Lietuvos gamtos fondas ir Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“ norinčius pažinti gamtos paslaptis kviečia į pėdsekystės kursus. Organizatoriai tikina, kad tai – puiki galimybė susipažinti su gyvąja gamta.
Padėjo išgyventi mūsų protėviams
Daugumos mūsų pažintis su laukiniais gyvūnais paprastai yra neakivaizdinė: knygos, televizorius ar kompiuteris. Na, geriausiu atveju apsilankome zoologijos sode. O grybaudami, beuogaudami ar slidinėdami žiemą mes miške dažniausiai nepastebime jokio laukinio gyvūno. Nieko nuostabaus: mes, žmonės, miške, kaip ir įpratę visur ir visada, elgiamės labai triukšmingai, tad bet koks miško gyvūnas „išmintingai“ užleidžia kelią įsibrovėliams triukšmadariams.
Tik šiek tiek pastabesni ant žemės ar ant sniego gali aptikti kiaunės arba stirnos pėdsakų, maitinimosi atliekų, teritorijos žymėjimo vietų ir kitų ženklus. Į tai atkreipia dėmesį tikrai nedažnas, nors išmokti aptikti populiariausių mūsų šalies gyvūnų veiklos pėdsakus gali kiekvienas. Juk to nuo vaikystės išmokdavo ištisos mūsų protėvių kartos akmens.
„Pėdsekystė – tarsi didžioji gamtos paslapčių knyga, kuri visada šalia, tiesiog po mūsų kojomis, bet ne kiekvienas sugalvojame ją atversti. Pačius pėdsakus galima palyginti su raidėmis ir žodžiais, iš kurių nejučia susidėlioja nuostabus pasakojimas apie tai, kas vyko, prieš mums juos pastebėjus. Mūsų organizuojamų kursų tikslas – suteikti žmonėms būtinas žinias tam pasakojimui perskaityti, kad vėliau kiekvienas galėtų savarankiškai eiti be galo įdomiu gamtos pažinimo keliu“, – sako vienas iš kursų organizatorių ir lektorių, Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Andrejus Gaidamavičius.
Pėdsekystės kursus pašnekovas veda nuo 2009 metų ir meno išgyventi gamtoje jau išmokė ne vieną dešimtį žmonių.
Laiškai, adresuoti „Labanoro vilkui“
A. Gaidamavičius prisistato labai paprastai: „Esu gamtininkas ir žurnalistas“. Gamtininkas – ne tik pagal išsilavinimą (Andrejus – miškininkas, biologas ir geologas), bet ir pagal gyvenimo būdą. Vyrui gamta, ypač miškas, visų pirma yra įkvėpimo šaltinis. Iš čia atėjo pomėgis rašyti, taip pamažu gamtininkas tapo ir žurnalistu, o vėliau – ir laikraščio „Žalioji Lietuva“ redaktoriumi.
Kaimas, kuriame Andrejus užaugo, yra pačioje Labanoro girios širdyje. Kai vyras kam nors tai pasako, pašnekovas nė kiek nenustebęs pareiškia: „Užaugęs tokioje vietoje negali būti ne gamtininku“. Tad ir Andrejaus žinios apie gamtą – daugiausia ne iš vadovėlio. Pašnekovas teigia, kad labai svarbu, kaip tu priimi visą gyvąjį pasaulį. Jei tik formaliai – išmoksti apibūdinti rūšis, jų lotyniškus pavadinimus, sandarą – tai dar nesi tikras gamtininkas. Tačiau, jei gamtos grožis ir įvairovė šiurpuliukais nueina per visą kūną, o to grožio naikinimas užvirina kraują, tuomet atsiranda su niekuo nepalyginamas priklausomybės gamtai jausmas. Tad ne tik išsilavinimas, nors ir jis, be abejo, svarbus, bet tavo santykis su gamta leidžia pasivadinti tikru gamtininku. Juk garsiausi pasaulio gamtosaugininkai buvo ne gamtos mokslus baigę, o visai kitas profesijas turėję žmonės. Tad ir Andrejus pirmąsias gamtos pažinimo pamokas gavo iš paprastų kaimo žmonių, tarp kurių užaugo, o spragas užpildė knygos.
„Pagaliau ateina toks metas, kai pajunti didelį poreikį tomis žiniomis pasidalinti su kitais. Žmonės žino, kad daugiausia domiuosi vilkais, tai ir laiškai į mano gimtąjį kaimą ateina adresuoti „Labanoro Vilkui“. Paštininkė prie to jau priprato ir žino, kam iš tiesų tie laiškai skirti“, – juokiasi pašnekovas.
Per visą savo gamtininko karjerą A. Gaidamavičiui teko išsiaiškinti daug mitų apie šiuos gyvūnus, atrasti naujų, literatūroje dar neaprašytų skiriamųjų požymių. O vilko pėdsakus svarbu pažinti ne tik vykdant jų kasmetę apskaitą (juk nėra labiau visuomenę dominančio klausimo už tą, kiek gi tų vilkų mūsų šalyje esama). Vis svarbiau identifikuoti plėšrūną ir jo padarytos žalos ūkininkams vietoje.
Pėdsakai – ne tik žiemą
Pašnekovas tvirtina, kad tie, kurie mano, jog gyvūnų pėdsakus geriausia stebėti žiemą ant sniego, klysta. Mat jei sumanytumėte pasigaminti pėdsako gipsinį atspaudą, ant sniego tai nepavyktų, o štai ant sausos ar drėgnos žemės išeina tikri meno kūriniai. Ten, kur gyvūnai gyvena nuolatos, jų pėdsakų pilna. Jei išleistumėte bent valandai palakstyti savo šunį, jis pripėduotų tiek, kad prašalaičiui atrodytų, kaip keliolikos šunų prabėgta. Taigi pėdsakų galima rasti visada, reikia tik žinoti, kur rūpimi žvėrys gyvena.
„Aš Lietuvoje žinau tik kelias vietas, kur dar nenuvažiavęs galiu būti užtikrintas, kad rasiu vilko pėdsakus. Nesvarbu, koks bus metų laikas, kokie orai. Tokiose vietose ir mokau pėdsekystės. Retai, bet pavyksta sutikti ir patį vilką ar lūšį. Tačiau netgi šių taurių gyvūnų pėdsakai arba kitokios jų veiklos žymės suteikia daug džiaugsmo, jei moki juos atpažinti ir suprasti“, – tikina Andrejus.
Pasak jo, visai nesudėtinga pagal pėdsaką atskirti ne tik gyvūno rūšį, bet ir lytį, o pasekus šiais pėdsakais nesunku įsivaizduoti, ką gyvūnas veikė. Tad, A. Gaidamavičiaus teigimu, pėdsekystė žadina vaizduotę, o kartu yra ir puikus gamtos pažinimo būdas be tiesioginės intervencijos į gyvūnų pasaulį.
Miškuose yra gana tankus keliukų tinklas, nuolat ariamos priešgaisrinės juostos, atviros žemės randama šalia vandens telkinių – visa tai puikios gyvūnų pėdsakų stebėjimo vietos. Pasak pašnekovo, daugelis gyvūnų, taupydami energiją, mielai naudojasi žmonių infrastruktūra. Vėlai vakare, kai žmonių gamtoje nebelieka, į kelius išeina stirnos, šernai, elniai. O paskui juos – ir medžiojantys vilkai. Visa tai tęsiasi iki paryčių, o po to lieka tik viską išduodantys pėdsakai.
Pėdsekystė pakeičia žmones
Kiek marga yra visuomenė, tiek margas ir pėdsekystės kursų kontingentas. Tarp Andrejus klausytojų buvo fizikų, matematikų, lakūnų, lituanistų, archeologų, teisininkų, programuotojų, medikų, buhalterių, verslininkų ir daugybės kitų profesijų labai įvairaus amžiaus atstovų. Tik medžiotojų dar nepasitaikė. „Galbūt todėl, kad jie žino mano nusistatymą prieš medžioklę, nors jokios agitacijos kursų metu tikrai nebūna“, – svarsto A. Gaidamavičius. Beje, ir patys pėdsekystės kursai buvo sugalvoti kaip alternatyva dabartinei medžioklei. Juk tai – ta pati medžioklė, tik iki gaiduko paspaudimo.
„Aš nežinau, kaip tai pavyksta, bet išklausę mūsų organizuojamus kursus, žmonės ima daug labiau rūpintis gamta, – prisipažįsta Andrejus. – Štai vienas pėdsekystės kursus baigęs vyras netrukus tapo gamtą saugančios organizacijos vadovu, nors atėjo neturėdamas gamtininko profesijos. Ir jam puikiai sekasi. Su savo žmona neįsivaizduoja savaitgalių be išvykų į mišką.“
A. Gaidamavičius įsitikinęs, kad kuo daugiau bus tokių žmonių, tuo labiau bus riesta brakonieriams. Juk šie dažnai ir veikia tuo laiku, kai miške niekas nei grybauja, nei uogauja. Be to, pėdsekiai be vargo randa brakonierių paspęstas kilpas, kurios dažniausiai statomos ant žvėrių takų.
„Miesto žmones reikia tempti į mišką, – baigdamas pabrėžia Andrejus. – Juk gamtą išgelbės tik visuomenės nepakantumas blogiems darbams, o gamta tikrai ras būdų už tai atsidėkoti.“