Viena turtingiausių pasaulio šalių Norvegija, kaip ir kitos Šiaurės šalys, dažnai laikoma pavyzdžiu aplinkosaugos ir darnaus vystymosi srityje. Tačiau ar iš tikrųjų ši valstybė verta tokio įvaizdžio? Daugėjant lietuvių, vykstančių uždarbiauti būtent į šią turtingą Skandinavijos valstybę, vis mažiau Lietuvoje lieka žmonių, neaplankiusių Norvegijos ar bent neturinčių ten pažįstamų tautiečių, tad apie šią šalį sužinome vis daugiau. Bet apie jos santykį su gamta galima susidaryti klaidingą įspūdį – mat po aplinkai draugiškos šalies įvaizdžiu slypi gan prieštaringa tikrovė. Kad geriau tai suvoktume, pradžioje pravartu trumpam žvilgtelėti į neseną turtingosios karalystės praeitį.
Dvi Norvegijos
Nusikelkime į 1960-ųjų metų Norvegiją. Neturtinga Šiaurės Europos valstybė, esanti savo kaimynės Švedijos šešėlyje, viena iš Maršalo plano (Jungtinių Valstijų paramos karo nuniokotoms Europos šalims) gavėjų. Žemės ūkis akmeningose ir rūgščiose dirvose patenkina tik mažą dalį šalies gyventojų poreikių, milžiniški žuvų ištekliai menkai teišnaudojami dėl nepažangaus žvejybinio laivyno, pramonė silpna – žodžiu, ateitis atrodo gan blankiai.
Dabar grįžkime į dabartį, į 2012-uosius. Norvegija – viena turtingiausių pasaulio šalių, nenusileidžianti naftos turinčioms Persijos įlankos valstybėms. Skirtingai nuo likusios Europos, ji besitęsiantį ekonomikos sunkmetį stebi tarsi iš šalies, pati likdama nepaliesta. Kodėl?
Jokia paslaptis: kiekvienas norvegas jums pasakys, kad tokios užtikrintos gerovės pagrindiniai kaltininkai – apie 1970-uosius Šiaurės jūroje atrasti dideli naftos ir dujų telkiniai. Kaip ir Persijos įlankos šalyse, jie pakeitė Norvegiją neatpažįstamai. Ne be reikalo kai kurie norvegai savo šalį pusiau juokais vadina Europos Kuveitu. Pridėkime dar nedidelį gyventojų skaičių, vienus žuvingiausių vandenų Pasauliniame vandenyne (įplaukos iš jūros gėrybių, be naftos ir dujų eksporto, yra vienas svarbiausių biudžeto pajamų šaltinių, o kartu tai – šiaurinės Norvegijos dalies ekonomikos pagrindas), daugybę trumpų, bet vandeningų upių su dideliu nuolydžiu (praktiškai visa elektros energija gaunama iš hidroelektrinių), na, ir šiaurietišką skrupulingumą – beveik tobulas receptas klestinčiai valstybei. Nenuostabu, kad per pastarąjį dešimtmetį Norvegija tapo viena populiariausių šalių tarp emigrantų iš Rytų Europos, Rytų Afrikos bei Artimųjų Rytų.
Taigi prireikė vos kelių dešimtmečių, ir tarsi burtų lazdele užsimojus, šalis iš neturtingo Europos užkampio virto aukšto gyvenimo lygio etalonu. Šiuo metu ji išgyvena tikrą klestėjimo laikotarpį – gyvenimas niekada nebuvo toks kokybiškas per visą istoriją. Patys norvegai, be tuščiagarbiškumo ir puikybės, visiškai atvirai prisipažįsta neįsivaizduojantys, kaip būtų galima gyventi dar geriau.
Kaip jau minėta, Norvegija – kaip ir kitos Šiaurės šalys – laikoma aplinkai viena draugiškiausių šalių, kur žmogaus veikla visuomet derinama su aplinka. Ir visgi ši visuotinai paplitusi nuomonė yra ne visai teisinga – juk sutikime, Norvegijos dabartinė gerovė didele dalimi paremta pajamomis, gautomis eksportuojant iškastinį kurą – tą patį, kuris teršia mūsų planetą ir yra vienas pagrindinių kaltininkų dėl dabartinio klimato šiltėjimo (bent jau taip sutaria dauguma mokslininkų). Ir tai tėra tik vienas iš keleto faktų, prieštaraujančių Norvegijos, kaip darnaus vystymosi šalies, įvaizdžiui.
Upių energijos malonėje
Dar iš mokyklos geografijos pamokų daugelis tikriausiai prisimena, kad Norvegija beveik visą elektros energiją (98-99 proc.) pasigamina naudodama hidroenergiją. Viena iš to pasekmių – Norvegija, būdama stambi gamtinių dujų gavėja, pati jų sunaudoja labai nedaug – didžioji dalis eksportuojama į Jungtinę Karalystę. Vyriausybė netgi skatina norvegus namus šildyti ne dujomis, bet malkomis ar kitu atsinaujinančiu kuru. Žinoma, hidroelektrinės padarė ir nemažai žalos upių ekosistemoms, kraštovaizdžiui, bet šalyje, kur teka tūkstančiai vandeningų upių ir upelių su siaurais slėniais ir dideliu nuolydžiu (žodžiu, visiškai priešinga situacija nei Lietuvoje), ši energijos rūšis yra pati prieinamiausia ir logiškiausia.
Ir vis dėlto Norvegija, susidarius tam tikrai situacijai, importuoja elektros energiją iš Švedijos, kurioje nemaža dalis energijos pagaminama atominėse elektrinėse. Pavyzdžiui, po neįprastai sauso periodo 2011-ųjų metų antroje žiemos pusėje, kuomet hidroelektrinių vandens rezervuaruose vandens lygis nukrito iki rekordiškai žemo lygio, elektros gamybos savikaina tapo tokia aukšta, kad šaliai teko pirkti gerokai pigesnę energiją iš savo kaimynės Švedijos. Tad net ir gamindama išimtinai beveik vien tik švarią elektros energiją, Norvegija suvartoja ir dalį iš neatsinaujinančių šaltinių gaunamos.
Tai, kad šalyje taip išvystyta hidroenergija, iš dalies pristabdė kitų atsinaujinančių energijos šaltinių plėtrą, ypač vėjo energijos, kurios ištekliai (t.y., labai ilga ir vėjuota Norvegijos pakrantė) yra milžiniški: paskaičiuota, kad Norvegijos teritoriniuose vandenyse, pasitelkus vėją, būtų galima pagaminti iki 10 000 kartų daugiau energijos nei dabartinis šalies poreikis. Žinoma, tai tik teorinis potencialas. Vis dėlto pamažu pradedamos plėtoti ir kitos atsinaujinančios energijos rūšys – saulės, bangų, potvynių-atoslūgių bei egzotiškai skambanti ,,druskos energija‘‘ (gaunama besimaišant sūriam ir gėlam vandeniui vietose, kur upės įteka į jūrą).
Atsinaujinančios energijos plėtojimas leistų Norvegijai tapti stambia elektros eksportuotoja, ypač turint galvoje, kad kitoje Šiaurės jūros pusėje yra tokie ,,išalkę‘‘ energijos vartotojai, kaip Jungtinė Karalystė ar Nyderlandai. Kartu tai padėtų Europos Sąjungai (nors pati šalis nėra ES narė) siekti ambicingų (jei ne utopinių) tikslų per trumpą laiką sumažinti šiltnamio dujų emisijas.
Paskutinieji banginių medžiotojai
Iš pirmo žvilgsnio Norvegijoje esantys prekybos centrai niekuo nesiskiria nuo esančių kitose Europos šalyse. Tačiau juose galima rasti pusiau paruoštos banginio mėsos (vargu, ar lietuvių kalboje vartotinas žodis banginiena) – Norvegijoje šią mėsą valgyti yra įprasta, nors ir ne kasdieniška. Ši šalis, kaip ir Japonija bei (su tam tikrom išlygom) kelios kitos valstybės, atsisako prisijungti prie tarptautinės konvencijos, siekiančios visiško banginių medžioklės draudimo.
Nors tokios organizacijos kaip Greenpeace jau senokai triukšmingai reikalauja Japonijos ir Norvegijos visiškai nutraukti banginių medžioklę, tai daroma greičiau iš principo ar emocijų. Taip, banginiai yra didžiausi planetos gyvūnai ir dauguma jų rūšių dėl žiauraus ir besaikio gaudymo praeityje atsidūrė ant išnykimo slenksčio, tačiau dabartinė griežtai reguliuojama jų medžioklė menkai primena dar iki praeito šimtmečio vidurio vykdytą jų naikinimą.
Šiuo metu Norvegijoje leidžiama medžioti tik vieną banginių rūšį – mažąjį ruožuotį (medžioklė atnaujinta 1993 m.), kurio populiacija nuolat didėja, o jos padėtis kruopščiai stebima. Pavyzdžiui, 2011 metais banginių medžioklės kvota buvo 1286 gyvūnai, o visa šios rūšies populiacija Šiaurės Rytų Atlante siekė apie 100 000 individų. Be to, nuo pat 1993 metų medžioklės kvota tik keliskart buvo pasiekta. Žinoma, galima ginčytis, ar racionalu priešintis tarptautinėms konvencijoms dėl tokio palyginti menko kiekio banginių – greičiausiai Norvegijai tai taip pat tėra tik principo reikalas. Beje, pastaraisiais metais pasigirdo balsų, raginančių atnaujinti ir kai kurių kitų banginių rūšių medžioklę jų populiacijoms reguliuoti.
Masinio vartojimo kultūra
Taip jau yra, kad ekonomikos būklės vienas rodiklių yra gyventojų vartojimas – kuo jis didesnis, tuo ekonomika sveikesnė (be abejo, su tam tikromis išlygomis). Deja, Norvegija nėra išimtis, ir kadangi jos ekonomika yra viena stipriausių pasaulyje, tai ir gyventojų vartojimas čia atitinkamai didžiulis. Pavyzdžiui, yra paskaičiuota, kad jei visi 7 milijardai Žemės gyventojų valgytų taip, kaip norvegai, reiktų bent trijų tokių planetų visiems išmaitinti.
Teisingumo dėlei derėtų pastebėti, kad jei pasaulinis gyventojų tankumas būtų toks, kaip Norvegijoje, žmonių mūsų planetoje būtų keliskart mažiau. Kaip ten bebūtų, maisto suvartojama gerokai per daug – nenuostabu, kad nutukimo problema čia viena opiausių Europoje. Taip pat daug maisto išmetama – dalis tokio išmesto, bet dar nesugedusio maisto suvartojama imigrantų, na, ir, be abejo, friganų.
Ne tik maisto suvartojimas didžiulis – buitinė technika, kompiuteriai ir daugybė kitų materialinių gėrybių keičiamos labai dažnai – visuomenėje, kurios perkamoji galia itin didelė, ,,pasenusį“ kelių mėnesių daiktą išmesti ir įsigyti vos naujai pasirodžiusį – jokia problema. Nors toks reiškinys paplitęs visose išsivysčiusiose šalyse, Norvegijoje jis ypač ryškus. Dažnos kelionės lėktuvu (tiek pačioje šalyje, tiek į užsienį), keletas galingų automobilių vienoje šeimoje, dažnai bereikalingas elektros bei namų šildymo naudojimas – daugelio norvegų gyvenimo būdas toli gražu neprimena atsakingo požiūrio į aplinką.
Gajanos miškai ir tirpstantis Arkties ledas
Neturėdama rimtesnių ekonominių problemų, Norvegija ne tik kaupia perteklines lėšas investiciniuose fonduose ateičiai (jų yra du), bet nemažą jų dalį skiria besivystančioms šalims. Pagal BVP dalį, skiriamą šiam tikslui, Norvegija yra vieną pasaulio lyderių (0,88 proc. BVP 2008 m.). Kaip žinia, parama neturtingoms šalims turi dvi medalio puses: viena vertus, idėja kilni ir gaunančiai paramą šaliai iš tikrųjų jos reikia. Problema ta, kad parama neretai daro meškos paslaugą neturtingos valstybės visuomenei – nemoko jos kurti, stabdo jos vystymąsi. Aišku, dar blogiau būna, kuomet parama dėl nepakankamos kontrolės ,,nusėda‘‘ korumpuotos valdininkijos (o jos, pavyzdžiui, Afrikoje tikrai netrūksta) rankose. Būta nemažai atvejų, kai skirti paramos milijonai tiesiog išgaravo.
Kad būtų išvengta minėtų problemų, Norvegija pastaraisiais metais ėmėsi iniciatyvos (ragindama ir kitas šalis prisijungti) paramą teikti šiek tiek kūrybingiau ir atsargiau – vaizdžiai tariant, vietoj pagautos žuvies neturtingosioms šalims įduoti meškerę. Tarkim, kovai su drėgnųjų atogrąžų miškų kirtimu Norvegija su Gajanos Respublika (Pietų Amerika) 2009 m. sudarė sutartį – vadinamąjį Supratingumo memorandumą – kuria Gajana įsipareigoja iki 2015 m. išlaikyti žemą miškų kirtimo lygį (džiugu, kad šioje šalyje jis iki šiol toks visuomet ir buvo). Norvegija savo ruožtu prisižadėjo dalimis suteikti paramą, kurios vertė sudaro iki 9 procentų Gajanos metinio biudžeto. Ši parama būtų skirta žemės ūkio modernizavimui, visiškam energetikos perėjimui prie atsinaujinančių išteklių ir kitaip remti darnią plėtrą.
Gajana yra iš tų šalių, kurias jau dabar skaudžiai veikia klimato kaita – 2005 metais siautę potvyniai pridarė nuostolių, kurių vertė lygi 60 procentų šios nedidelės ir neturtingos šalies BVP. Tiesa, šioje programoje jau pasitaikė tam tikrų nesusipratimų – prabėgus vos metams nuo jos starto, Gajana skundėsi negavusi pagal sutartį jai priklausiusių lėšų, nors įsipareigojimus esą vykdė. Norvegija tuo tarpu nebuvo visiškai patenkinta Gajanos namų darbais, bet galų gale šalys, atrodo, išsprendė šį ginčą ir pastaroji vis dėlto sulaukė žadėtųjų ir taip jai reikalingų pinigų. Panaši programa vykdoma su Indonezija, tačiau daug stambesniu mastu (pati šalis nepalyginamai didesnė), tad ir parama čia reikalinga milžiniška – vienos Norvegijos, be abejo, neužteks.
Visa ši kova už atogrąžų miškų apsaugą yra svarbi dalis programos, skirtos šiltnamio dujų išmetimo mažinimui. Kaip tik čia ir slypi prieštara – Norvegija, remdama ir skatindama besivystančias šalis nekirsti miškų, ne tik kad nemažina iškastinio kuro gavybos, bet dar ir pati stoja į kovą dėl po tirpstančiu Arkties ledu slypinčių milžiniškų išteklių (įskaitant, be abejo, ir iškastinį kurą), kartu su Rusija, Kanada, JAV ir Grenlandija (Danija). Dar palyginti neseniai Norvegija griežtai pasisakė prieš naftos ir dujų gavybą šiuose pažeidžiamuose vandenyse, tačiau šiuo metu vyriausybės tonas gerokai sušvelnėjęs ir tikriausiai gavybai netolimoje ateityje bus uždegta žalia šviesa. Kita vertus, jei Norvegija nereikštų pretenzijų į jai potencialiai priklausančią Arkties dalį, kitos šalys, nekantriai laukiančios prie šios vadinamosios Pandoros skrynios, su malonumu priglaustų tą sektorių.
Grįžtant prie miškų, pačioje Norvegijoje jie naudojami vis intensyviau, ir nemaža dalis jau paversti į tvarkingas eglės monoplantacijas. Dauguma miškų šioje šalyje yra privatūs, ir jų naudojimo (kirtimo) taisyklės yra gan liberalios – tiesa, iškirstą mišką būtina atsodinti, nors tai ne visada privaloma: čia, skirtingai, tarkim, nuo Lietuvos, ūkininkai mišką be didesnių problemų gali paversti ganykla, ir netgi gauti už tai paramą iš Vyriausybės.
Viena to priežasčių – siekis sumažinti priklausomybę nuo importuojamo maisto (šiuo metu tenka importuoti daugiau nei pusę reikiamo maisto produktų kiekio), intensyvinant žemės ūkį pačioje Norvegijoje. Dėl to, žinoma, mažėja natūralios ar pusiau natūralios gamtos plotų. Kita vertus, tokia žemės ūkio plėtra nemaža dalimi pateisinama: pasaulyje augant maisto poreikiui ir kainoms, o kai kuriems mokslininkams visai rimtai pranašaujant maisto krizę, kiekviena šalis maistu kiek įmanoma nori apsirūpinti pati. Ne išimtis ir Norvegija. Be to, čia labai nepalankiai žiūrima į Europos Sąjungos žemės ūkio politiką, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl ši valstybė nėra (ir greitu laiku, matyt, netaps) ES narė.
Būtų galima tęsti šį pasakojimą apie dvi Norvegijos puses: nepaliesta liko liūdnai pagarsėjusių lašišų fermų problema bei kai kurie kiti ne mažiau prieštaringi reiškiniai. Tačiau ir iš to, kas paminėta, aišku, jog ne viskas toje turtuolėje Norvegijoje yra tobula ir žalia. Čia, kaip ir visur, netrūksta problemų, neišskiriant ir aplinkos. Ir visgi tenka pripažinti: mūsų planeta būtų daug švaresnė ir sveikesnė, jei visos du šimtai šalių ir teritorijų dėtų tiek pastangų aplinkos labui, kiek tai daro ši Šiaurės valstybė.
Skeptikai tvirtina, kad Norvegija, turinti tiek finansinių išteklių, gali tai sau leisti, kad ji galėtų ir privalėtų daryti daug daugiau, bet žvelgiant iš kitos pusės, ši šalis lygiai taip pat galėtų apskritai spjauti į aplinkos interesus, į tarptautinį spaudimą ir tiesiog mėgautis šiuo labai sėkmingu jai periodu (žiūrėti: JAE). Dauguma gyventojų yra patenkinti savo šalies pasirinktu vystymosi keliu, tad neverta tikėtis, kad artimiausiu metu Norvegija atsisakytų banginių medžioklės, interesų Arktyje ar tuo labiau imtų mažinti iškastinio kuro gavybą. Bet būkime nuoširdūs – kuri šalis būdama Norvegijos vietoje tam ryžtųsi?