Besidomintieji ekologiškais produktais nelabai kur tegali pasiskaityti, kas tai per produktai, kas juos užaugina Lietuvoje.
Dvylika metų buvau atsakingas už ekologinę gamybą Lietuvoje – nuo pat pirmųjų teisės aktų rengimo, daug bendravau ir su mokslininkais, ir su ūkininkais, rašiau. Tad siūlau skaitytojui trumpą apžvalgą, parengtą pagal savo leidinius, „Ekologija ir etnologija“, „Gyvenamoji aplinka ir ekologija“, „Sveika mityba ir ekologiškas maistas“, įvairias kitas publikacijas ir oficialius šaltiniu.
Aukštaičių kraštas
Nemažai ekologinių ūkių susitelkę skurdokose Nalšios, Deltuvos ir Sėlos žemėse, o ūkininkavimo pobūdis šiose vietovėse toks pat įvairus kaip ir gamtinė aplinka. Jei rytinė šio krašto dalis dar primena Dainavos girias, tai kuo toliau į Šiaurės Vakarus, tuo labiau kraštas „industrėja“. Tačiau ekologiškai ūkininkaujantieji tuo ir pasižymi, kad pas juos visada surasi ką nors ypatinga.
Be galo maloniai nuteikia Andželikos Balčiūnienės beveik 50 hektarų dydžio specializuotas ekologinės avininkystės ūkis, įsikūręs Vilniaus rajono Plytinės viensėdyje netoli Buivydžių, kur archaiška aplinka, jautrus šeimininkės požiūris į ekologiją daro šį ūkį itin patraukliu. Ko tik čia nepamatysi: ir avelių pulkas, ir keletas arkliukų, ir naminių paukščių būreliai, bet pagrindinė šio ūkio kryptis – avininkystė. Vargas tik, kad žemės čia akmenuotos, dėl ko nuolat lūžta ūkininkės nauja technika.
Visai priešingas Švenčionių rajono Modžiūnų kaime esantis apie 1 tūkst. hektarų dydžio Petro Pošiūno ūkis. Tai šiuolaikinis ūkis, kuriame ūkininkas puikiai įrodo, kad galima ne tik ekologiškai ūkininkaujant stambiame ūkyje specializuotis augalininkystėje, bet ir nepriekaištingai tvarkytis tuomet, kai bene pusė žemės yra net už 40 kilometrų nuo jo gyvenamos vietos. Na, aišku, tik technikos reikia daugiau.
Tuo metu Rokiškio rajone, šalia Kazliškio esančiame jaunos ūkininkės Kristinos Petkevičienės 122 hektarų dydžio ūkyje, padėtis kur kas geresnė. Mat jos vyrui Mindaugui pavyko suburti ūkininkus į ekologiško pieno realizavimo kooperatyvą „Ekotikslas“, kuriam jis ir vadovauja, todėl vargo dėl realizavimo neturi. Šį ūkį galima laikyti vienu pažangiausių ir technologiniu požiūriu. Tai vienas iš nedaugelio ūkių, turinčių naujausius reikalavimus atitinkančias gyvulių laikymo patalpas.
Pačiame Deltuvos žemės viduryje, Ukmergės rajone, dėmesį patraukia 60 hektarų dydžio jauno ūkininko Gintaro Stankevičiaus šeimos ūkis, kuriame jam talkina ir žmona, ir vaikai. Tai specializuotas ekologinėje pienininkystėje ūkis, todėl didžioji naudmenų dalis – pievos ir ganyklos, kuriose ganosi 49 galvijai, iš jų 23 melžiamos karvės. Ūkyje taip pat auginama ir avižos, ir kvietrugiai, ir grikiai. Pieną ūkininkas realizuoja per kooperatyvą „Ekotikslas“, todėl jis, kaip ir kiti kooperatyvo nariai, gauna priedą už ekologišką produkciją.
Agronomo Valentino Genio ekologinis ūkis, esantis už poros dešimčių kilometrų, specializuotas augalininkystėje. Šiame ūkyje auginami rugiai ir grikiai, lubinai ir dobilai, ir kiti lauko augalai. Nepatogumas tik tai, kad laukai, o jų iš viso apie 800 hektarų, ne vienoje vietoje - net poros valandų reikia norint apvažiuoti laukus, išsibarsčiusius po visą seniūniją. Ūkininkas turi visą reikiamą techniką, įsirengęs modernius sandėlius, todėl su realizavimu vargo neturi. Šis ūkininkas, kaip ir P. Pošiūnas bei L. Kamaitienė, įrodo, kad galima ekologiškai ūkininkauti ir stambiame ūkyje.
Ežerais ir gausia biologine įvairove garsėjančioje Rytų Lietuvoje itin svarbu skatinti aplinkai draugiškus ekologinio ūkininkavimo metodus, todėl Molėtų rajono Alantos krašte gilios ekologinio ūkininkavimo tradicijos. Tačiau aktyvi vietos entuziastė iš Naujasodžio kaimo Elena Grajauskienė iš anksto suprato, kad norint mažiems ekologiniams ūkiams sėkmingai konkuruoti rinkoje, būtina kooperuotis. Todėl jos iniciatyva 1995 metais čia buvo įkurtas ekologiškų produktų perdirbimo ir realizavimo kooperatyvas „Padegsnys“, kuriam vadovauja jos sūnus Julius. Tiesa, pradžia buvo sunki, o intensyviau kooperatyvas pradėjo veikti tik 2000 metais, tačiau viską į gerąją pusę pakeitė 2005-2007 metais šio kooperatyvo vykdytas Jungtinių Tautų remiamas projektas „Ekologiškų produktų rinkodaros stiprinimas ir kooperacijos patirties sklaida Lietuvoje“, kurio dėka kooperatyvas pradėjo perdirbti ekologiškas daržoves.
Kitas šiame krašte pažymėtinas – Broniaus Pusvaškio ekologinės gamybos ūkis, esantis Inketrių kaime, Luokesos seniūnijoje, netoli Alantos. Tai palyginti nedidelis, apie 70 hektarų dydžio, mišrus ūkis. Čia auginami javai, laikomi mėsiniai galvijas, puoselėjami vešlūs uogynai, o namuose auga ketvertas vaikučių. Tačiau ne tai svarbiausia – šis ūkininkas tarsi šviesulys šiame krašte. Mat jis ne tik pats nuo 2004 metų puoselėja ekologinės gamybos būdą, bet kartu dirba ir konsultantu Žemės ūkio konsultavimo tarnyboje, todėl žmonėms jis nuolat reikalingas.
Ūkininko iš Molėtų rajono Jono Šavelio ūkis nepasižymi nei ypatinga technika, nei dydžiu, tačiau jo laukai gražūs, sutvarkyti, o labiausiai patraukia nepakartojamas šeimininko entuziazmas. Jis Ekologinio ūkininkavimo programos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų planą įsipareigojimus savo 20 hektarų ūkiui prisiėmė būdamas 77 metų! Stebėtina, kad ūkininkas neturi vargo ir su produkcijos realizavimu. Dalį produkcijos jis parduoda Utenos turguje, dalį klientai pasiima iš namų patys.
Savita specifika pasižymi ir netoliese gyvenančios Birutės Genovaitės Jurkštienės iš Anykščių rajono ūkis. Pažymėtina, kad ūkininkės sodyba yra pačioje Leliūnų gyvenvietėje, tvartai truputį atokiau, o laukai – gerokai nutolę nuo sodybos. Tačiau tai netrukdo pavyzdingai tvarkytis ir nuo 2006 metų sėkmingai plėtoti ekologinę gamybą per 100 hektarų dydžio uždaro augalininkystės - gyvulininkystės ciklo ūkyje.
Kone garsiausia šiame krašte - Viktorijos Jovarienės sodyba Užpalių kaime netoli Utenos. Užsukęs pas ją, tarsi patenki į gyvą praeitį. Viskas tarsi muziejuje – ir pastatai, ir rakandai, ir pats gyvenimo būdas, mūsų akimis, neįprastas. Ir visgi – čia gyvena aktyvūs žmonės, turintys šiuolaikinį požiūrį į gyvenimą. Dar daugiau: ūkininkė, stengdamasi išsaugoti senąsias lietuvių tradicijas, tautos kultūros paveldą, rengia sodyboje vakarones, dailininkų plenerus. Šurmuliuoja pas ją žmonės ir ne tik per šventes, o ji kiekvieną svečią sutiks, pasikvies vidun ir būtinai nusives prie šimtmečius lietuvių garbinamo stebuklingojo Krokulos šaltinio. V. Jovarienės ūkis, palyginus, nemažas – 232 hektarai, todėl čia vykdomas uždaras gamybos ciklas leidžia suburti didžiulę ir augalų, ir gyvulių įvairovę. Ūkyje auginami rugiai ir avižos, žirniai ir jų mišiniai, ir dar kiti augalai. Ganyklose žolę rupšnoja nemaža karvių banda, iš kurių 44 melžiamos, o aptvare, esančiame truputėlį atokiau nuo sodybos, puikuodamiesi žvilgančiais šonais, ganosi net 8 žirgai, kurių vienas – sportinis!
Vidurio Lietuva
Nuo seno tvirtybės ir amžinumo simboliu Lietuvoje buvo laikomas ąžuolas. Giliai įleidęs šaknis į Lietuvos žemę, ąžuolas ilgainiui pelnė didelę žmonių pagarbą. Bet šis medis taip pat turi tvirtą „charakterį“ – auga tik gerose, derlingose žemėse. Kaip tik tokios žemės vidurio Lietuvoje, nuo Kauno į Ukmergės ir Kėdainių pusę plyti. Todėl ir ąžuolai auga daugiausia Nevėžio žemumoje - apie Raudondvarį, Babtus, Vandžiogalą, Kėdainius, Pilsupius, Surviliškį, Šėtą ir gretimose apylinkėse. Todėl čia ir ekologinei gamybai plėtoti itin palankios sąlygos. Tiesa, ekonomiškai tokiose našiose žemėse ne visada apsimoka verstis ekologine gamyba, nes derliai gerokai sumažėja ir gaunama kompensacija ne visada atsveria negautas pajamas. Tačiau ir čia esama labai gerų ekologinės gamybos ūkių.
Gilias ekologinio ūkininkavimo tradicijas puoselėja Vaitelių šeima, kurioje šis verslas perimamas karta iš kartos. Tėvas Feliksas - jau užsigrūdinęs ūkininkas, o nuo 2005 metų verčiasi ekologine gyvulininkyste 176 hektarų dydžio ūkyje. Tais pat, 2005 metais, savo 135 hektarų ūkyje pradėjo veiklą ir dar nė trisdešimties metų neturintis jo sūnus Donatas, kuris 2008 metais buvo apdovanotas už šeimos ekologinių tradicijų tęstinumą. Tiesa, šiam rūpesčių kur kas daugiau: ir laukai pilni žolę rupšnojančių galvijų, ir ūkiniai pastatai, ir jauna žmona su krykštaujančiais mažyliais. Tačiau šis jaunas vyras dar pilnas idealizmo – jam net gaila skirtis su savo augintiniais, kai juos tenka išvežti į skerdyklą.
Pavyzdingai ūkininkauja netoliese, Raseinių rajono Šiluvos seniūnijos Zapolskių kaime, įsikūręs Ramūnas Mangirdas. Išskirtinis šio beveik 300 hektarų valdančio ūkininko požiūris į kaimą – nuo 2004 metų pradėjęs investuoti į ūkį versle uždirbtas lėšas, jis ne tik įkūrė vieną pažangiausių ekologinės gyvulininkystės ūkių, bet ir suteikia darbą ir pastogę šešioms pas jį dirbančių kaimiečių šeimoms.
Gražūs ir tvarkingi Edmundo Lauciaus, gyvenančio Josvainių gyvenvietėje, laukai. Tai – patyręs šioje srityje ūkininkas pavyzdingai tvarkantis ne tik savo 66 hektarų dydžio ekologinės gamybos ūkį, bet ir visą turimą 245 hektarų naudmenų plotą. Negali neatkreipti dėmesio į gražius, tvarkingus laukus, jaudina šeimininko požiūris į ekologiją. Seniau, beje, šis ūkininkas plėtojo ekologinę gyvulininkystę ir laikė net 180 melžiamų karvių, turėjo modernią įrangą. Tačiau paskutiniu metu jis persiorientavo į ekologinę augalininkystę, kuria verstis našiose Vidurio Lietuvos žemėse jam pasirodė kur kas racionaliau.
Savotiškai įdomus ir malonus Kėdainių rajono Parnaravos kaime įsikūręs Eugenijaus Rimkaus ūkis. Tai - kompaktiškas 34 hektarų dydžio ekologinės augalininkystės ūkis, kurį taip pat galima drąsiai vadinti šeimos ūkiu. Tiesa, šis ūkininkas, didžiąją gyvenimo dalį praleido mieste ir dirbo darbą visiškai nesusijusį su žemės ūkiu. Vis tik nugalėjo gimtinės, į kurią jis sugrįžo paveldėjęs iš tėvo ūkį, kur glūdi jo protėvių šaknys, trauka. E. Rimkaus ūkyje akį traukia ne tik gražiai sutvarkyta aplinka, bet ir be galo pavyzdingai tvarkoma dokumentacija, paruoštos etiketės, kuriomis žymima produkcija, visi laukai sužymėti riboženkliais, ant kurių įrengtos... lesyklėlės. Ūkis yra našiose žemėse, todėl specializuojasi augalininkystėje. Laukuose auga ir kviečiai, ir miežiai, ir žirniai, ir bulvės, ir juodo pūdymo yra palikta, o šeimininko pasididžiavimas – puikus avietynas. Gyvulių laikoma tik šeimos poreikiams: kelios ožkos, kiaulės.
Truputį piečiau, Lašinių kaime, netoli Kruonio hidroelektrinės, jau nuo 2005 metų sėkmingai ekologinę gamybą savo per 70 hektarų dydžio ūkyje plėtoja Juozas Trakymas. Tiesa, pradžioje šis ūkininkas mėgino verstis ekologine gyvulininkyste, turėjo puikią veislinių galvijų bandą. Tačiau ši kryptis pasirodė per sunki jo sveikatai, todėl jis persiorientavo į ekologinę augalininkystę. Gražiai žaliuoja jo net 45 balais įvertintoje žemėje kviečiai, avižos, žirniai, o angare stovi, tarsi laukdami komandos dirbti, jo pasididžiavimas - modernus šiuolaikinis kombainas, kita technika.
Dzūkija
Dainavos šalyje nėra vienos ūkininkavimo pakraipos: koks įvairus šis kraštas – toks pat įvairus ir ūkininkų pasirinkimas. Tačiau nepaprastas gamtos grožis tikriausiai ir nulėmė, kad čia kūrėsi vieni pirmųjų Lietuvoje ekologiniai ūkiai. Varėnos, Alytaus, Lazdijų rajonai. Nuo 1992 metų savo 30 hektarų ūkyje ekologinės gamybos principais pradėjo ūkininkauti varėniškiai Rasa ir Edmundas Samauskai, kurie vėliau išplėtė savo valdas iki 100 hektarų. Po poros metų prie jų prisijungė Bronė Pūgžlienė su 4 hektarų sodininkystės ūkiu. O kas nežino Leipalingyje Antano Nevulio pavardės?
Garsus Lietuvoje ir 2007 metais konkurso „Pažangiausias ekologinis ūkis“ laureato Edmundo Henriko Jastramsko iš Šventežerio kaimo 150 hektarų dydžio ūkis, sertifikuojamas nuo 2004 metų. Ūkio darbais čia užimta visa šeima – keturios kartos. Žmona Danutė sukasi apie namus, duktė Nijolė ir žentas Algirdas - tėvo padėjėjai, patarėjai, rėmėjai ir kartais kritikai. Edmundas turi gana daug apdovanojimų, tarp kurių - penki konkurso „Metų ūkis“ laureato diplomai, o įdomiausia – jo ūkio savitas novatoriškumas, todėl 2006 metais konkurse „Lietuvos kaimo spindulys“ Edmundas pelnė „Išradingo sodiečio“ nominaciją. Taikli nominacija! Žemės ūkio mechanizavimo specialistas „gamybinę praktiką“ atlikęs mechanizuodamas kolūkį ir jo energetinį ūkį, tėvų žemę atgavo 1989 metais. Tad darbo Edmundas ėmėsi jau būdamas brandus specialistas.
Tuo metu Lazdijų rajono Kučiūnų kaime esantis Petro Šubonio per 150 hektarų dydžio ūkis orientuojasi į naujausią ir našiausią techniką: kiemas pilnas įvairiausių žemės dirbimo mašinų. O svarbiausia - žavi ir ūkininko požiūris į ekologiją. Jis net nusipirko vieną galingiausių traktorių tam, kad mažiau kuro būtų sudeginama ir tuo pačiu mažiau teršalų išskiriama į aplinką ariant įkalnes. Visuose darbuose jam talkina žmona ir du sūnūs.
Beveik šalimais, Babrų kaime, plyti ir Almos Rutkauskienės per 300 haektarų mišrus augalininkystės – gyvulininkystės ūkis, kuriam ypatingą aurą suteikia nuostabiai vaizdingos Pietų Dainavos apylinkės. Tai – tikras ekologinis ūkis su uždaru gamybos ciklu. Jame auginami ir kvietrugiai, kurių prikuliama apie 3 tonas iš hektaro, ir miežiai, ir grikiai, lankose ganosi 55 mėsiniai galvijai. Be abejo, tokiam ūkiui prižiūrėti reikia ir daug rankų, todėl per darbymetį ūkininkė aprūpina darbu net iki 12 vietos gyventojų!
O dabar - vėl sugrįžkime į Dainavos šalies gilumą, kur netoli Tiltų kaimo Trakų rajone plyti jau didesnis, siekiantis net apie 800 hektarų Laimos Kamaitienės augalininkystės ekologinis ūkis. Iš tolo akį patraukia boluojančios naujos džiovyklos, modernios grūdų saugojimo patalpos, o kieme puikuojasi naujausia technika. Tik sodyba dar nepabaigta - vis tie darbai. Tai vienas iš nedaugelio šalyje modernių ekologinių ūkių, orientuotų į ekologiškų augalininkystės produktų tiekimą rinkai. Atkreiptinas dėmesys, kad šiame ūkyje kovai su piktžolėmis nenaudojama jokių specialių priemonių – viskas pasiekiama griežtai laikantis žemės dirbimo terminų. Kovai su kenkėjais šiame ūkyje taip pat ypatingų priemonių neieškoma: pagrindinės talkininkės – boružėlės.
Dėmesio verti ir mažiau žinomi ūkiai. Štai Dargužių kaime Valkininkų seniūnijoje Varėnos rajone gyvenanti medicinos felčerė Janina Aukštuolienė pavyzdingai tvarko ir savo nedidelį 22 hektarų ekologinės gamybos ūkį, kuriame nuo 2005 metais augina daržoves. Vos apsilankius, į akį krito begalinis ūkininkų kruopštumas – laukų ribos tarsi su liniuote užbrėžta. Ir namuose gražiai tvarkomasi. Jaučiasi, kad žmonės ir patys gyvena sveiką gyvenimo būdą, ir kitiems padeda. Netoliese, Dvarčių kaime, gražiai sutvarkytas jau didesnis, beveik 64 hektarų ploto, žinomo artojo, pasaulinių artojų varžybų dalyvio, Gedimino Baublio ekologinės augalininkystės ūkis. Iš tolo žvilgsnį patraukia jauki archajiška sodyba tarp Dainavos girių. Tačiau archaiškas šis ūkis atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Užėjęs į sodybą, pamatai ir šiuolaikinius angarus technikai, ir talpią grūdų saugyklą, ir kitus reikalingus statinius, kurie puikiai dera prie senoviškos aplinkos.
Vienas įdomesnių - Kęstučio Mykolaičio specializuotis ekologinės sėklininkystės ūkis, Gudiškių kaime netoli Igliaukos. Tai – vienas iš nedaugelio Lietuvos ūkininkų, tiekiančių rinkai ekologiškas sėklas. Pagirtinas šio ūkininko pažangos siekis ir ypatingas šeimos požiūris į aplinką. Šis ūkininkas turi visą naujausią techniką, grūdų džiovyklą ir laikosi visų agronomijos taisyklių, o jo žmona Jūratė, su net kalbasi su pasėliais tarsi su gyvais, savaip juos „užkalba“. Norit tikėkite tais užkalbėjimais, norite ne, bet pasėliai jų laukuose, atrodo, lenktyniauja, stiebdami varpas į dangų.
Tvarkingumu pasižymi Azitos Makarevičienės iš Kazlų Rūdos ir jos vyro Juozo ūkis. Tiesa, ūkininkavimui sąlygos ne itin palankios, nes laukai truputėlį atokiau nuo namų, be to, norint juos pasiekti, tenka pravažiuoti karinio poligono teritoriją. Tačiau tai šeimininkams - nė motais, ir šio verslo jie atsisakyti neketina. Dar daugiau - ūkininkų šeima sugeba puikiai derinti ekologinę gamybą ir alternatyvų kaimo verslą – pynimą iš vytelių. J. Makarevičiaus įmonės „Jovaras“ pintus gaminius – krepšius ir krepšelius, namų apyvokos reikmenis, gali pamatyti daugelio šalyje vykstančių mugių metų.
Neblogai savo nemažame uogininkystės ūkyje tvarkosi Vytenis Lanauskas, kuriame jis, be to, verčiasi ir ekologine bitininkyste. Tačiau šiuo atveju itin pažymėtinas ūkininko dvasingumas, požiūris į tautos kultūrą. Nusipirkęs žinomo poeto Anzelmo Matučio gimtinę, ūkininkas ne tik plėtoja ekologinį ūkį, bet ir brangina čia gyvenusio poeto atminimą: atitinkamai tvarko aplinką, reguliariai rengia dailininkų plenerus ir kt.