Bioplastikai pradėti naudoti kaip įprastinių, naftos pagrindu pagamintų plastikų, alternatyva ir vis dažniau naudojami su maistu besiliečiančiose medžiagose. Pavyzdžiui, „Coca Cola Company“ pabandė naudoti „augalinį butelį“, kurio dalį sudaro biologinis plastikas. Taip pat iš bioplastiko krakmolo pagrindu gaminami vienkartiniai stalo reikmenys ir indai. Tačiau klaidinga yra mintis, kad buteliai, pakuotės ar indai, pagaminti iš augalinės kilmės medžiagų, yra besąlygiškai saugūs naudojimui, o panaudotus juos galima išmesti ir tikėtis, kad jie išnyks vėl tapę gamtos dalimi.
Yra du skirtingi bioplastiko tipai: biologiškai skaidūs plastikai ir biologiškai neskaidūs, nors ir pagaminti iš atsinaujinančių (biologinių) išteklių. Sąvoka „bioplastikas“ iš tikrųjų vartojama dviems skirtingiems dalykams:
- biologiškai skaidomam plastikui (plastikas, kurį mikroorganizmai gali visiškai suskaidyti per tam tikrą laiką, esant konkrečioms sąlygoms);
- biologinio pagrindo plastikui (plastikai, pagaminti bent iš dalies iš biologinių medžiagų ir biologinių išteklių kiekis juose gali skirtis).
Daugeliu atžvilgių PET (polietilentereftalatas) yra tobula pakuotė – stipri, lengva, universali, skaidri ir nebrangi. Jis ypač gerai apsaugo produktus, išlaiko juos šviežius, yra atsparus rūgšties turintiems produktams ir netgi gali atlaikyti gaiviųjų gėrimų slėgį, nesuirdamas ar netapdamas pralaidus per mėnesius ar metus. Bioplastikas turi pakartoti šias funkcijas, kad galėtų būti tinkamu pakaitalu. Kai kuriems plastikams tos pačios polimerinės grandinės gali būti pagamintos iš atsinaujinančių šaltinių. Tokiu būdu gauti bioplastikai yra chemiškai identiški jų iškastiniams analogams (pagamintiems naftos pagrindu). Pavyzdžiui, PET, iš kurio gaminami dauguma butelių, gali būti susintetintas iš iškastinio kuro produktų arba augalų, tokių kaip cukranendrės. Gauta medžiaga yra lygiai tokia pati. Toks biologiškai nesuyrantis bioplastikas aplinkoje elgiasi taip pat, kaip įprastas plastikas ir išlieka ilgą laiką.
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad bioplastiko biologinis skaidumas vyksta tik tam tikromis apibrėžtomis sąlygomis. Kadangi šiukšlių šalinimui naudojami sąvartynai paprastai sudaro anaerobines sąlygas, daugeliui biologinių procesų, reikalingų skaidymui, užkertamas kelias. Jei bioplastikas atsidurs sąvartynuose, jo irimas gali trukti šimtmečius ir išskirti metaną – stiprias šiltnamio efektą sukeliančias dujas.
Nepaisant pastaraisiais metais vis didėjančio postūmio sukurti organinį plastiką, kuris patenkintų produktų laikymo poreikius ir po naudojimo vėl taptų gamtos dalimi, pigių ir veiksmingų bioplastikų gamyba tapo didžiuliu iššūkiu. Daugelis ekspertų mano, kad sprendimas dėl plastiko atliekų daugiausia yra ne geresnio bioplastiko kūrimas, o pasaulio ekonomikos pertvarkymas, siekiant perdirbti daug didesnį plastiko kiekį, nei šiuo metu naudojamas pakartotinai.
Paprastai grynas biologiškai skaidus plastikas nėra toks geras kaip įprastinis. Jis yra mažiau stabilus ir turi mažesnį difuzijos barjerą, savo stiprumu ir kitomis savybėmis tiesiog neprilygsta tradiciniam plastikui, todėl medžiagų savybės pagerinamos pridedant cheminių medžiagų, įskaitant antioksidantus, šviesos ir UV stabilizatorius, kryžminius ryšius sudarančius agentus ir daugelį kitų. Bioplastike dažniausiai naudojama daugiau priedų nei įprastame plastike, todėl pagrįstai galima tikėtis ir šių medžiagų išsiskyrimo į maisto produktus esant tiesioginiam pakuotės ar indo ir maisto sąlyčiui.
Europoje bioplastikai, naudojami su maistu besiliečiančių pakuočių ir indų gamyboje, reglamentuojami pagal Komisijos Reglamentą (EB) 10/2011, t. y. pagal tą patį dokumentą kaip ir įprasti plastikai, o bioplastiko gamyboje naudojamos medžiagos turi būti įtrauktos į reglamento I priedą. Medžiagoms, naudojamoms nanoformoje, reikalingas aiškus leidimas pagal EB 10/2011 9 straipsnį.
NVSPL atlieka tiek įprastų plastikų, tiek bioplastikų cheminius tyrimus ir vertina atitiktį galiojantiems teisės aktams.