Dūzgia 1,8 milijono gyventojų turintis metropolis. Verslas, pramonė, kultūra, viskas čia įsitraukia į be perstojo trunkantį judesį ir kaitą. Rodos, negali kilti net mintis, kad toks, nuolat gaminantis, vartojantis ir viso to liekanas spjaudantis milžinas galėtų pasipuošti ekologiško miesto titulu.
Tačiau miestas, kuris sugebėjo tapti svarbiausiu šalies ir antruoju pagal dydį Europos uostu stovėdamas ne ant jūros, bet ant upės kranto, sugebėjo pasiekti ir tai – šiais metais Žaliosios Europos sostinės vardu didžiuojasi Hamburgas.
Gausybė aplinkosauginių iššūkių, su kuriais susiduria kiekvienas metropolis, neišgąsdino Hamburgo, šis kantriai judėjo užsibrėžto tikslo link, kol galiausiai įrodė, jog gyvenimo sąlygos didmiestyje gali būti kokybiškos. Lyginant 1990 m. duomenis su 2008 m. duomenimis, miestui pavyko sumažinti išskiriamo anglies dioksido kiekį 15 proc. Tai pasiekta mažinant iškastinio kuro naudojimą ir nuolat didinant energijos gavybą iš atsinaujinančių šaltinių, o taip pat vykdant kryptingą, energijos taupymą skatinančią politiką.
Iki 2020 m. Hamburgas numatė sumažinti CO2 emisijas dar 40 proc., o iki 2050 net visus 80 proc. Tai itin ambicingas tikslas, tačiau tai, kad miestas netruks jį įgyvendinti liudija, pavyzdžiui, Vilhemsburgo (Wilhelmsburg) rajono Elbės saloje projektas. Skelbiama, jog šis rajonas nepaliks jokio ekologinio pėdsako, bus CO2 neutralus ir visą reikiamą energiją gaus iš vietoje esančių šaltinių.
Palyginus su panašiais projektais kituose miestuose, šiame bus nedaug naujų statinių, mat pirmenybė teikiama jau esančių erdvių atkūrimui, o senieji pastatai bus renovuojami taip, kad energija būtų itin taupoma. Hamburgo miesto biudžete didelė dalis lėšų skiriama energijos taupymo projektams, visuomeninės paskirties pastatų renovacijai ir ekologinių miesto vizijų įgyvendinimui.
Gyvas naujasis uostas
Viena iš tokių gimstančių vizijų – HafenCity – naujasis uosto projektas, kuris jau tituluojamas didžiausiu Europoje modernaus miesto vystymo pavyzdžiu, pradėtas 2003 m. ir bus pabaigtas tik 2025 m. Nepaisant to, Hafencity jau dabar po truputį tampa vienu iš ryškiausių Hamburgo veido bruožų.
Miestas ant upės Elbės krantų, kurios vandenys suteka į Šiaurės jūrą per amžius buvo vadinamas vartais į pasaulį. Patogi Hamburgo kaip uostamiesčio padėtis leido jam klestėti, tačiau dabar, nesuskaičiuojama daugybė konteinerių, kasdien įplaukiančių ir paliekančių miestą, tampa rimtu, ekologiškai nusiteikusių vokiečių, galvos skausmu.
Užuot ieškant uosto platinimui naujų erdvių buvo nuspręsta efektyviai išnaudoti senasias – naujasis rajonas jau kyla buvusioje pramoninėje teritorijoje, jis užims 155 hektarus, o kartu išplės miesto centrą net 40 proc.
Naujasis uosto modelis kaip diena nuo nakties skiriasi nuo senojo. Tai ne pilka ir triukšminga, kroviniais užgriozdinta teritorija, bet blizgantis, architektūros stebuklais ir parkais, jaukiomis kavinukėmis, muziejais, aikštėmis, gyvenamaisiais namais ir verslo centrais pasipuošęs rajonas. Hamburgo gyventojai šiek tiek baiminasi, ar tik netaps naujasis miesto uostas “turtuolių getu”, kuriame gyvenimas prieinamas nedaugeliui.
“Žaliasis” vardas įpareigoja
Tačiau Hamburge nereikia laukti rytojaus, tam, kad būtų galima patirti gyvenimo žaliajame mieste privalumus. Gerai išvystyta viešojo transporto sistema ir punktualūs traukiniai labai palengvina gyventojų kasdienybę. Sakoma, jog šiame mieste, plytinčiame ant upės kantų, yra daugiau tiltų nei Venecijoje, Amsterdame ir Londone kartu sudėjus. Vandens elementui nenusileidžia žemiškasis: žaliųjų erdvių, parkų ir sodų čia daugiau nei bet kuriame kitame Vokietijos mieste.
Dar 2009 m. vasarį už aplinkosaugą atsakinga Europos Sąjungos komisija ne šiaip sau nusprendė Hamburgui atiduoti Žaliosios Europos sostinės 2011 skeptrą.
Tvarus žemės naudojimas, nuotėkų valymas, atliekų gamyba ir tvarkymas, miesto aplinkos oro kokybė, transporto sistema, žaliųjų miesto erdvių plotas, triukšmo mažinimo priemonės, vandens naudojimas, gamta ir biologinė įvairovė, miesto indėlis į kovą su klimato kaita ir valdžios aplinkosaugos vadyba – šiose kategorijose Hamburgas pasirodė geriausiai nurungdamas 35 miestus pretendentus.
Laimėtojo dalia nėra lengva, kartą iškovotas titulas neleidžia užmigti ant laurų - pasiekęs akivaizdžių rezultatų miestas ir toliau privalo vykdyti prisiimtus ilgalaikius įsipareigojimus ir perduoti savo patirtį kitiems, tuo pačiu keliu einantiems miestams. Žaliosios Europos sostinės prizas įsteigtas tam, kad Senojo žemyno miestai vieni kitiems taptų pavyzdžiais, rodančiais, jog įmanoma suderinti nuolatinę plėtrą su ekologija.