jie tikrai veikia.
Atliekami ir biodinaminių produktų tyrimai. Pavyzdžiui, buvo surinkta grupė vienuolių, kurios sutiko mėnesį maitintis įprastais cheminių ūkių produktais, po to tiek pat laiko – ekologiškais, o galiausiai – biodinaminiais. Stebėta ir tirta jų sveikatos būklė. Valgydamos chemizuotą maistą vienuolės jautėsi įprastai, o jų kraujo tyrimai niekuo ypatingu neišsiskyrė. Valgant ekologišką maistą kraujo tyrimai pagerėjo, oda paskaistėjo. Mėnesį valgant biodinaminių ūkių pagamintus produktus, gydytojai nustatė, kad vienuolių organizme beveik neliko baltųjų kraujo kūnelių. Vadinasi, jis buvo visiškai sveikas, nebuvo svetimkūnių, su kuriais reikia kovoti. Baltieji kraujo kūneliai gaminasi tada, kai organizmas turi priešintis kenksmingoms medžiagoms, jas neutralizuoti. Vienuolės pripažino, kad valgydamos biodinaminį maistą jos turėjo neišpasakytai daug fizinių jėgų ir dvasinės energijos, nors valgė mažiau negu įprasta.
R. Čirienė prisimena ir savo patirtį, kai prieš penkerius metus dvi savaites jai teko gyventi Vokietijos biodinaminiame ūkyje ir valgyti jame gaminamą maistą. Grįžusi į Lietuvą kitą dieną moteris apsilankė pas savo dantų gydytoją, pas kurį buvo užsiregistravusi eilinei apžiūrai. Kaip nustebo odontologas, jau dešimt metų prižiūrintis pacientę – jos dantenos buvo sveikut sveikutėlės! Kaip kūdikio. Suaugusiems žmonėms taip retai būna. R. Čirienė įsitikinusi, kad taip atsitiko dėl sveiko biodinaminio maisto vartojimo, kuris padėjo išvalyti iš organizmo visus teršalus.
Norėtų, kad ir lietuviai imtųsi biodinaminio ūkininkavimo
Biodinaminiai ūkininkai Vokietijoje susibūrė į 1997 m. įkurtą „Demeter“ (vokiškas graikų derlingumo ir žemdirbystės deivės Demetros vardas) organizaciją. Dabar ji sertifikuoja biodinaminius ūkius visame pasaulyje. „Demeter“ tapo prekės ženklu visai biodinaminių ūkių produkcijai. Organizacija vykdo nuolatinę ir griežtą priežiūrą, sertifikavimą, teikia informacinę pagalbą. Tarptautinis „Demeter“ tinklas jungia daugiau kaip 3500 gamintojų 40–yje šalių penkiuose žemynuose.
Lietuvoje oficialiai patvirtintų biodinaminių ūkių dar nėra. Tačiau jų gali atsirasti, nes kai kurių ekologinių ūkių savininkai mąsto pasukti šia kryptimi. R. Čirienė mūsų šalyje ūkininkaujančiuosius ekologiškai skirsto į dvi kategorijas: vieni, tikrieji ūkininkai, tai daro iš idėjos, o kiti šio verslo ėmėsi dėl buvusių didelių išmokų. Tie tikrieji, filosofiniai ūkininkai, kurie mąsto, kaip atsakingai reikia elgtis su žeme, kaip jai atsidėkoti už derlių, ir gali tapti biodinaminių ūkių atstovais.
„Labai norėčiau, kad ir mūsų šalyje atsirastų ūkininkų, kurie gamintų kokybiškus ir sveikus maisto produktus pagal biodinaminės žemdirbystės principus. Toks ūkis gali būti kaip maža vaistinė, į kurią žmonės ateis pirkti sveikų produktų“, – svajoja R. Čirienė. Jos manymu, tokius produktus, nors jie būtų ir brangesni negu įprastiniai, pirmiausia mielai pirktų tėvai, kurių vaikai mokosi Valdorfo mokyklose. Besidomintieji antroposofija, Valdorfo pedagogika laukia, kada Lietuvoje atsiras tokių ūkininkų, iš kurių galėtų pirkti biodinaminius produktus.
Vokietijoje ekologiški produktai yra maždaug 10 proc. brangesni negu chemizuoti, o biodinaminių kaina dar bent 5 proc. didesnė už ekologiškų. Taigi tokie produktai brangesni už paprastus apie 15 proc. Pasak R. Čirienės, žinant, kad biodinaminiai produktai yra maistingesni, kokybiškesni, jų suvartojama mažiau, norint gauti reikiamą energijos kiekį, galiausiai išeina, kad maitintis tokiais produktais nėra pernelyg brangu.
R. Čirienė įsitikinusi, kad neilgai trukus ir mūsų šalyje atsiras tikrų biodinaminių ūkių, kurių savininkai galvos ne vien apie materialinį uždarbį, bet ir norės sukurti sveiką aplinką sau bei savo vaikams.