Baltijos jūra – nuolatos kintantis rebusas
Aplinkos ministerijos Gyvosios gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys paklaustas, kaip būtų galima nusakyti dabartinę Baltijos jūros krantų būklę teigia, kad vienareikšmiškai vertinti nedrįstų, mat Baltijos jūra, jos paplūdimiai, krantai – tai lyg gyvas organizmas, kuris nuolatos keičiasi.
Anot pašnekovo, vienos iš problemiškiausių vietų: Pirmoji Melnragė, Giruliai, Olandų kepurė ir Palangos ruožas.
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad Olandų kepurėje vyksta natūralūs procesai – erozijos padariniai jaučiami dėl šaltinių ir natūralių krantų ardymų, todėl ten praktiškai nevykdomi jokie atstatomieji darbai. Tai palikta natūraliems gamtos procesams.
Kankinančios problemos
Specialistas išskyrė tam tikros zonos problemas, nuveiktus darbus ir tolimesnius galimus sprendimo būdus, kurie padėtų šias zonas išsaugoti, kiek galima mažiau pakitusias.
Melnragės krantai buvo stipriai sueroduoti po praėjusios žiemos audrų. Kopgaliui reikalingi rekonstrukcijos darbai, kurie šiuo metu pradėti vykdyti. Anot L. Budrio svarbu, kada į tuos krantus „žiūrėsime“ – vasarą jų būklė atrodys vienaip, na, o žiemą visiškai kitaip.
„Pirmosios Melnragės plotas (krantų ilgis) yra veikiamas erozijos. Kalbėjomės su Klaipėdos miesto savivaldybe apie tai, kad turi būti priimtas sprendimas, ar norima, kad ši zona būtų rekreacinė, ar norime ją atiduoti uostui kaip technogeninės paskirties vietą. Tuomet paplūdimiams nebūtų teikiamas prioritetas, o būtų akcentuotas krantų stiprinimas statant krantines, kitus technogeninius įrenginius“, – detalizavo pašnekovas.
Jo teigimu, kranto ruožuose, kur vyko didžiausi erozijos procesai, jie yra sustabdyti ir stabilizuoti. O kai kur ši būklė ne tik atstatyta, bet ir gerokai pagerinta.
„Aš turiu omenyje Palangos rekreacinę zoną – pagrindiniai paplūdimiai 3 kilometrų ruože. Po rekonstrukcijos darbų paplūdimiai paplatėjo iki 70 metrų ir daugiau, bei paaukštėjo, lyginant su kopagūbrio papėde, daugiau kaip 2 metrus. Pasakymas, kad būklė nei šiokia, nei tokia – nėra visiškai teisingas“, – pabrėžė L. Budrys.
Žiemos metu, kada jūros lygis pakyla ir audros gana dažnos, pasak L. Budrio, krantai būna kaip gyvas organizmas. Žiemą jie yra paplaunami, o vėliau natūraliai atsistato. Tačiau specialistas pripažįsta, kad tam tikruose ruožuose krantai natūraliai visgi neatsistato, tad reikalingą kiekį reikia kompensuoti dirbtinai suvežant smėlį ir t.t.
Dėl erozijos turėtume „dėkoti“ anglams ir gamtai
L. Budrys kalbėdamas apie krantų eroziją paminėjo priežastis, kurios turėjo ir vis dar turi tiesioginę įtaką erozijos plitimui.
Viena jų – 1981 metų lapkričio 21 dieną Su Gibraltaro vėliava plaukiojęs, anglams priklausęs tanklaivis „Globe Assimi“, patyrė avariją Klaipėdos uosto vartuose. Tanklaivis buvo užneštas ant šiaurinio molo. Į pamarį tuo metu išsiliejo apie 16 tūkst. tonų naftos. Dėl to buvo imtasi griežtų saugumo priemonių – iš paplūdimių išvežtas mazutu užterštas smėlis. Mokslininkai iki šiol ginčijasi ar tikrai reikėjo išvežti mazutu užterštą smėlį, nes dėl išvežto didžiulio kiekio, prasidėjo krantų erozija.
„Buvo išvežta apie pusę milijono kub. metrų smėlio. Tai lėmė smėlio nešmenų deficitą. Smėlis iš niekur atsirasti negali. Jis atsiranda iš jūros. Priekrantėje, kur paprastai būna likę smėlio rezervai, bangų mūša tą smėlį „pakelia“ ir išneša į krantą, į paplūdimius. Tačiau nebebuvo ko „pakelti“, nes didžiulius kiekius buvo nuspręsta išvežti“, – krantų erozijos priežastis vardijo L. Budrys.
Be kitų priežasčių, didelį vaidmenį suvaidino prasidėję natūralūs gamtos procesai. Žinoma, jie vykdavo nuolatos, tačiau klimato kaita „pertvarkė“ gamtą savaip. Vienas iš šių procesų – besikartojančios ir vis stiprėjančios audros žiemos metu, kurios prieš kelis dešimtmečius būdavo žymiai silpnesnės.
Todėl, pasak L. Budrio, „susidarė aibė priežasčių, kodėl žmogus turėjo „kištis“ ir pradėti vykdyti atstatomuosius krantų tvarkymo darbus.
„Pagiriamasis žodis“ architektams
Paklaustas apie tai, kokią įtaką turėjo Palangos tilto rekonstrukcija, kai Palangos architektų reikalavimu, remontuojant miesto tiltą iš po jo buvo išimti visi akmenys, L. Budrys sako tikintis, kad būtent po to, krantų ardymas tik stiprėjo.
„Toje vietoje reikėjo atstatyti buną, greitai atvežti smėlio atsargų, kuris būtų kaip apsauginė priemonė, na ir dabar tiltas yra apsaugotas. Tačiau dabartinis poveikis jaučiamas.
Tai pastebima, žiūrint į Palangos paplūdimio išgraužas, kurios susiformavo praėjusių metų pabaigoje. Jų susiformavimą lėmė tai, kad Palangos tilto buna sulaiko smėlį“, – patvirtino pašnekovas.
Panašiai kalbėjo ir Jūrinių tyrimų centro vyriausiasis specialistas Albertas Kvietkus, sakydamas, kad mokslininkų teigimu, tai galėjo turėti neigiamos įtakos Palangos paplūdimiui.
„Po tilto remonto tą bują, kuri buvo įrengta nuo grafo Tiškevičiaus laikų, perrinkos, tvarkė ir šiuo metu ji yra šiek tiek trumpesnė negu buvo prieš tai ir ne taip „užlenkta“. Todėl yra manoma, kad dėl akmeninės bujos susidaro sukūrinės srovės, kurios turi įtakos ir paplūdimio ardymui“, – mintimis dalijosi A. Kvietkus.
Krantų ir paplūdimių saugojimo subtilybės
Pasiteiravus, kokie būdai pasitelkiami apsaugoti Baltijos jūros krantus ir paplūdimius, L. Budrys pradėjo nuo įprasčiausių.
Esą, pirmiausia darbai vykdomi sausumoje. Tai apsauginio kopagūbrio (AK) formavimas. Jis konstruojamas panaudojant „minkštąsias priemones“ – auginamos ilgašaknės augalijos, kopos stiprinamos žabtvorėmis bei žabų klojiniais (tai sulaiko smėlį, neleidžia jo nupustyti), pažeistų vietų dengimas šakomis ir kita.
„Žinoma, jeigu matome, kad jūra „eina“ į sausumą ir kai kuriose vietose krantai natūraliai neatsistato, tai yra vienintelis būdas – smėlio atsargų papildymas.
Visų pirma, reikia atsivežti smėlį. Tai brangu. Smėlis imamas iš jūros, tačiau mes šias sankaupas turime toli jūroje. Be to, reikia specialios technikos, kurios Lietuva neturi įsigijusi, todėl turi atvykti užsienio kompanijos, o nuo to, kas be ko, išauga ir paslaugos kaina“, – saugojimo planus vardijo pašnekovas.
Maitinimas smėliu – efektyvi priemonė ar „išplauti“ pinigai?
Kalbant apie Baltijos jūros paplūdimių saugojimo klausimą, plačiau būtina apžvelgti ir nevienareikšmiškai vertinamą gelbėjimo priemonę – smėlio siurbimą iš Baltijos jūros dugno.
Ši priemonė pirmą sykį buvo įgyvendinta 2008 metų pirmojoje pusėje. Tuomet Palangos pajūrio krantams papildyti smėlis buvo siurbiamas iš Baltijos jūros dugno ir vamzdynu iš žemsiurbių pilamas ant kranto. Anksčiau smėlį iš įvairių Lietuvos karjerų atgabendavo sunkvežimiai.
Tačiau ne visi „smėlio siurbimą“ vertina teigiamai. Pasigirsta kalbų, kad esą taip į jūrą „plaunami“ milijonai. Neva smėliu pamaitinama, tačiau po kelių mėnesių, didžiąją dalį smėlio vis tiek nuplauna.
Paklaustas apie šias priemones, L. Budrys nuogastavo, kad negatyvių, tačiau nepagrįstų kalbų, nepaisant oficialių tyrimų ir vertinimų (pavyzdžiui, Europos Komisijos) ir kitų šalies patirties, netrūksta.
„Reikėjo atrasti metodus, kaip būtų galima atstatyti krantus. Tam reikėjo parengti programą. Ji buvo vertinta tiek mūsų šalies, tiek ir Europos Sąjungos ir kitų šalių specialistų. Ji buvo patvirtinta tarptautinių ekspertų konferencijoje, kur kiekviena šalis teikė savo patirtį. Pavyzdžiui, lenkai kalbėjo apie savo patirtį, bangolaužius, bunas... Kaip viską greitai padarysim. Iš esmės, tai atrodė, kad lenkai įgyvendins penkmečio planą per du metus. Visai kaip tarybiniais laikais. penkmetį Kas tinka vienam, netinka visiems“, – apie programos sunkumus užsiminė pašnekovas.
Remtis kaimynų patirtimi, kad ir kokie artimi jie būtų, gali būti klaidinga. Pavyzdžiui, mūsų artimiausi kaimynai latviai. Jie turi kur kas geresnes gamtines sąlygas, todėl atvežtinio smėlio jiems reikia kur kas mažiau. O štai, kitos šalys, tokios kaip Olandija, Danija, formuojant rekreacinius paplūdimius, smėlio atsargas turi pildyti nuolatos.
Taigi, patvirtinus šią programą, ji pradėta įgyvendinti Europos Sąjungos (ES) paramos lėšomis.
„Tai brangi programa, mūsų valstybės biudžetas nebūtų sugebėjęs skirti tokių pinigų. Reikėjo kažko imtis, mat prieš 8 metus buvo iškilęs pavojus, kad vanduo galėjo plūstelėti į pačią Palangą, nes buvo ardomas kopagūbris ir šio „apsauginio barjero“ buvo likę nedaug“, – planus dėstė vyras.
Pasak pašnekovo, didžiausias šios programos pasiekimas buvo įrodyti, kad numatyti metodai yra geriausi, jeigu norime turėti savo paplūdimius, tinkamus rekreacijai. Todėl šią programą svarstė visi, kas tik turėjo kompetencijos.
„Buvo sudaryta speciali Vyriausybės komisija, kuri tyrė, analizavo šią programą, nagrinėjo ar ji teisinga, juk tai yra „nemaži“ pinigai ir išmesti tokius pinigus būtų nusikaltimas.“
Dėl smėlio „maitinimo“ reikėtų tartis plačiau?
Baltijos aplinkos forumo direktorius Žymantas Morkvėnas pasirinktą paplūdimių maitinimą smėliu pasigenda platesnio šio nagrinėjimo visuomenės lygmeniu.
„Iš tiesų tai sudėtingas klausimas. Pirmiausia, reikėtų įvertinti ar tikrai paplūdimių maitinimas turėtų būti didžiąja dalimi tariantis su savivaldybėmis, bet kažkodėl apie tai nekalbėti plačiąja prasme, su visuomene, ką ji apie tai mano?
Kitas klausimas – ES parama jau baigėsi, tad turėsime esamas problemas spręsti iš mokesčių mokėtojų pinigų, bet ar pajėgsime? Gal tai turėtų daryti pajūrio savivaldybės? Žinoma, pasigirs kalbų, kad jos neturi tokių finansinių pajėgumų. Tačiau tuomet, kai būtų svarstoma paplūdimius tvarkyti iš mokesčių mokėtojų pinigų, gal vertėtų diskutuoti ir su visuomene, ypač, kokia klausiant jos, kiek šiuo metu jai yra svarbūs paplūdimiai.
Neskubu kritikuoti esamos programos, tačiau pasigendu platesnio dialogo su visuomene“, – mintis dėstė Ž. Morkvėnas.
Žiniasklaida pučia miglą?
Kalbėdamas apie Baltijos jūros krantų dinamiką, L. Budrys negailėjo kritikos ir Lietuvos žiniasklaidai. Pasak jo, neretai iš adatos bandoma priskaldyti vežimą.
Tik klausimas ar tai vyksta dėl nežinojimo, ar noro sukelti dirbtinį susidomėjimą, tačiau tuo pačiu klaidinti visuomenę?
„Prieš mėnesį esame gavę pranešimų, vos ne su tokiu patosu, kad Europos Sąjungos skirti milijonai nuplauti į jūrą. Skamba „gražiai“... Daug kas puola skaityti, žiūrėti. Dar kiti nufilmuoja vieną skardį, kur dėl srovių susiformavo išgrauža ir iš to puola daryti skubotas išvadas.
Tie, kurie dažnai būna prie jūros, ar netoli jos gyvena, tyrinėja krantus, jie puikiausiai žino, apie šiuos sezoninius pokyčius ir jų dinamiką. Mes konstatavome, kad tai (išgraužos – aut. pastab.) nėra kažkokia tai tragedija. Jos atsistatys pavasarį, nors, žinoma, reikės žmonių pagalbos jas išlyginant, ištiesinant kranto liniją“, – apie žiniasklaidos ydas užsiminė L. Budrys.
Susisiekus su Palangos savivaldybės atstovais, Komunalinio ūkio skyriaus vyriausioji specialistė Reda Kairienė GRYNAS.lt patvirtino, kad dar praėjusiais metais Palangos paplūdimyje atsiradusios išgraužos, kur vietomis susidarė beveik 2 metrų skardžiai, yra panašios būklės.
Paklausta ar gyventojai nesikreipė į savivaldybę dėl didelių išgraužų, R. Kairienė teigė skambučių nesulaukusi ir pridūrė, kad tai „kiekvienais metais pastebimas natūralus gamtos procesas, kuris savaime susitvarko, tad turbūt tai nebestebina aplinkinių gyventojų. Na nebent svečius iš kitų Lietuvos miestų ar užsienio.“
Artimiausi planai be ES lėšų
Ironiška, tačiau bent jau artėjančius porą metų pikti liežuviai, dėl esą jūros „plaunamų“ milijonų, „plaks“ mažiau – praėjusiais metais pasibaigė ES fondų finansuota programa, todėl šiemet didelių finansinių investicijų nesulauksime.
Tačiau, L. Budrys skuba raminti, kad nereikėtų visko taip dramatizuoti, esą dabartinė situacija nėra grėsminga ir neturėtų tokia būti artimiausius kelis metus.
„Esu minėjęs, kad nereikėtų vienas kito „apgaudinėti“ – mes tokių lėšų, kurios būdavo skirtos ES, iš valstybės biudžeto negalime skirti, tačiau krantai tikrai nebus palikti likimo valiai. Darbai sausumoje bus vykdomi iš valstybės biudžeto lėšų, Aplinkos apsaugos rėmimo programos ir savivaldybių sudėtinių lėšų.
Modifikuosime programą skirtą Baltijos jūros krantų ir paplūdimių darbams atlikti. Joje bus numatytos visos reikiamos priemonės, pavyzdžiui, Kuršių nerijos krantams, nes paskutiniu metu pastebima, kad jiems buvo skirta nepakankamai dėmesio. Ten vyksta ne tokie intensyvūs krantodaros procesai, tačiau jie vis dėlto vyksta“, – apie ateities planus užsiminė L. Budrys.
A. Kvietkus sakosi esąs optimistas – nors klimato kaita gamtai nėra palanki, tačiau anot jo, kiek jūra nuvertė gyvenamųjų namų, statinių mūsų paplūdimuose? Ar buvo priartėjusi taip arti krantų, kad būtų sukėlusi didžiulių problemų? Jo nuomone, tokių bėdų nėra nutikę, tad kalbėti apie Baltijos jūros krantų ir paplūdimių būklę kaip vos ne stichinę nelaimę, nereikėtų.
Be to, pasak L. Budrio, paskutinis, trečiasis etapas, kuris pasibaigė praėjusiasi metais, leidžia manyti, kad ties Palangos ruožu (kuris kelia daugiausiai problemų) smėlio atsargos yra atstatytos – atgabenta apie pusę milijonų kub. metrų smėlio.
Esą šių atsargų turėtų užtekti keliems metams į priekį.
„Programa turi būti tęstinė. Nieko nepadarysi – visos šalys, kurios nori turėti paplūdimius, yra priverstos savo paplūdimius „maitinti“ atvežtiniu smėliu. Esame numatę krantotvarkos programos tęstinumą 2014–2020 metais. Kitąmet bus matuojamas kiekvienas metras krantų tiek žemyninėje dalyje, tiek Kuršių nerijoje. Tuomet žinosime, kiek reikia atlikti konkrečių darbų kiekviename ruože“, – artimiausius planus vardijo pašnekovas.
Paplūdimių „maitinimui“ daugiau kaip 71 tūkst. sunkvežimių
Iš viso Lietuvos paplūdimiuose atvežta ir išpilta beveik pusė milijono kub. metrų smėlio. Tam skirta daugiau nei 20 milijonų litų.
Kad būtų lengviau įsivaizduoti, paimkime didelį sunkvežimį, kuris veža apie 7 kub. metrus smėlio. Tam būtų prireikę daugiau kaip 71 tūkst. sunkvežimių (arba važiavimo reisų). Šie kiekiai, pasak L. Budrio yra tikrai įspūdingi.
A. Kvietkus pritaria paplūdimių „maitinimui“ smėliu ir sako, kad reikėtų mąstyti racionaliai.
„Palangoje paplūdimius „maitinama“ ne dėl to, kad Palangą baigia „nugraužti“, o todėl, kad poilsiautojai turėtų platesnį paplūdimį. Tai apima ekonominį, socialinį ir rekreacinį klausimą.
Manau, kad Baltijos jūros krantus ardė, ardo ir ardys. Tas aišku visiems ir nieko nebestebina. Jeigu valstybė turi pinigų ir nori, kad mūsų pliažai būtų platūs, o palangiškiai to tikrai nori, nes pas juos tuomet atvyks daugiau turistų, tad ir miestas daugiau uždirbs. Tada galime vežti ir pilti smėlį – turėsime plačius paplūdimius. Tačiau, jeigu pinigų nėra, tada paliksime, ką Dievulis duos“, – apie galimus pasirinkimus kalbėjo pašnekovas.
Be to, į krantų tvarkymą, smėlio atvežimą investuotas 1 Lt, kurortui atneša apie 7–8 Lt naudos. Vienu metu galima priimti kiek daugiau nei 40 tūkst. poilsiautojų. O jūrinio kurorto veidą, visų pirma, reprezentuoja paplūdimiai.