Šiaurinėje Ramiojo vandenyno dalyje plūduriuoja tonos plastikinių maišelių, butelių ir kitokių atliekų, ne ką švaresnis ir Atlanto vandenynas. Kaip tai atsitiko? Ir ar galime tas šiukšles pašalinti?
Didysis Ramiojo vandenyno šiukšlynas: Vandenyno srovės surenka plaukiojančias atliekas ir įsuka į šiaurinį Ramiojo vandenyno subtropinį verpetą – vieną iš kelių pagrindinių vandenynų sūkurių pasaulyje. Galiausiai šiukšlės suplaukia į susiliejimo zonas, jungiančias rytinį ir vakarinį šiukšlių klodus, kurie kartu suformuoja taip vadinamą „Didįjį Ramiojo vandenyno šiukšlyną“.
Ne visos šiukšlės suplaukia į sąvartyną. Upės, kanalizacijos vamzdžiai ir paplūdimiai irgi nesurenka visų šiukšlių, išplaukiančių po lietaus. Iš tiesų, didžiausias Žemės palaidotų atliekų klodas taip pat yra ne žemėje.
„Didysis Ramiojo vandenyno šiukšlynas“ apima šimtų kilometrų teritoriją vandenyno šiaurinėje dalyje, kur yra susiformavęs teršalų pilnas plūduriuojantis šlamšto plotas. Tai pasaulinio lygio problema: plastikas, kurį panaudoja žmonės, atsiduria vandenynuose, gyvūnų pilvuose ir ant jų kūnų. Šių jūrinių šiukšlių problema tik neseniai sulaukė visuomenės dėmesio, po to, kai ji buvo plačiai nušviesta žiniasklaidoje po mokslininkų tyrimų labiausiai užterštoje Ramiojo vandenyno šiaurinėje dalyje.
Kas sudaro vandenynų šiukšlyną
„Didysis Ramiojo vandenyno šiukšlynas“ kartais vadinamas „šiukšlių sala“, bet tai nėra teisingas įvardijimas. Viskas yra kur kas sudėtingiau. Jei tai būtų šiukšlių sankaupa vienoje vietoje, ją galima būtų tiesiog iškuopti. Tai greičiau šiukšlių galaktika su milijardais smulkių šiukšlių salelių, kurios gali būti arba po vandeniu, arba nusitęsę per daugybę kilometrų. Todėl labai sudėtinga nuspręsti, kaip jas išvalyti, nes vis dar nėra tiksliai ištirta, kokio realiai dydžio yra tas šiukšlynas vandenyne, spėjama, kad jis gali būti toks didelis, kaip JAV Teksaso valstija.
Kiti sako, kad šiukšlynas tokio dydžio kaip Prancūzija, dar kiti įvardija jį kaip atskirą kontinentą. Taigi, spėjimai apie vandenyno šiukšlyno dydį labai prieštaringi, nes tai ne viena didelė masė, o daug padrikų. Galbūt jas visas sudėjus ir būtų Teksaso dydžio šiukšlynas, o gal net ir didesnis. Nors tas vandenyno šiukšlynas labai mažai ištirtas, aišku, kad didžioji jo dalis sudaryta iš plastiko. Čia ir yra didžiausia problema.
Kitaip nei kitokios šiukšlės, plastikas biologiškai neišsiskaido – pvz. mikrobai, kurie skaido medžiagas, nepripažįsta plastiko kaip maisto, todėl palieka jį nepaliestą. Saulės šviesa galiausiai suskaido plastiko polimerų sąsajas, sumažindama plastiką į vis mažesnius gabalėlius, bet tai tik pablogina reikalą. Plastikas vis tiek neišsiskaido, jis tik tampa mikroskopinėmis dalelėmis, kurias gali suvalgyti mažyčiai jūriniai organizmai esantys mitybos grandinės apačioje.
Apie 80 proc. šiukšlių į „Didįjį Ramiojo vandenyno šiukšlyną“ sunešamos iš žemyninės dalies, daugiausia tai plastikiniai maišeliai, buteliai ir visokios kitokios vartotojiškos atliekos. Laisvai plaukiojantys žvejybos tinklai sudaro apie 10 proc. vandenyno šiukšlių arba, pagal JT paskaičiavimus, apie 705 000 tonas. Kitos šiukšlės – iš pramoginių laivų, atviroje jūroje esančių naftos išgavimo įrenginių ir iš didelių krovininių laivų, kurie kasmet į jūrą išmeta apie 10 000 plieninių konteinerių, pilnų tokių daiktų kaip sporto reikmenys, kompiuterių monitoriai, dervos produktai ir visokios plastmasės. Nepaisant šios šiukšlių įvairovės, kurioje pasitaiko ir metalo, stiklo, gumos, didžioji šiukšlyno dalis – plastikas, nes visa kita – arba nuskęsta, arba biologiškai išsiskaido.
Kaip tas šiukšlynas susidaro?
Žemėje yra 5-6 pagrindiniai vandenynų sūkuriai – didžiulės jūrinių vandenų spiralės, kurias suformuoja susiduriančios srovės, tačiau bene pati didžiausia – šiaurinis Ramiojo vandenyno subtropinis verpetas, apimantis beveik visą teritoriją tarp Japonijos ir Kalifornijos. Viršutinė šio verpeto dalis, esanti už kelių šimtų kilometrų nuo Havajų, yra, kur šiltas Pietų Ramiojo vandenyno vanduo atsimuša į šaltesnį vandenį iš šiaurės. Ta vieta vadinama šiaurine Ramiojo vandenyno subtropinio susiliejimo zona ir tai yra ta vieta, kur susikaupia šiukšlės.
Mokslininkai šią susiliejimo vietą vadina „šiukšlių magistrale“, nes ji plukdo plastikines atliekas per ištęstą rytų-vakarų koridorių, jungiantį dvi sūkurines sroves, žinomas kaip „Rytų šiukšlynas“ ir „Vakarų šiukšlynas“, o abi kartu jos sudaro „Didįjį Ramiojo vandenyno šiukšlyną“.
Kol šiukšlės patenka į šią vietą gali praeiti keli metai, priklausomai nuo to, iš kur jos plaukia. Plastikas į vandenyną gali būti išplaunamas iš žemynų į jūras per kanalizacijas, sroves ir upes arba tiesiog iš pakrančių. Bet kokiu atveju – tai gali būti 6-7 metų kelionė, kol tos šiukšlės įsisuka į šiuos vandenyno šiukšlynus. Be to, žvejybos tinklai ir konteineriai dažnai susimaišo vandenyne su kitomis šiukšlėmis. Viena iš didžiausių tokių atliekų patekimo į vandenyną nelaimių įvyko 1992 m., kai 28 000 guminių gaminių iškrito per laivo bortą į Ramųjį vandenyną. Šie gumos gaminiai vis dar išmetami į pakrantes visame pasaulyje.
Kame problema?
Šiukšlės jūrose kelia pavojų aplinkai dėl kelių priežasčių. Štai pagrindinės:
- Įsipainiojimas: Vis daugėjantis į jūrą išmetamų plastikinių žvejybos tinklų skaičius – vienas iš didžiausių vandenynų šiukšlinimo pavojų. Tuose tinkluose įsipainioja ruoniai, jūrų vėžliai ir kiti gyvūnai ir dažnai tiesiog nuskęsta. Kadangi vis daugiau žvejų iš besivystančių šalių naudoja plastikinius tinklus dėl to, kad jie pigesni ir patvaresni, daugybė be priežiūros paliekamų tinklų gali kelti pavojų net kelis mėnesius ar net metus. Vienas iš kontraversiškiausių tinklų tipų – plūduriuojantys tinklai, nuleidžiami į jūros dugną. Praktiškai bet kuris jūrinis gyvūnas gali pražūti nuo plastiko, tačiau didžiausią pavojų jis kelia jūrų vėžliams. Be to, kad jie įsipainioja žvejybos tinkluose, jie dažnai praryja plastikinius maišelius, palaikę juos medūzomis, pagrindiniu savo maistu. Jie taip pat gali įsipainioti į daugybę kitų objektų.
- Mažos paviršiaus šiukšlės: Plastikinės dervos granulės – kitas dažnas jūrų šiukšlių tipas; mažytės industrijoje vartojamos granulės didmeniniais kiekiais gabenamos į visą pasaulį, jos tirpdomos gamyklose ir perdirbamos į komercinį plastiką. Kadangi jos labai mažos ir jų labai daug, jos lengvai gali išsimėtyti, po to jos nuplaukia į jūrą su kitom plastikinėm atliekom. Ten jos plūduriuoja, kol galiausiai jas suskaido šviesa, bet tai užtrunka daug metų. Tuo tarpu, jos kelia didelį pavojų jūrų paukščiams, tokiems kaip albatrosai. Tėvai albatrosai palieka savo jauniklius Ramiojo vandenyno salose, o patys išskrenda ieškoti maisto vandens paviršiuje, daugiausia proteinais turtingų žuvų kiaušinių. Tai tik mažyčiai burbuliukai, plūduriuojantys palei pat vandens paviršių, deja, jie labai panašūs į dervos granules. Taigi, albatrosai palaiko granules žuvų kiaušiniais, surenka ir po to jais maitina jauniklius, kurie galiausiai miršta iš bado ar dėl virškinimo organų pažeidimų. Mirštantys albatrosų jaunikliai dažnai randami su pilvais pilnais plastikinių atliekų.
- Atliekų skaidymas šviesoje: Kadangi saulės šviesa skaido plūduriuojančias atliekas, vandens paviršius pasidaro tirštas nuo plaukiojančių plastikinių dalelių. Tai blogai dėl kelių priežasčių: pirma - plastikas iš esmės toksiškas ir jame dažnai būna dažiklių ir chemikalų, sukeliančių žalą aplinkai, o toksinai gali būti išplauti į jūros vandenį. Be to, plastikas sutraukia organiškus teršalus iš aplinkinių vandenų, o tada jie gali patekti į mitybos grandinę, jei plastiko daleles netyčia praryja jūrų gyvūnai.
Ką galima padaryti?
Čarlzas Mūras, kapitonas, pirmasis pastebėjęs „Didįjį Ramiojo vandenyno šiukšlyną“, kažkada pasakė: jei bandytume išvalyti šį šiukšlyną, bankrutuotume, o laukiniai gyvūnai, įkliuvę į tinklus, žūtų. Ir kapitonas buvo teisus. Iš tiesų, labai sudėtinga bandyti valyti šį šiukšlyną. Šiaip ar taip JAV „Nacionalinė vandenynų ir atmosferos administracija“ rengia tiriamuosius skrydžius virš šio šiukšlyno bei siunčia laivus ištirti atliekų ir vandens mėginių. Po 2009 m. mokslinės ekspedicijos į šį vandenyno šiukšlyną mokslininkai buvo šokiruoti pamatę tokį atliekų kiekį. Jie pamatė didelių ir mažų šiukšlių gabalų bei didžiulę miglą po vandeniu nuo šviesos išskaidytų plastikinių dribsnių, o dabar jie tyrinėja parsivežtus mėginius, kad išsiaiškintų, kaip plastikas veikia jūrinę aplinką.
Tuo tarpu kita mokslininkų komanda, iš šio šiukšlyno grįžusi visai neseniai, tyrė šiukšlyno sudėtį, su viltimi galiausiai rasti būdą jas perdirbti ar paversti kuru. Deividas de Rosčaildas kuria planus apiplaukti vandenyno šiukšlyną valtimi, pagaminta tik iš perdirbto plastiko. Savo laivu, pavadintu „Plastiki“ jis ketina išsiaiškinti ryšį tarp plastiko atliekų žemyne ir plastiko atliekų jūroje. Jei pavyktų, būtų atsakyta į labai daug klausimų, ne tik apie Ramiojo vandenyno šiukšlyną, bet ir apie neseniai atrastą panašų šiukšlyną šiauriniame Atlanto vandenyne.
Apskritai, plastiko perdirbimas ir biologiškai išskaidytų medžiagų panaudojimas būtų geriausias sprendimas šiukšlinimo kontroliavimui.
Reikia valdyti plastiko išmetimą nuo pat pradžių. Reikia šviesti žmones apie tinkamą atsikratymą tokiomis plastikinėmis atliekomis. Reikia didinti atliekų perdirbimą bei tinkamai panaudoti antrą sykį tai, ką nusiperkame.