Nebe pirmą kartą keliame klausimą: ar miško savininkas savo žemėje gali daryti ką panorėjęs? Šį kartą pastebėję miško savininko užsakytus darbus už galvų susigriebė kaimyninių sklypų gyventojai. Antros grupės, t.y. rekreaciniuose, Nemenčinės miškuose ties Sakiškių gyvenviete po kirtimo pradėti purkšti chemikalai, nuo kurio netrukus nudžiūvo mėlynynai, jauni ąžuoliukai ir pušaitės bei kadagiai. Miškininkai tvirtina, kad tokių veiksmų galima imtis planuojant mišką atsodinti. Tačiau kaimynai įžvelgia kitokius savininko planus – saugomame miške tiktų keli nauji namukai, kurių kaina rinkoje būtų keliariopai didesnė, nei miško. Rekreacija, mėlyniavimas bei grybavimas tuomet liktų galintiems už tai susimokėti.
Kelios sodų bendrijos gyventojos suskubo aiškintis, ar tokie veiksmai nėra draudžiami. Kol kas viskas, ką jos pasiekė – tai skelbimai „Dėmesio! Nupurkšta!“ ant medžių netoli kelio. Tačiau šiandien faktas, kad miškas buvo nupurkštas – gana akivaizdus. Vienoje kelio pusėje krūmynai ir augalai ruduoja, kitoje – veši.
Žolytė miške?
Moterys piktinasi, kad greičiausiai ne visi sodų bendrijos gyventojai, ypač vaikai, žinojo apie chemikalais išpurkštą mišką (įspėjimai buvo pakabinti vėliau) – gali būti, kad kai kurie jų paragavo čia pat už savo tvoros augančių mėlynių ar pasirinko grybų jau po po purškimo, kai žalos augalams dar nebuvo matyti.
Savininko mišką ir gyventojų sodų bendrija skiria tik nedidelė tvora. Čia gyvenanti moteris pasakoja, kad vos spėjo pakviesti žaidimų aikštelėje žaidžiančius vaikus, kai virš miško pakilo purškiamų chemikalų dulksna. Gyventojai tikina, jog nebuvo įspėti apie tokius darbus.
Miškininkai į problemą rimtai nežiūrėjo
„Išbėgę pradėjom klausinėti – kas ir kodėl? Iškart buvo juntamas toks salsvas kvapas. Kažkoks jaunas vyras tik atsakė, kad purškia vadinamuoju „roundup'u“. Pradėjom domėtis šiuo preparatu ir sužinojom, kad jo negalima įkvėpti, darbininkai turėtų dirbti su respiratoriais, specialiais rūbais.
Inspektoriai tepasakė, kad užtenka pakabinti štai tokius perspėjimus ant medžių. Suprantu, kad miške savininkas gali tvarkytis, bet ir tam tvarkymuisi turi būti tam tikros ribos. Ar neturi kuri nors tarnyba informuoti gyventojų? Juk tai purškiamas nuodas – pažiūrėkite, kas iš miško likę!“, - piktinosi prisistatyti nenorėjusi sodų bendrijos gyventoja.
Ji teigė, jog Valstybinės miškų tarnybos Vilniaus poskyrio vedėjas į pranešimą sureagavo ironiškai – paklausė: „Ar tikrai niekas neaugs? O gal ataugs dar vešliau – ką jūs žinote?“
Kam namo miške?
„GRYNE neseniai skaičiau straipsnį apie tai, kaip baudomis nubausti šukomis mėlynes rinkę žmonės. O čia – ištisi mėlynynai nudžiuvę! Tai kur didesnė žala gamtai? Nujaučiu, kad Nemenčinės miškuose tai – ne pirmas ir ne paskutinis atvejis. Prie Bezdonių irgi palikta po kelis medelius miške, ir jau internete pardavinėjamos namų valdos. O tai – toks pat buvęs miškas, prie sodų bendrijos“, - savo pastebėjimais dalijosi moteris.
Valstybinės miškų tarnybos Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjas Virgilijus Vasiliauskas teigė, jog ruošiant kirtavietes atsodinimui mišką purkšti chemikalais leidžiama. Krūmynus ir augalus naikinantys preparatai purškiami tam, kad ši augalija negožtų naujai pasodintų želdinių. Neretai tam naudojami herbicidai. Žinoma, yra ir draudžiami preparatai, o leidžiamiems nustatomos jų naudojimo taisyklės.
„Negaliu pasakyti – yra pažeidimas, ar ne. Gali būti naudojamas leidžiamas preparatas, bet kitiems augalams, nei jis numatytas, ar kitokia koncentracija, nei leidžiama. Tai irgi būtų pažeidimas“, - dėstė V. Vasiliauskas.
Sodininkai - piktžolėmis, savininkas - chemikalais
Išgirdęs, jog po tokių veiksmų vėliau gali būti siekiama pakeisti žemės paskirtį miškininkas tikino, jog čia jau ne miškų tarnybos klausimas.
„Kas dabar ištardys tą pilietį, ką jis ten nori daryti? Na, tiesą sakant, jei niekas neauga miško paskirties žemėje, jos paskirtį pakeisti lengviau. Tačiau vis tiek tam reikia daugybės dokumentų,“ - abejojo Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjas.
„Augalai nurudavę kokiuose 15-oje arų. Bet pastebėjau prižėlusių piktžolių, kurios nebūdingos miškui. Greičiausiai jos išneštos iš sodų bendrijos ir užsisėję. Savininką žinome, tad jį tiesiog pasikviesime paaiškinti, kokiu tikslu jis purškė mišką ir kokį preparatą naudojo, nes vienais jų mišką purkšti galima, kitais – ne, - teigė R. Stankevičius. - Jei iš tiesų tai - „roundup'as“ - jis yra vienas iš švelnesnių preparatų. Pagal augalų apsaugos įstatymą pušį galima purkšti nuo tam tikrų parazitų, jaunus medelius – nuo ligų. Galima nupurkšti želiančius viržius ir panašiai. Taigi gali būti, kad savininkas teisėtai tai darė.“
Jokių statybų - tik tualetą
Paklaustas apie miško žemės paskirties keitimą, specialistas teigė, kad pagal įstatymus to padaryti negalima. Tačiau sprendimą leisti ar neleisti priima Nacionalinė žemės tarnyba.
„Tiesa gali pagal kraštovaizdžio formavimo projektą ten įrengti suoliukus, sūpynes, lauko tualetą, - pridūrė R. Stankevičius. - Šiam žmogui buvo išduotas neintensyvaus kirtimo leidimas, nes pušis pakirto tokia liga - šakninė pintis. Medžiai dėl to išdžiūsta nedideliais ploteliais. Geriausia čia būtų atsodinti ąžuoliukus ar kitus medžius, kurie nebijo šakninės pinties.“
Tos pačios tarnybos Vilniaus teritorinio poskyrio vedėjas Saulius Gatelis teigė, jog chemikalais miškas purškiamas tam, kad avietės ir kitos nepageidaujamos rūšys nenustelbtų naujų sodinukų. Tokie preparatai medžių nepaveikia, nebent būtų naudojami didžiulėmis dozėmis.
„ Nebent naudotų kokias dideles dozes, terštų aplinkines teritorijas. Jei chemikalai naudojami tikslingai – nėra draudimų. Tik paprastai jei tai miško paskirties žemė, jis per trejus metus turi atsodinti iškirstą mišką. Kas, jeigu neatsodina? Už tai numatyta administracinė atsakomybė. Norint keisti žemės paskirtį numatyta visa eiga veiksmų. Žinoma, jei miško nelikę, žmonės tikisi, kad tą paskirtį bus lengviau pakeisti. Bet jei tai yra saugoma teritorija, kaip sakėte – antra miško grupė – tai praktiškai neįmanoma. Jam užsinorėjus niekas tos paskirties neskubės keisti. Net jei nėra medžių – tai yra miško žemė, taip ji pažymėta visuose planuose,“ - teigė Valstybinės miškų tarnybos Vilniaus teritorinio poskyrio vedėjas.
Purškia brangia priemone
Augalų apsaugos tarnybos atstovas tikino, kad teritoriją turėtų apžiūrėti šios tarnybos Vilniaus regioninio skyriaus inspektoriai. Gali būti, kad jie užfiksuotų miško savininko padarytų pažeidimų.
Nusprendėme apie situaciją pasiteirauti kažkada GRYNAS.lt komandą po miškus vedžiojusio Lietuvos gamtos fondo projekto vadovo Dano Augučio.
„Mano žiniomis, pakeisti saugomo miško paskirties žemę į kitos paskirties žemę galima tik išimtinais atvejais gavus vyriausybės leidimą. Žinoma, Lietuvoje visko būna, bet, mano nuomone, taip pakeisti žemės paskirtį nėra galimybių. Jei tai – kirtavietė, savininkas privalo ją atsodinti per penkerius metus. Jei neatsodins – jis gauna baudas. Nors esu girdėjęs visokių gudrybių, kaip žmonės elgiasi kai nori miško namų kieme, tačiau kad viduryje miško kas nors pasistatytų namą – dar nesusidūriau. Gal koks 1 atvejis iš milijono, kad taip galėtų atsitikti,“ - tikino gamtininkas.
Daną Augutį stebino tai, kad miškas purškiamas chemikalais. Jei norima jį atauginti, galima palikti kelias sėklines pušis ir daugiau nieko daryti nereikės – medžiai ataugs patys. Gamtininkas teigė nematantis logikos miško savininko veiksmuose, nes „roundup'as“ - brangus chemikalas.
„Jei žmonės kirto tą mišką su leidimu, reikėjo miškotvarkos projekto. Tuomet dokumentuose užfiksuota, kad ta žemė – miškas. Tai kodėl miškas išnyko? Gal todėl, kad savininkas prastai tvarkosi? - tokie klausimai kiltų, jei istorija nukeliautų iki teismų ar panašiai“, - svarstė D. Augutis.
Prieš šiukšles kovos „permatomu“ mišku
Pats miško savininkas, viešosios įstaigos „Agroanalitinis centras“ vadovas Donatas Stanikūnas pripažino, kad miškas purškiamas „žemės ūkyje plačiai naudojama priemone - „roundup'u“.
Vis dėlto vyras paneigė daugelio GRYNAS.lt kalbintų miškininkų ir miško apsaugos specialistų spėliones, kad po to teritorijoje siekiama atsodinti mišką.
„Ten padarytos tam tikros aikštelės – viskas užfiksuota mano miškotvarkos projekte. Pušynas ten nyko dėl pošaknio ligų ir įsiveisė įvairūs beverčiai krūmai – lazdynai, žilvičiai. Ir susiklostė taip, kad kiekvieną kartą, kai nuvažiuoju iki savo miško – renku šiukšles. Tapau šiukšlių rinkėju. Nematėte tų padangų? Šiukšlių dabar buvo nedaug, nes prieš savaitę buvau miške ir daug ką išvežiau. O šiaip esu iš ten išvežęs ir akumuliatorių, ir senų lentų - net klozetų! Mano tikslas – ten sukurti tinkamą dirvą ir tiesiog užsėti žolę. Nes ten kur matoma – žmonės neteršia“, - tikino D. Stanikūnas.
Savo ruožtu miško savininkas tikino, kad sodų bendrijoje yra gyventojų, kurie ne tik per tvorą verčia savo šiukšles, tačiau ir nusprendžia „pasiplatinti teritoriją“ ir pradeda tverti betonines tvoras į jo žemę.
Išdygs namas - sargo namelis
„Tą žolę pjausiu, prižiūrėsiu. Galvoju gal ir pats statyti kokį būstą“, - prisipažino miško savininkas.
Žurnalistams pasiteiravus, kokiu būdu būstas atsiras miško paskirties žemėje, jis išliko optimistiškas: „Statyti nieko negalima? Na, savininkams galima, rodos, nedidelį tokį būstą, ne kapitalinį, leidžia. Reikės gal pasistatyt ir kaip sargui ten gyventi. O ką? Man reikia prižiūrėti savo teritoriją“, - kalbėjo D. Stanikūnas.
Savininkas teigė, jog chemikalas „roundup'as“ išnyksta per dvi savaites po išpurškimo, tad paprašė purškėjų iškabinti įspėjamuosius užrašus, kad į teritoriją neitų žmonės.
„Jo nebelieka net tuose pačiuose augaluose. Net jei javai būtų purškiami, ar kokios daržovės. Aš ir toliau galvoju retinti tuos krūmus. Tiesiog, kad miškas būtų „permatomas“. Nes kur tik įsiveisia krūmai – ten prasideda šiukšlynas“, - dėstė miško savininkas.
Žmonėms žalos nedaro
Valstybinės miškų tarnybos Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjo Virgilijaus Vasiliausko dar kartą pasiteiravome, ar tokia medžiaga tinkama pušynui purkšti.
„Tai medžiaga, skirta sumedėjusiai ir žolinei nepageidaujamai augalijai naikinti. Pušyne jis tinka, nes jaunoms pušaitėms negerai, kai jos stelbiamos. Kai tik pušies sėkla nukrenta ant plikos žemės, ji daug geriau pasisėja. Kai yra daug augalijos, pušaitės gali neišgyventi arba augti labai silpnos. Be to – tai veikia tik tuos augalus, kurie yra nupurkšti, žmonėms žalos neturi“, - gyventojus nuramino V. Vasiliauskas.
Vedėjas teigė, jog šis preparatas per maždaug dvi savaites suskyla į nepavojingus darinius, panašius į azotines trąšas. Jis negaruoja, todėl įkvėpti įmanoma nebent pačiu purškimo momentu.
„Jis galėtų pakenkti nebent dirbant ilgus metus be jokių apsaugų. Taip įkvėpus, manau, neapsinuodysite, - tikino V. Vasiliauskas. - Tai plačiausiai pasaulyje augalijai naikinti naudojama medžiaga, sakyčiau, netgi draugiška aplinkai. Nes naikina tik tuos augalus, ant kurių papuola, vėliau toje vietoje iškart auga nauji. Žinoma, čia tuo atveju, jei ji naudojama pagal nurodytą koncentraciją, ne dešimtkart didesniais kiekiais. Gal žmonės įpratę, kad tarybiniais laikais, kai buvo purškiami tie dirvinio poveikio herbicidai po 10-20 kilogramų į hektarą – jie tikrai pridarydavo daug žalos.“
Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjas kelias teritorijoje paliktas pušeles traktavo kaip bioįvairovei skirtus medžius. Tai, pasak jo, demonstruoja, kad bent jau kirsdamas plotą savininkas laikėsi visų reikalavimų. Paklaustas apie žemės paskirties keitimą V. Vasiliauskas nebuvo toks užtikrintas: „Turbūt viskas įmanoma, tik labai brangiai kainuoja. Tačiau dabar, kai visuomenė akylai stebi situaciją – dėl to kiltų didelis triukšmas“.
Važiuodami apžiūrėti nupurkšto miško pravažiavome pro pačioje pušyno gilumoje stypsančius namus ir netgi aukšta tvora aptvertą namų kvartalą. Kaip jie čia atsirado? Ar pastatai stovi ant žemės ūkio, ar miško paskirties žemės, kurios pakeisti „praktiškai neįmanoma“?
Rajono miškus prižiūrintys miškininkai pripažįsta, kad turėti namą rekreaciniame miške svajoja ne vienas. Ar po atsakymo „praktiškai neįmanoma“, reikėtų perklausti „O kiek tuomet kainuoja?“.