- Šiuo metu kalbėti apie kitas karo pasekmes nei žūstantys žmonės, atrodytų, sunku, bet vis tik tų pasekmių yra daug ir jas tikrai pajusime. Kabant apie taršą, aplinkosaugą, ar jau yra skaičiuojama, kokios tos pasekmės bus?
- Karai visą laiką susiję su ilgalaikėmis pasekmėmis, ypač aplinkai. Ir kai nustos kristi bombos ant Ukrainos žmonių, ukrainiečiai įsivels į kitą karą – į karą su tomis pasekmėmis, kurias sukėlė Rusijos invazija aplinkai. O kad tos pasekmės tikrai bus, akivaizdu jau dabar. Ukraina yra stipriai industrializuota valstybė, ten yra daug įvairių pramoninių objektų, cheminių medžiagų, perdirbimo gamyklų, stipri anglies kasimo pramonė, transporto detalių gamyklos, montavimas.
Visi šitie objektai jau savaime yra didelės rizikos kai kalbame apie taršą. Jau yra duomenų, kad ir putplasčio, traktorių gamykloje vyko gaisras, subombarduoti tepalų sandėliai ir naftos terminalai. Visa tai reiškia, kad nuodingos medžiagos išsiskiria į orą. Nuodingos kietosios dalelės, toksinės medžiagos nusėda ant dirvožemio ir ten pasiliks labai ilgą laiką. Medžiagos nusėda ir į vandens telkinius ir per visas ekosistemos grandines tikrai palies žmones bei jų sveikatą. Ypač liūdna dėl to, kad Ukraina ir iki šiol nepasižymėjo labai gerais aplinkosauginiais rodikliais pagal visus indeksus, ypač pagal oro taršos rodiklius ir ekosistemų apsaugos duomenis.
Ji rikiavosi prie tų, deja, prastųjų valstybių. Ir tai buvo užprogramuota sovietinėje praeityje, kada buvo montuojamos visos gamyklos nesilaikant jokių standartų. Žinoma tada ir tie standartai nebuvo tokie aukšti, kokius keliame dabar. Taigi jau ir tada buvo labai daug problemų, o šita padėtis, be abejo jas tiktai pagilins.
- Kiek plačiai gali būti užterštas oras, vandens telkiniai? Ar taip yra tik Ukrainos ribose, ar ta tarša gali išsiplėsti kur kas daugiau? Turint omenyje, kad Ukrainos teritorija yra tikrai labai didelė?
- Tarša sienų nepaiso, ypač valstybių teritorijų sienų. Ji keliauja su oro, vandens srautais. Ką daro Rusija? Ji tiesiogiai kenkia ir savo žmonėms. Tai jau buvo matyti 2014 m., kai buvo pradėtas pirmasis karas, pirmoji invazija. Jau tada abi pusės suprato, koks pavojingas yra būtent Donbaso regionas. Jis visada garsėjo anglies kasybos pramone. Ten yra labai daug senų šachtų, vienos – naudojamos, kitos – ne. Dėl to Donbaso žemė yra labai nestabili, nes po ja yra labai daug tunelių. Ir norint, kad tie tuneliai nesugriūtų, juos reikia nuolat prižiūrėti. Vienas iš priežiūros būdų yra užtikrinti, kad jie nebūtų užlieti vandens, vadinasi reikia nuolat pumpuoti vandenį iš tų tunelių.
Kai agresorius atėjo į tą teritoriją, jis, matyt, neįsivertino, kiek investicijų ir resursų tam reikės, ir tiesiog nustojo tą daryti ir jau dabar dalis šachtų yra užlietos. Ir tas vanduo yra užteršiamas tiek ten buvusiomis kietosiomis dalelėmis, tiek toksinėmis medžiagomis, tiek medienos, kuri laikė tą šachtą, puvimo procesais, ir užtektų kelių bombų toje teritorijoje, kad tos šachtos įgriūtų ir tas vanduo išsiveržtų, užliedamas paviršinius vandens telkinius, pažeisdamas gruntinius vandenis ir pasiekdamas geriamąjį vandenį plačiose teritorijose.
Krymo karo metu abi pusės, tikėtina, suprato tai, kad tokia rizika kyla ne tik ukrainiečiams, bet ir rusams, ir tose teritorijose pagal tokį tylųjį susitarimą vengdavo labai aktyvių veiksmų, bet kaip matome, visos padorumo ir moralės ribos dabar yra peržengiamos ir nežinia kaip bus toliau. Nes akivaizdu, kad karo metu yra visai kiti prioritetai. Mokslininkai, aplinkosaugininkai negauna duomenų, kurie yra būtini aplinkosaugos monitoringui vykdyti ir negali taip tiksliai įvertinti, kokios tos rizikos yra ir kada tos ekologinės bombos sprogs, nes tokių Ukrainoje yra labai daug. Įvairiausių cheminių atliekų yra sukaupti tiesiog ežerai nuo sovietinių laikų.
- Kokią įtaką užterštas vanduo, oras gali padaryti žmogaus sveikatai?
- Po rugsėjo 11 teroro akto, išgyvenusios aukos ir gelbėtojai, kurie dirbo, patiria didesnę vėžio riziką negu bet kurie kiti Amerikoje gyvenantys žmonės. Nes jie įkvėpė statybinių dulkių, sprogmenų išskiriamų cheminių medžiagų. Visa tai nusėda jų organizmuose ir sukelia ligas, kurios išsivysto arba į vėžį, arba į įvairias plaučių, kvėpavimo takų ligas. Pastebėtina ir tai, kad kai buvo pandemija, labai koreliavo rodikliai tarp tų vietovių, kur vyksta miškų gaisrai arba yra labai didelė oro tarša, ir susirgimų koronavirusu. Mūsų organizmas nesugeba kovoti su viskuo. Ukrainoje tik trečdalis populiacijos paskiepyti nuo koronaviruso. Aišku, nesinori taip prognozuoti, bet yra tikimybė, kad pandemijos banga gali ten vėl atsiristi.
Kalbant apskritai apie oro taršą kaip tokią, ji netgi sukelia nedarbingumą. Lietuvoje kiekvienas gyventojas už oro sukeltus sveikatos sutrikimus sumoka savo sveikatos, praleistų darbo dienų, vaistų įsigijimo kaina. Yra netgi paskaičiuota, kad ta suma siektų apie 1200 eurų kiekvienam gyventojui, gyvenančiam Lietuvoje. Bet mes gyvename taikos sąlygomis. O koks taršos krūvis teks žmonėms, kurie dabar yra ten, galime tik įsivaizduoti.
- Kas tikrai kelia baimę, tai radioaktyvi tarša. Ir matome, kas vyksta tiek Černobylio zonoje, tiek veikiančių elektrinių zonoje. Radioaktyvios dalelės taip pat gali patekti į žmogaus organizmą. Kokie čia pavojai?
- Jeigu įvyktų sprogimas, tai, ko gero, atsimename nuo Černobylio pasekmių, kas grėstų ne tik Ukrainai, bet ir visai Europai, gal net ir kitiems žemynams. To tikrai nesinorėtų, bet net nereikėtų tokio sprogimo. Rusai apšaudo radioaktyvių atliekų sandėlius, jie apšaudė Charkivo fizikos institutą, kur buvo laikomos tam tikros branduolinės medžiagos mokslinių tyrimų tikslais. Taigi net nebūtinai reikėtų, kad jie susprogdintų atominę elektrinę ar reaktorių, kaip nors jį pažeistų. Užtektų įsikišimo į kitus radioaktyvią spinduliuotę keliančius objektus. Taigi jų pasekmės organizmui taip pat būtų ilgalaikės, ir gyvūnams. Apie jas, ko gero, visi esame girdėję prisimindami Černobylio nelaimę.
- Tai vis tik tos zonos, kuriose vyksta kažkas, galime sakyti, yra pačios pavojingiausios?
-Taip, o ypač, jei veiksmai vyksta Černobylio apsaugos zonoje, kur išvis neturėtų būti žmonių, važinėti sunkiasvorė technika, nes ji išjudina seniai nusėdusias radioaktyvias dulkes, kurios vėl pakyla į orą ir gali būti išnešiotos toliau, nusėsti ant gyvų organizmų ir juos apspinduliuoti. Apskritai visi branduoliniai objektai yra labai jautrūs ir jiems reikalinga nuolatinė, labai rimta, profesionali priežiūra. Taigi kai dabar girdime, kad yra elektros tiekimo sutrikimai atominėse elektrinėse, kyla rizika, kad bus nutraukti arba sutrikdyti jų aušinimo procesai, o tai reiškia, kad kyla sprogimo grėsmė. Kitas dalykas yra radioaktyvios atliekos. Jeigu veikiančiose elektrinėse trūks personalo ir jie nesugebės tinkamai sandėliuoti tų atliekų, vėlgi radioaktyvios taršos rizika išaugs.
- Kalbant globaliu mastu, visa Europa ir pasaulis susirūpinęs klimato krizės suvaldymu, kaip tai gali keistis dabar šiame kontekste? Visi resursai, natūralu, dedami įveikti humanitarinę krizę, apsisaugoti nuo agresoriaus. Kaip manote, kaip keisis ši situacija?
- Labai tikėtina, kad visų vyriausybių dėmesys dabar nukryps nuo klimato krizės. Apskritai klimato kaitos klausimams analizuoti, diegti technologijas reikia tarptautinio bendradarbiavimo, o dabar viena didžiausių teršėjų – Rusija – izoliuota nuo viso pasaulio ir akivaizdu, kad ji nesilaikys jokių tarptautinių įsipareigojimu. Tai čia yra viena rizika – kad dėmesį nukreipsim pačiu netinkamiausiu laiku, kada reikėtų didžiausių pastangų bendradarbiauti, kad suvaldytume visas rizikas, kurios kyla iš klimato krizės. Tai to bendradarbiavimo jau dabar akivaizdu nebus.
Idealiu atveju, pasaulis turėtų pasinaudoti dabartine padėtim ir mesti visas pastangas į tai, kad būtų nutraukta priklausomybė nuo iškastinio kuro, kuris būtent ir finansuoja šitą karą. Europos Sąjunga 40 proc. suvartojamų dujų importuoja iš Rusijos, 25 proc. naftos importuoja iš Rusijos ir už tai mes sumokam milijardus. Ir tie milijardai labai gražiai koreliuoja su išlaidomis, kurias Rusija naudoja savo vadinamajai gynybai o kitaip tariant – ginkluotės stiprinimui.
- Kalbant apie iškastinį kurą ir priklausomybę nuo Rusijos, priklausomybė nuo iškastini kuro suprantama, tačiau net Elonas Muskas pasisakė tviteryje: „mes nedelsiant turime padidinti savo naftos ir dujų gavybą.“ Ar tai nepasikeis?
- Matom tokias tendencijas ir matome dar ir tai, kaip pasaulis suklydo atstatydamas savo ekonomikas po Covid-19 pandemijos. Nors tai irgi buvo galimybių langas perorientuoti visus viešus pinigus ir nukreipti juos į atsinaujinančią energetiką. Tiktai 6 proc. visų atsigavimui skirtų lėšų pasaulyje buvo nukreipta į aplinkai draugiškas technologijas. Labai nesinorėtų, kad panašus požiūris išliktų ir dabar.
Jeigu mes liksime įkalinti toje priklausomybėje nuo dujų, naftos, tiesą sakant nesvarbu, ar rusiškos, ar kitokios, tai ta mūsų našta, kurią patiria ir aplinka, ir mes per viešuosius finansus, jinai nesumažės. Mes pateksim į tokį užburtą ratą, kada kils kuro kainos, mes turėsime leisti viešus pinigus, kad tas kainas kompensuotume, patirsime įvairiausias taršos rizikas, kurias taip pat turėsime viešaisiais pinigais padengti ir šita padėtis tik blogės ir gilės. Kviečiu visas vyriausybes, taip pat ir Lietuvos, dėti maksimalias pastangas, kad kuo greičiau – ne per metus, ne per šešerius, ne iki 2030-ųjų – bet jau per artimiausius mėnesius būtų atsisakyta naftos ir dujų įsigijimo iš Rusijos, o vėliau ir iš kitų šalių.