Tautosakoje ši diena buvo apipinta gražiais burtais. Pirmiausiai savo ateitį skubėdavo sužinoti merginos. Jos nupjautų javų lauke kasdavo duobutę, o kitądien bėgdavo žiūrėti, ar voras jame nenumezgė tinklo. Jei tinklą rasdavo, laukė turtingo jaunikio piršlių, o jei joje tik koks mažas vabaliukas ropinėjo, tai ir vargo vyras jai tebuvo numatytas. Bet kartais duobutė likdavo tuščia. Tai reiškė, jog dar metelius, iki kito gandrų skrydžio, teks mergauti.
Samdiniai nuo šios dienos nebegaudavo pavakarių, nes šeimininkės manė, jog diena jau pakankamai sutrumpėjo. Sakydavo, gandrai išsinešė pavakarius. O apie vienišius ir kitaip nelaimingus buvo sakoma: „Vaikšto kaip gandras po Baltramiejaus...“
Tačiau dėl perdėtos žmonių meilės gyvūnams ar neišmanymo vis dažniau mūsų nacionaliniai paukščiai gandrai (ir ne tik šie) niekur nebeišskrenda. Jau kelerius metus tik užvertęs galvą į išskrendančius gentainius bepasižiūri ir Šiluvos klajokliu pramintas gandras.
Gandras laukia autobuso?
Nebe pirmi metai tikra atrakcija Šiluvos ir Tytuvėnų miestelių gyventojams bei jų svečiams tapo gatvėmis vaikštinėjantis gandras. Nacionaliniu paukščiu vadinamas ilgakojis itin pamėgo Tytuvėnų autobusų stotį. Atžirglioja čia ir kartu su žmonėmis „laukia autobuso“.
Tačiau autobusui atvažiavus lipti neskuba. Jį kur kas labiau domina autobuso laukiančiųjų krepšiai. Jei kuris keleivių nesusipranta kokiu gardėsiu pavaišinti plunksnuotojo keleivio, šis pats pabando pirkinių krepšelį praardyti ir net sukleketuoja patenkintas, jei tarp pirkinių randa mėsos. Šiaip jau kitokios vaišės gandrą ne itin domina. Jei jis lesa batoną ar duoną, visi žino, jog paukštis yra praalkęs.
Autobusų stotį gandras pamėgo veikiausiai dar ir todėl, jog šalia jos veikia individuali mėsos parduotuvėlė, kurios darbuotojos žino, kaip įsiteikti paukščiui. Mėgstamiausias gandro patiekalas – plaučiai.
Kai nori – skrenda
Iš pradžių manyta, jog paukštis yra sužeistas ir negali skraidyti. Bet kartu stebino jo prisirišimas prie žmonių. Laukinis padaras, net ir labai alkanas būdamas, vargu ar leistųsi glostomas ir lestų iš rankų. Tuo tarpu šį miestelio naujoką tytuvėniškė Eugenija parsinešė į savo vištidę, turėdama tikslą parodyti veterinarijos gydytojui bei pranešti apie tai aplinkosaugininkams. Bet kol moteris svarstė, nuo ko čia pradėjus, gandras, ramiai vištidėje nusnaudęs bei pasivaišinęs, pakilo ir išskrido. Paaiškėjo, jog jis skraido, tik gal ne taip aukštai ir ne taip patikimai, kaip jo gentainiai.
Kapinių neklaužada
Tytuvėniškiai įtaria, jog jų miestelyje apsigyveno Šiluvos įžymybe buvęs gandras. Šiluvoje jis žemai orą skrosdavo virš maldininkų galvų, ypač „aktyviai reiškėsi“ atidengiant paminklą popiežiui Jonui Pauliui II, prie miestelio ribos sutikdavo ir iki bažnyčios atlydėdavo maldininkų eisenas.
Tačiau Šiluvoje – ne vien geri prisiminimai apie gandrą. Sako, jo mėgstamiausia pasivaikščiojimų vieta buvo šalia Šiluvos koplyčios esančios kapinės, kuriose jam labai patikdavę raškyti gėles. Tai, ko gero, ir lėmė, kad Tytuvėnuose apsigyveno gandras (8 km nuo Šiluvos). „Kai šiluviškiams jis tiesiog įkyrėjo raustydamas gėles, jie atvežė jį į Tytuvėnus ir paleido autobusų stotyje. Ir ne tik gėles jis skabydavo. Jis taip mikliai išardydavo šalimais kapų padėtus maišelius, rankines, kad kapo tvarkytojas net sureaguoti į tai nespėdavo“, – porino viena pašnekovė.
Pamestas žmonių augintinis
Taigi akivaizdu, jog šį gandrą kažkada yra auginę žmonės, vėliau jo globos dėl kažkokių priežasčių atsisakė. Tytuvėnų žmonės kol kas labai džiaugiasi naujuoju miestelio gyventoju bei žada juo pasirūpinti ir žiemą. Juolab kad gandras, kaip tikras katalikas, uoliai lanko bažnyčios prieigas.
Ir Tytuvėnų regioninio parko direktoriui Vytautui Stoniui akivaizdu, jog šis gandras yra žmonių augintas. Bet šiandien, sako, jo padėtis yra nepavydėtina. Paukštis yra tiesiog benamis. „Ta proga noriu visų paprašyti, kad žmonės į gyvūnų gyvenimus kištųsi labai atsakingai. Gyvūnas, pripratęs prie žmogaus, atpranta nuo savo gentainių ir jo gyvenimas būna sugadintas. O dar blogiau, kai žmonės gyvūną priglaudžia it kokį žaislą, o kai šis pabosta, jį išmeta. Suprantama, pro sužeistą, į nelaimę papuolusį gyvūną negalima praeiti abejingai, tačiau prieš imantis globos būtina pasikonsultuoti su specialistais ir įsiklausyti į jų rekomendacijas. Mėgėjiška globa pridaro kur kas daugiau žalos nei naudos. Tytuvėnų gatvėmis vaikštinėjantis gandras gal ir atrodo kaip atrakcija, bet pačiam paukščiui nėra gerai. Tikėkim, kad miestelio žmonės jam bus geri.“
Bet tytuvėniškiams ilgai džiaugtis gandru neteko. Jis netrukus vėl atsirado Šiluvoje ir vėl krečia aibes. Gal tai savotiškas kerštas už tai, kad negali išskristi su saviškiais?