Dažnai skaitome ir klausome apie ekologinę gamybą Lietuvoje, tačiau dažniausiai informacija apsiriboja lietuviškomis naujienomis. O kaip yra Europoje? Su kokiais rūpesčiais ir džiaugsmais susiduria europiečiai? Ir kur yra Lietuva ekologinės gamybos kontekste, lyginant su Europa?
Viduržemio jūros šalys
Bene garsiausia Viduržemio jūros šalis - tai 301 tūkst. km2 ploto Italija, įsikūrusi originalios aulinio bato formos Apeninų pusiasalyje ir dviejose Viduržemio jūros salose – Sicilijoje ir Sardinijoje, bei daugelyje mažesnių. Šiaurėje šalis siekia Alpes, kur turi sausumos sienas su Prancūzija, Šveicarija, Austrija ir Slovėnija. Taip pat Italijos teritorijoje yra dvi unikalios anklavinės valstybės – San Marino ir Vatikanas. Visos kitos šalies sienos bangų skalaujami jūros krantai. Italija – kalnuota šalis, išskyrus Po upės lygumą, todėl nuo seno joje randama nemažai naudingų iškasenų, tačiau pagal energetikos ir rūdų išteklius tarp išsivysčiusių šalių skurdesnė yra tik Japonija. Nepaisant to, Italija išvystyta pramoninė valstybė, o pagal bendrą apimtį užima septintąją vietą pasaulyje.
Beveik visoje Italijoje vyrauja Viduržemio jūros, tik Sicilijoje – subtropinis klimatas, todėl vyraujanti augalija – tipiški plačialapiai ir spygliuočių miškai, o gamtinės sąlygos visoje šalyje palankios žemdirbystei. Todėl ir žemės ūkis didelei daliai italų ne paskutinėje vietoje. Žemdirbyste čia verčiamasi čia labai intensyviai: dirbama žemė užima apie 30 proc., miškai ir krūmai – 22 proc., pievos ir ganyklos – 16 proc. sodai ir vynuogynai – 10 proc. šalies teritorijos. Siekiant apsaugoti aplinką nuo taršos, paskutiniaisiais metais šalyje labai paplito ekologinė gamyba. Šalyje 2009 m. buvo sertifikuoti net 49654 ūkiai, o tai daugiausia iš Europos šalių. Nemaži čia ir sertifikuoti plotai: 2010 m. sertifikuota net per milijoną hektarų, iš kurių 821,9 tūkst. ha turi ekologinį statusą. Tiesa, iš pradžių Italijoje vyravo smulkus ekologinis ūkis, daugiausia – vynuogynai, tačiau šiuo metu paplito ir kiti augalininkystės, gyvulininkystės ūkiai, o vidutinis ūkio dydis ūgtelėjo iki 25,4 ha. Sertifikuoti ekologinės gamybos plotai 2010 m. užėmė per 9 proc. visų šalies žemės ūkio naudmenų, o metinė ekologiškų produktų apyvarta šoktelėjo iki 1,87 mlrd. eurų. Nemažai ekologiškų produktų - net už 750 mln. eurų, italai eksportuoja.
Italijos kaimynė Ispanija - antra pagal dydį, 504 tūkst. km² ploto, Europos valstybė, užimanti didžiąją dalį Pirėnų pusiasalio teritorijos, Balearų ir Kanarų salas. Didžioji Ispanijos dalis yra Viduržemio jūros klimato zonoje su karštomis ir sausomis vasaromis ir švelniomis drėgnomis žiemomis. Nors šalis turi neblogai išvystytą tekstilės, maisto pramonę, automobilių gamybą, vis tik žemės ūkis išlieka viena iš svarbiausių Ispanijos ekonomikos šakų. Ypač išplėtota Ispanijoje sodininkystė, daržininkystė, alyvuogių aliejaus spaudimas ir vyno gamyba. Svarbią vietą šalyje taip pat užima žuvininkystė. Reikia pažymėti pažangų ispanų požiūrį į žemės ūkį, ekologinės gamybos metodų taikymą. Jei 2003 m. joje buvo sertifikuota apie 3,5 tūkst. ekologinės gamybos ūkių, tai 2008 m. šis skaičius jaus siekė 18226, o bendras sertifikuotas plotas sudarė net 988323 ha arba 4 proc. visų šalies žemės ūkio naudmenų. Metinė ekologiškų produktų apyvarta 2007 m. siekė 600 mln. eurų, o metinis ekologiškų produktų eksportas – 280 mln. eurų.
Beveik visą vakarinę Pirėnų pusiasalio dalį užima Portugalija - labiausiai nuo Lietuvos nutolusi Europos valstybė, o jos pakrantėje išsišovęs Rokos ragas - tolimiausias Europos taškas vakaruose. Pagal gamtinės ir geografines sąlygas Portugalija tarsi išskirta į dvi skirtingas sritis, kurias skiria Težo upė. Į šiaurę nuo Težo upės vyrauja miškingi kalnai, o į pietus plyti Portugalijos žemuma ir plynaukštė su kalvomis. Ten, vandenyno pakrantėje, į paviršių iškyla uolos, kurios stačiai nusileidžia į vandenį, o tarp jų įsiterpę daugybė įlankų ir siaurų įlankėlių su smėlėtais paplūdimiais. Tuo tarpu į pietus nuo Težo - pakrantė žema, su smėlėtais paplūdimiais ir kopomis, o pačiuose pietuose yra ir telkšančių lagūnų. Turistams Portugalija - viena įdomiausių Senojo pasaulio šalių, todėl šalyje labai populiarus turizmas. Ypač turistų mėgiamas Algavrės regionas, esantis pietinėje Portugalijos dalyje, kur Atlanto vandenyno pakrantė neturi sau lygių pagal grožį ne tik Pirėnų pusiasalyje bet gal būt ir visoje Europoje.
Portugalija turi nemažai naudingų iškasenų, tačiau ekonomiškai nuo seno ji buvo agrarinė šalis. Kai 1986 m. Portugalija tapo ES nare, prasidėjo šalies ekonomikos modernizavimas. Dabar žemės ūkis jau nebeužima pagrindinės ūkio struktūros dalies, tačiau šaliai jis dar labai reikšmingas, o portugališki vynai išlieka svarbi eksporto prekė. Paskutiniu metu, kaip ir visame pasaulyje, Portugalijoje pradėjo plisti ekologinė žemdirbystė. Jei 2000 m. šalyje buvo sertifikuota 14,4 tūkst. ha ekologinės gamybos plotų, kurie sudarė 1,2 proc. visų žemės ūkio naudmenų, tai 2008 m. buvo sertifikuoti 233,5 tūkst. ha arba 6,4 proc. žemės ūkio naudmenų, o ekologine gamyba užsiėmė 1950 ūkių. Metinė šalies ekologiškų produktų apyvarta siekė 70 mln. eurų.
Pietų Balkanų šalis - Graikija, yra viena iš seniausių Europos valstybių. Šiaurėje šalis ribojasi su Albanija, Jugoslavija, Bulgarija, Turkija, vakaruose skalauja Jonijos, pietuose Viduržemio, rytuose Egėjo jūros. Šalyje vyrauja Viduržemio jūros klimatas. Upės šioje šalyje trumpos, slenkstėtos, o augalija ir gyvūnija labai savita. Miškų šalyje nedaug: bendras miškingumas apie 15 proc. Pietinėse pakrantėse, iki 800 m aukščio virš jūros lygio, auga makija, mirtos, kadagiai, pušų ir ąžuolų giraitės. Aukščiau, iki 1000 m - ąžuolų, bukų, kaštonų miškai, o kalnų viršūnėse jau vyrauja kėniai, pušys. Šiauriniuose rajonuose iki 1000 m virš jūros lygio auga klevai, uosiai, liepos, kaštonai, graikiniai riešutmedžiai, iki 2000 m virš jūros lygio auga bukų, o dar aukščiau – spygliuočių miškai, kurie pereina į alpines pievas.
Nors Graikijos sausumos plotas nemažas – 132 tūkst. km2, tačiau net 80 proc. šios teritorijos užima kalnai, o tai reiškia, kad žemdirbystei šioje šalyje ne visur palankios sąlygos. Nepaisant sudėtingų žemdirbystei sąlygų, Graikijoje plinta ekologinė gamyba. Jei 2000 m. šalyje buvo sertifikuota tik 10,3 tūkst. ha ekologinės gamybos plotų, tai 2010 m. šis skaičius siekė jau 292,58 tūkst. ha arba 3 proc. visų žemės ūkio naudmenų, o ekologine gamyba vertėsi per 25 tūkst. ūkio subjektų. Graikija, kaip ir kitos pietų šalys garsėja savo ekologiškais vynais, aliejais citrusiniais vaisiais - ekologiškų produktų šalyje parduota už 58 mln. eurų.
Turkija – valstybė ištįsusi per 1600 km tarp Azijos ir Europos, todėl atrodo tarsi ji jungtų Rytus ir Vakarus, nors didžioji dalis, net 97 proc. iš 780 tūkst. km2 šalies teritorijos yra Azijoje, o tik 3 proc. – Europoje. Čia, kur Marmuro jūra, Bosforo ir Dardanelų sąsiauriai skiria pagrindinę Turkijos dalį – Anatoliją arba Mažąją Aziją – nuo Europos, susilieja senovė ir dabartis, čia rymo paskendę miestai ir senųjų civilizacijų liekanos, o šalia jų platūs greitkeliai ir modernūs viešbučiai. Didesniąją šalies dalį užima Mažosios Azijos kalnynas, rytuose pereinantis į Armėnijos kalnyną, kuriame yra ir aukščiausias kalnas – Araratas. Todėl giedrą dieną skrendant virš Turkijos – kiek akys užmato vien pilkos kalnuotos stepės ir pusdykumės su retomis žaliomis oazėmis.
Turkija – stipri industrinė valstybė, tačiau kartu ji ir stambi žemės ūkio produkcijos gamintoja. Tačiau islamas labai griežtai reglamentuoja žemės ir jos turtų naudojimą, todėl turkai labai saugo ir puoselėja žemę, šalia intensyvios žemdirbystės, stengiamasi įgyvendinti įvairias agrarinės aplinkosaugos priemones, tarp kurių itin populiari ekologinė žemės ūkio gamyba. Interneto svetainėje pavartęs Turkijos puslapius, gali surasti gerokai daugiau medžiagos apie šį ūkininkavimo principą nei daugelio „vakarietiškos civilizacijos“ mūsų kaimynių. Čia savo puslapius turi ir sertifikavimo įstaigos, kurios užsiima veikla ne tik savo šalyje, bet ir turi atstovybes Rumunijoje, Ukrainoje ir kitose šalyse, ir stambesni ekologiniai ūkiai, ir ekologiniai restoranai.
2008 m. Turkijoje buvo sertifikuoti 16364 ekologinės gamybos ūkiai, o bendras sertifikuotas plotas pasiekė net 174253 ha, tačiau tai sudarė tik 0,5 proc. visų žemės ūkio naudmenų. Dauguma ūkių smulkūs, o vidutinis ūkio dydis tesiekia 10,6 ha. Tačiau yra ir labai stambių ūkių. Pvz., vienas įdomesnių ekologinės gamybos ūkių yra Selim Ulundug ūkis, pietrytinėje Anatolijos dalyje. Šis ūkis nėra labai didelis – jo sertifikuoti plotai siekia tik 400 ha, tačiau jis, gauna nemažą paramą, dalyvaudamas tarptautiniuose agrarinės aplinkosaugos projektuose. Tai įgalina jį įdarbinti 12 nuolatinių specialistų ir apie 250 sezoninių darbininkų. Ekologiškų produktų eksportą Turkijoje organizuoja maisto produktų eksporto kompanija ISIK, kurios centrinė būstinė Izmire. Ši firma jau nuo 1991 m. eksportuoja žemės ūkio ir maisto produktus į Naująją Zelandiją, Australiją, pietryčių Azijos ir Europos valstybes, JAV, Kanadą, Braziliją, Karibų jūros šalis. Tarp jų eksportuojamų prekių yra ir ekologiškų produktų.
Jūrininkams Malta nuo seno žinoma kaip natūrali tvirtovė pačiame Viduržemio jūros viduryje, iškylanti iki 240 m virš jūros lygio, o jos pakrantėje beveik vienos uolos. Šiandien Malta yra industrinė - agrarinė šalis. Šalyje veikia maisto pramonės, tekstilės, vilnonių audinių, trikotažo, laivų remonto, odos ir avalynės, keramikos, chemijos, metalo apdirbimo įmonės, o dalis gyventojų verčiasi žvejyba. Naudingųjų iškasenų šalyje nedaug, o geležinkelių - visai nėra, nes, paprasčiausia, nėra kur važiuoti.
Malta poilsiautojų mėgstama šalis, nes klimatas salose šiltas, tačiau dirbamos žemės šiose kalnuotose salose nedaug: Iš bendro šalies 316 km2 ploto čia dirbama žemė užima apie puse salyno, o žemės ūkio naudmenos sudaro tik apie 12 tūkst. ha. Nepaisant to senieji Maltos gyventojai neįsivaizduoja savo gyvenimo be senųjų žemdirbiškų tradicijų. Tačiau norint išsaugoti švarią aplinką ir toliau pritraukti turistus, salose plėtojamas aplinkai draugiškas žemės ūkis - ekologinė gamyba. Tik gaila, tokių ūkių čia nedaug: 2007 m. Maltoje jų tebuvo 30, o sertifikuotų plotų 22 ha.
Kita sala – valstybė Viduržemio jūroje – Kipras. Tai vaizdinga, trečia pagal dydį Viduržemio jūros sala, rytinėje jos dalyje, plotas 9251 km2. Salos krantai lygūs, tik šiaurinėje dalyje statūs. Ten plyti Kirenijos kalnai, iškeliantys savo viršūnes virš jūros daugiau nei 1000 m virš jūros lygio. Žvelgiant nuo aukštų jūros skardžių, atsiveria kaskart vis gražesnė vandens mėlynė, o vieta, kur, pasak legendos, iš jūros putos išnirusi nepaprasto grožio dievaitė Afroditė, nuolat sulaukia svajingų smalsuolių. Salos klimatas mediteraninis, todėl daugiausia turistų priplūsta vasarą. Pavasaris ir ruduo – geriausias švelnaus ir ramaus poilsio laikas. Beveik visoje saloje, iki 500 m aukščio virš jūros lygio auga amžinai žaliuojantys krūmai - makija, aukščiau yra ir miškų.
Ekonominiu požiūriu – Kipras agrarinė šalis, tačiau nuostabus klimatas, gamtovaizdžio įvairovė, neįkainojamos kultūrinės vertybės, svetingi gyventojai, platus pramogų pasirinkimas pavertė salą tikru poilsiautojų rojumi. Todėl šalis gyvuoja ir klesti daugiausia iš turizmo industrijos, beveik nieko negamindama, išskyrus maisto produktus ir vyną. Dirbama žemė Kipre apima apie du trečdalius šalies ploto, o žemės ūkio naudmenos sudaro 143 tūkst. ha. Tik vasarą lietaus mažoka, todėl net 12 proc. žemės drėkinama. Tokiomis sąlygomis ypač pavojinga naudoti sintetines trąšas ir chemines augalų apsaugos priemones, nes jų likučiai teršia aplinką ir vandenį, kurio Kipre trūksta. Todėl čia vis didesnio dėmesio sulaukia ekologinė žemės ūkio gamyba, kuri čia sparčiai plinta. Jei 2000 m. saloje buvo sertifikuota tik 15 ūkių, o sertifikuotas plotas tebuvo 52 ha, tai 2007 m. sertifikuoti plotai siekė 2322 ha ir sudarė 2,5 proc. visų žemės ūkio naudmenų, ekologiškai buvo ūkininkaujama 305 ūkiuose, o metinė ekologiškų produktų apyvarta buvo 2,5 mln. eurų. Tačiau skaičiai labai maži net ir šiai nedidelei šaliai.
Ir štai pačiame Viduržemio jūros rytiniame pakraštyje – Izraelis, gerai išvystyta industrinė šalis su vienu pažangiausiu pasaulyje žemės ūkiu. Tai - viena seniausių pasaulyje žemdirbiškų šalių: žemdirbystės pradmenų šiame krašte būta daugiau nei prieš 20 tūkst. metų. Puikių rezultatų žemės ūkyje pasiekia Izraelis ir šiandien. Nors šalyje aukštas urbanizacijos lygis, net 300 žm./km2, o pusėje šalies teritorijos driekiasi dykumos, ir dirbama žemė užima mažiau negu 20 proc. jos ploto, tai yra tik apie 400 tūkst. ha, ši šalis visiškai apsirūpina maisto produktais.
Tačiau Izraelyje keliami labai aukšti ekologiniai reikalavimai, ribojamas trąšų bei augalų apsaugos priemonių naudojimas, siekiama racionalesnio jų naudojimo, o Izraelio valdžia įteisino ekologinę žemės ūkio gamybą kaip pagrindinę šalies žemės ūkio šaką. Buvo įkurti du ekologinės žemdirbystės bandymų centrai: lauko augalų ir daržovių Gilat eksperimentinėje stotyje ARO, esančioje pietinėje Izraelio dalyje bei Organinis sodas Neve Jaar tyrimų centre, šiaurinėje Izraelio dalyje. organinė žemdirbystė dėstoma Hebrajų universiteto Žemės ūkio fakultete Rehovote.
Iš viso ekologiška produkcija Izraelyje yra auginama apie 5000 ha plote. Tačiau šiuose, sertifikuotuose plotuose. kurie nėra labai dideli, kasmet pagaminama ekologiškos produkcijos už 180 mln. JAV dolerių, iš kurių apie 30 proc. tenka vietinei rinkai, o likusi eksportuojama. Beje, ekologiškų produktų eksportas sudaro apie 10 proc. viso šalies žemės ūkio eksporto. Siekiant užtikrinti gamybos ir realizavimo stabilumą, daržovių augintojams paprastai kompensuojama apie 2 proc. pagamintos produkcijos vertės ir užtikrinamos nemažesnes kaip 85 proc. vidutinio 3 paskutinių metų lygio supirkimo kainos. Taip pat žemdirbiams apmokama už derlių, kurį nepalankiais metais tenka sunaikinti nenuimtą. Šiems poreikiams 75 proc. lėšų skiria Vyriausybė, 16 proc. Daržovių augintojų taryba, o 9 proc. turi įnešti patys daržovių augintojai. Kaip matome, parama nėra didelė, o garantuojamos supirkimo kainos taip pat toli gražu ne pačios didžiausios. Tačiau toks rėmimo būdas užtikrina stabilumą ir pakankamai skatina gamybą.