Rusijos šiaurėje esančioje tundroje ir taigoje klajoklišką gyvenimą dar tebegyvena apie 240 tūkst. žmonių – apie 40 tautelių, kurios dažniausiai verčiasi subsistencinėmis ekonomikos praktikomis: medžiokle, žvejyba, elnininkyste ir miško gėrybių rinkimu, tačiau šioms tautelėms gresia išnykimas, nes į jų gyvenimus skverbiasi ne tik civilizacija (statomos gamyklos, kasyklos, tiesiami keli), jų gyvenimus gali sugriauti ir radikalūs ekologiniai, gamtosauginiai judėjimai.
Sovietmečio represijos
Ne vienerius metus Sibiro autochtonus tyrinėjantis Vilniaus Universiteto dėstytojas dr.docentas Donatas Brandišauskas teigia, kad jau nuo caro laiko buvo siekiama autochtonus priversti gyventi sėsliai. „Caro laikais buvo norima, kad klajokliai pradėtų gyventi vienoje vietoje, bandoma juos perkelti į kaimus. Jų gyvenimas buvo laikomas nepažangiu, o tokie žmonės esą nieko nežinojo apie savo gimimo vietą“, – pasakojo D. Brandišauskas. Pasak pašnekovo, ši idėja buvo realizuota sovietmečiu, kai elnių bandos buvo perimamos valstybės žinion, o autochtonai suvaromi gyventi į miestus.
„Vienas tikslų, kodėl taip buvo daroma – siekis kontroliuoti, nes elnių augintojai niekuomet nesustoja vienoje vietoje. Jie nuolat keliauja. Atsiradus kolūkiams, Sibiro autochtonai (daugiausia vyrai) buvo įdarbinti juose. Taigi sovietmečiu autochtonų gyvenimas labai pasikeitė. Pakito ne tik jų klajoklių gyvenimas, bet ir religinės praktikos, nes senieji šamanai buvo persekiojmi arba jiems buvo draudžiama vykdyti tam tikras religines praktikas“, – GRYNAS.lt teigė D. Brandišauskas.
„Ta karta, su kuria aš dirbu Sibire, daugiausiai 50 – 60 – mečiai, yra užaugę specialiai pastatytuose bendrabučiuose, kuomet tik vasarą turėdavo galimybę susipažinti su elnininkyste ir gyvenimu taigoje. Dauguma jų, išėję į taigą, atgal nebegrįždavo – pasirinkdavo gyvenimą miške, o žinias dar ir dabar perduoda iš kartos į kartą“, – kalbėjo D. Brandišauskas. Pašnekovas pripažino, kad dabar mokslininkai vieningai sutaria, kad kolektyvizacija padarė labai didelę įtaką žmonių įgūdžiams ir dabar jie negali pasinaudoti visomis taigos teikiamomis galimybėmis.
Planas „užvaldyti šiaurę“ sovietinėje Rusijoje buvo labai gajus, todėl šiauriniuose regionuose buvo apgyvendinami naujakuriai, kurie, vos sugriuvus sovietų imperijai, iš ten pasitraukė ir ten liko tik dauguma senųjų autochtonų. „Dabar vėl susigrąžinti buvusias elnių bandas nėra lengva, nes elnininkystė nunyko; išsiskirstė elnių bandos, žmonės nebeturi įgūdžių ir kartais be paramos tokie kaimai žlunga“, – pasakojo mokslininkas. Be to, pasak pašnekovo, atsirado ir naujos ekonominės gyvenimo sąlygos – reikia aprūpinti stovyklas esančias taigoje, pasirūpinti transportu, iš valstybės nuomotis žemę ir būti susiorganizavus prekybinius ryšius.
Ardanti pasaulėvoka
Šios mažos tautelės prekybinius ryšius turi užmezgusios jau nuo XVIII amžiaus. „Dar tuomet kailiai iš Sibiro buvo gabenami į Europos aukcionus, tad šios tautos nuo prekybos kailiais yra priklausomos jau labai ilgai“, – istoriją prisiminė D. Brandišauskas.
Pasak jo, yra dar ir keletas tautelių, kurios medžioja tik tam, kad išgyventų, tačiau dabar viską pakeitė ekonomikos dėsniai. „Kad sumedžiotum gyvūną, reikia nusipirkti šovinių, nusipirkti dyzelino, kad veiktų generatoriai, galiausiai susimokėti už veterinarų paslaugas, kurie atvyksta prižiūrėti elnių“, – teigė VU dėstytojas.
Paklaustas, kokią įtaką tokioms nuo seno medžioti pripratusios tautoms daro kylantys įvairūs ekologiniai judėjimai prieš kailius ir medžioklę, D. Brandišauskas teigė, kad autochtonams tokie judėjimai jau padarė žalos ir jie apskritai kelia grėsmę tokių tautų išlikimui. „Įvairūs judėjimai prieš natūralius kailius itin palietė inuitų gyvenimą, nes žmonės neteko pagrindinio savo pragyvenimo šaltinio ir jiems tai buvo labai stiprus smūgis. Ir dabartiniai judėjimai labai paliečia inuitus, kuriems medžioklė yra labai tampriai susijusi su jų visu simboliniu, kultūriniu ir dvasiniu gyvenimu“, – pasakojo docentas, kurio nuomone, čia kaip tik ir matome dviejų skirtingų požiūrių susidūrimą. „Autochtonai į tokius judėjimus žvelgia kaip į dar vieną ideologiją, kuri tragiškai paliečia jų gyvenimus. Jie tai prilygina dar vienai kolonizacijai“, – autochtonų požiūrį į ekologinius judėjimus dėstė mokslininkas.
Pašnekovas teigė, kad radikaliuose gamtosauginiuose judėjimuose kyla idėjų gamtoje kurti tokias vietas, kur visai nėra žmogaus. „Mokslininkai tai vadina Bembio sindromu, kuomet gamta idealizuojama, o kiekvienas žmogus įsiterpęs į jos grožį laikomas griovėju“, – teigė antropologijos mokslų daktaras. Pasak jo, dažnai remiantis šia ideologija yra kuriami nacionaliniai parkai. Taip atsirado Jeloustono nacionalinis parkas, JAV, iš kurio buvo išvaryti visi čiabuviai indėnai. „Juk ir žmogus gyvendamas gamtoje kuria tą ekosistemą, jau nekalbant apie tai, kad išvarius žmones iš jų nuo seno apgyvendintų teritorijų jose lieka šventos vietos ir kapai. Apskritai ekologiniai judėjimai yra neatsiejami nuo vakarietiškos politikos, kur medžioklė laikoma neigiamu reiškiniu“, – argumentus dėstė VU dėstytojas, daugiau kaip septynerius metus tyrinėjęs Sibiro autochtonų gyvenimą.
Skiriasi medžioklės samprata
„Šiaurės autochtonams medžioklė apskritai yra labai intymus santykis su gyvūnu. Tai nėra tragiškas žudymo faktas, kaip vakarų visuomenėje. Tarkime, Sibiro autochtonams medžioklė yra prisijaukinimo procesas, kai gyvūnas pats save padovanoja žmogui. Jį reikia sumedžioti, nes gyvūnas suteikia malonę“, – apie medžioklę Sibire pasakojo D. Brandišauskas.
„Medžioklė prasideda labai sudėtingai, kai žmonės iš pradžių turi surasti gyvūnus, kurie migruoja taigoje. Jie turi nuspėti orą, žvėrių migracijos kelius, galbūt net žvėrį sapnuoti ir sulaukti sėkmingos dienos, kai atsibudus, visa aplinka gali liudyti, kad šiandien medžioklė bus sėkminga“, – pasakojo mokslininkas pats dalyvavęs ne vienoje medžioklėje kartu su Sibiro autochtonais. Pasak pašnekovo, medžioklė neatsiejama ir nuo įvairiausių mainų ritualų, kai medžiotojas sustoja įvairiose vietose ir aukoja dvasiai šeimininkui – tai gali būti kalnų upeliai ar laužavietė, kurioje gaminamas maistas. Aukojant prašoma, kad dvasia tau atsiųstų gyvūną, kurį gali sumedžioti. O po sėkmingos medžioklės tai pačiai dvasiai padėkojama už sėkmingą medžioklę. Vyksta savotiški vaišinimai. Pavasarį dvasioms gali būti paaukojamas ir visas elnias, lankomi seni piešiniai olose, kur prašoma sėkmės ir paliekamos aukos. „Tai neatsiejama nuo kasdienių ritualų, kasdienio aplinkos stebėjimo“, – apibendrino docentas.
Medžioklė – susitapatinimas su gyvūnu
Mokslininkė Rane Wilerslev, taip pat tyrinėjusi Sibiro autochtonus, teigia, kad Sibiro autochtonams įprasta manyti, kad žmonės ir gyvūnai gali tapti vienas kitu, laikinai pasikeisdami kūnais. Tai yra pavojinga medžiotojui, nes jis gali netekti savo rūšies identiteto. Į gyvūną įsikūnijęs medžiotojas sugeba aplinką matyti gyvūno akimis, tačiau tai nėra absoliutu.
Medžiotojai eidami medžioti, stengiasi apgauti gyvūną, mėgdžiodami jo išvaizdą, judesius, kvapą. Taigi medžiotojai autochtonai elgiasi pagal dvigubą prigimtį – jis kartu yra ir medžiotojas, ir medžiojamasis.
Įdomu tai, kad pavyzdžiui jukagirai, kelios dienos prieš medžioklę eina į pirtį, kad atsikratytų žmogiškojo kvapo. Taip pat jis atsisako savo įprastinės kalbos, imami vartoti alegoriniai pasakymai, specialūs terminai, o gyvūnai nebevadinami savo vardais. Briedis tampa didžiuoju, meška – basakojė. Taip pat nenaudojamas žodis medžioklė. Sakoma – eikime pasižiūrėti didžiojo, einu į mišką ar panašiai, o likus dienai iki medžioklės, į ugnį metamos aukos.
Pavyzdžiui medžioti briedžio medžiotojas išeina dėvėdamas medines slides, apačioje aptrauktas briedžio kojos oda, kad judant sukeliamas garsas būtų kuo panašesnis į paties briedžio. Taip pat jis juda kaip briedis. Jeigu žmogus tai daro įtaigiai, tai briedis išeina iš savo slėptuvės ir juda link žmogaus imituodamas jį. Kai kurie medžiotojai sako, kad sutikti briedį reiškia sutikti savo mylimąjį ar sau brangų asmenį.