Miškų sausinimas duoda ne tik papildomą medienos prieaugį, bet ir gerina miško atžėlimą, rūšinę medynų sudėtį, mažina vėjavartų tikimybę, sako profesoriai iš Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) ir Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos (KMAIK). Savo ruožtu Lietuvos gamtos fondo (LGF) specialistas oponuoja, kad jeigu miškus vertintume gamtosauginiu požiūriu, jų sausinimas neštų vien žalą.
Sausinant didėja miško produktyvumas
Žurnale „Miškai“ savo nuomonę išdėstę profesoriai Algimantas Patašius iš ASU ir Vytautas Mickevičius iš KMAIK teigia, kad pakitus drėgmės režimui dirvožemyje, kinta jame augančių augalų vystymasis bei produktyvumas. Vandens užlietame dirvožemyje sumažėja deguonies kiekis, dėl to kinta augalų šaknų vystymasis, o jeigu užliejimo trukmė ilgesnė, augalai pradeda skursti, gali ir žūti.
Jų teigimu, sausinant per drėgnus miškų dirvožemius, pašalinamas vandens perteklius iš paviršinių jo sluoksnių, dėl to pagerėja aeracija (dirvožemio oro apykaita su atmosferos oru – aut. past.), pasikeičia dirvožemio hidrologinis bei terminis režimas, maisto medžiagų balansas ir mikrobiologiniai procesai. Susidaro palankios sąlygos plisti aerobinėms bakterijoms, kurios aktyviai skaidydamos dirvožemio paklotėje ir giliau susikaupusias organines medžiagas paverčia augalams prieinamu maistu. Dėl to pagerėja medžių šaknų veikla ir suaktyvėja medžiagų apykaita tarp dirvožemio ir augalijos. Dėl viso to pagerėja medynų augimas.
A. Patašius ir V. Mickevičius pastebi, kad miškų sausinimas naudingas ne tik medienos prieaugio požiūriu. Jų teigimu, sausinimo procesas pagerina ir miško atžėlimą, rūšinę medynų sudėtį sumažina vėjavartų, ypač eglynuose, galimybę, gerina estetines miško savybes, kas, anot profesorių, ypač svarbu miškams, kuriuos gausiai lanko gyventojai.
„Sudaromos galimybės nenaudojamose žemėse įveisti miško želdinius ar įrengti kultūrines pievas bei ganyklas. Pagerėja miškų eksploatavimo sąlygos, nes iš griovio iškastas gruntas dažniausiai naudojamas kelių sankasoms įrengti. Kelių sankasų įrengimas padeda sukurti miško kelių tinklą, tai pagerina priešgaisrinę miško apsaugą. Miškai, buvę įvažiuojami tik žiemą, tampa prieinami visus metus“, - toliau dėsto profesoriai.
Miškai - ne javų plantacijos
LGF specialistas Danas Augutis, oponuodamas profesorių išsakytai nuomonei, sako miškų sausinime matantis tik žalą.
„Miškų, kurie formuojasi natūraliai, medynai dažniausiai būna prisitaikę prie tam tikro drėgnumo. Lietuvoje turime saugomų buveinių tipus, kuriuose yra pelkiniai lapuočių, pelkiniai spygliuočių miškai ir kt. Sausinimo esmė – kuo lengviau iš tos vietos paimti medieną ir atsodinti ją tam tikra tiksline rūšimi, kuriai per drėgna vieta yra netinkama“, - aiškina D. Augutis.
Gamtininkas pabrėžia – jeigu į mišką žiūrėtume tik per ekonominę medienos prieaugio prizmę, miškai netektų savo vertės.
Kišimasis į miškų ekosistemą, anot gamtininko, keičia miškų tipų įvairovę: tai, kas augo, kai buvo pelkinis miškas, augti jau nebegali, automatiškai nuo to pradeda nykti ir kitos rūšys, kurios priklausomos nuo drėgmės: „Klausimas, ar medienos prieaugis atsveria praradimą, ar neatsveria. Gamtininkų nuomone, vienareikšmiškai – neatsveria“.
Nauji melioracijos kanalai draudžiami
Gamtininkas pastebi, kad miškų sausinimas (melioracija) neturėtų būti vykdomas nė vienos miškų grupės miškuose. Tai numato ir FSC miškų sertifikavimo standartas, kuriame nurodoma, kad naujų sausinimo kanalų šiuo metu miškuose įrengti nebegalima.
Baudos už šio standarto nesilaikymą nėra skiriamos, tačiau miškų urėdija susigadina savo reputaciją.
„Urėdija, kuri daro melioraciją, pažeidžia FSC standartą ir priklausomai nuo pažeidimo griežtumo jai būtų iškeltas taip vadinamas veiksmų koregavimo reikalavimas – reikalavimas sutvarkyti padarytą žalą. Jeigu pažeidimas būtų labai didelis, urėdijai būtų sustabdytas sertifikatas (urėdija negalėtų savo medienos žymėti FSC ženklu)“, - aiškino D. Augutis.
Tokios sankcijos urėdijai užtrauktų nepagarbą kitų šalių urėdijų atžvilgiu, nes FSC standartas yra plačiai paplitęs visame pasaulyje.
„Tai yra smūgis reputacijai, - neslėpė gamtos specialistas ir prisiminė, kad tokį smūgį teko išgyventi ir mūsų kaimynams latviams. - Prieš porą metų visi Latvijos miškai dėl per didelių kirtimų ir aibės kitų pažeidimų neteko FSC sertifikato. Ši istorija nuskambėjo tiek toli, kad apie ją rodė reportažą „Al Jazeera“. Arabijoje apie latvius tai, ko gero, buvo pirmas reportažas“.
Siūlo dairytis į Vakarus
D. Augutis sako, kad melioracijos kanalus Vakaruose keičia miško upelių atkūrimo projektai. Vakarų visuomenę specialistas vadina labiau pažengusia ir ekologijos prasme sąmoningesne.
Jeigu upelis yra vingiuotas, jame vanduo gali tekėti taip pat greitai, bet kadangi yra daug vingių, atstumas vandeniui ištekėti iš miško gali būti didesnis nuo keleto iki dešimties kartų. Tekančiame vandenyje vyksta tam tikri ekosisteminiai procesai – savaiminis vandens apsivalymas, kai įvairūs mikroorganizmai suskaido chemines medžiagas. Dėl natūralios vandens ekosistemos ir didesnio vandens ištekėjimo atstumo drėgmės pašalinimas iš miško yra mažiau žalingas. Biogenai iš natūralaus upelio nėra taip smarkiai išnešami į didesnes upes negu iš melioracijos kanalo“, - aiškino LGF specialistas.
Dėl iš dirvožemio išplaunamų gerųjų maistinių medžiagų (įrengus melioracijos kanalus miškuose) su D. Augučiu sutiko ir profesoriai A. Patašius bei V. Mickevičius.
„Didėjant vandens išlaidoms, tai yra vandens nuotėkiui, iš dirvožemio išplaunamos maisto medžiagos, ypač azotas, kuris užteršia paviršinius vandens telkinius. Apie 15 proc. miško ploto užima įrengtos brangios sausinimo sistemos, reikalaujančios nuolatinės priežiūros ir nemažų pinigų“, - apie melioracijos teikiamus trūkumus žurnale „Miškai“ užsiminė A. Patašius ir V. Mickevičius.