Liaudyje sakoma – viščiukus skaičiuosim rudenį. Vadinasi, po darbymečio žiūrėsim, ką užsiauginom, į aruodus supylėm, sotų ar liesą metą turėsim. Miškininkams turbūt irgi rudeniop, artėjant rugsėjo 15-ajai – tradicinei Miškininkų dienai, patogiausias laikas apmąstyti metų darbus, pasidžiaugti rezultatais, pasiguosti rūpesčiais ir tuo su kitais pasidalyti, nes miškai svarbūs ir rūpi visiems: plačiajai visuomenei, verslininkams, mokslo bendruomenei, valdžios pareigūnams, politikams…
Į „Miškų“ klausimus apie valstybinių miškų sektoriaus aktualijas atsako generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas.
- Prieš metus žurnale „Miškai“ spausdintas Jūsų interviu „Valstybiniai miškai po vėtrų – nepalūžę“. Jis baigtas tokiais žodžiais: „Deja, mums, miškininkams, vis dar tenka susidurti ir su sąmoningai skleidžiama dezinformacija, ir su informacijos stoka, dėl kurios kartais susidaroma neteisinga nuomonė apie valstybinius miškus, jų ekonomiką.“ Kokia šiuo metu valstybinių miškų situacija?
- Jau daug metų populiariausias mitas – kad valstybiniai miškai valdomi ir naudojami neefektyviai. Tuo buvo grindžiamas prieš kelerius metus propaguotas sumanymas reorganizuoti valstybinių miškų sistemą į vieną įmonę, akcinę bendrovę, vėliau bandymas įtraukti juos į kažkokią stebuklingą struktūrą „Visuomį“, skleidžiami įvairiausi gandai, prasimanymai. Aišku, iš kur visa tai kyla: miškai yra pats vertingiausias ir dar „neišparceliuotas“ valstybės (kaip sakoma, „niekieno“) turtas, tam tikroms grupuotėms labai rūpi jį priglausti. Veikiama tikrai profesionaliai, aukšto lygio brangiais „piaro“ metodais ir gebama pasiekti norimą atgarsį. Turbūt visa tai nesibaigs tol, kol valstybiniai miškai bus nepasisavinti, nes yra gebančių per kelerius metus praturtėti šimtu milijonų pasinaudojus ankstesnio dešimtmečio miškų sistemos teikiamomis privilegijomis, tai kodėl nepaimti milijardo? Juokais priminsiu mįslę, kurią man kažkada užminė dar paauglė jaunėlė duktė Ieva: ko Dievas nedavė žmogui? Neatspėjau. O dukra paaiškino, jog, pasak jos močiutės, „Dievas davė žmogui visko, tik nedavė „gana“.
Mes pateikėme Lietuvos mokslininkų ekonominių studijų apžvalgą. Skaičiai rodo, kad, palyginti su ankstesniaisiais metais, valstybiniai miškai veiklos ir pelno mokesčių šalies biudžetui sumoka 16 kartų daugiau (atitinkamai 7 mln. ir 114 mln. litų), o visų mokesčių santykis su gautomis pajamomis yra 42 % (didžiausias procentas Europoje), nekalbant apie didžiulę pažangą kituose miškininkystės baruose, sukurtą pažangią miškų atkūrimo sistemą ir dar daug kitų itin svarbių darbų. Na, ir kapitalo grąžos rodiklis pagal Vyriausybės metinę apžvalgą tarp visų valstybės valdomų įmonių miškų sektoriuje didžiausias (2,7 %), net ir remiantis minėtais netinkamais kriterijais.
- Mūsų valstybinių miškų sektoriaus veiklą galima lyginti ne tik su kitais valstybiniais ūkio segmentais, bet ir su kaimyninių ar tolimesnių šalių valstybinių miškų naudojimo praktika. Kaip mes atrodome platesniame fone?
- Mes raginami naudotis gerąja užsienio šalių patirtimi, kad pasiektume didesnio efektyvumo. Žinoma, lankėmės ir lankomės pas miškininkus svetur, daugiausia Europoje (toliau – gal tik Kanadoje), esame susipažinę su kitų šalių ūkininkavimo ypatumais, nagrinėjome jų patirtį. O tos patirties esama visokios.
Latvijos vyriausybė, kad padidintų įplaukas į valstybės biudžetą, be saiko didino kirtimo kvotas. Rezultatas – kaimynų valstybiniai miškai prarado FSC sertifikatą (sertifikatas, skatinantis atsakingą miškų naudojimą, garantuojantis biologinės įvairovės apsaugą, - red. past.). Tas pats gresia ir pavyzdžiu mums keliamai Švedijai. Dėl neracionalaus ir neatsakingo valstybinių miškų naudojimo aplinkosauginės organizacijos pareiškė protestą ir įspėjo, kad pareikalaus Sveaskog miškams atimti FSC sertifikatą. Tai - netikusi patirtis.
Geroji švedų patirtis yra tik skandinaviškos miško ruošos technologijos, ir mes jas plačiai taikome. Lenkijoje ir Vokietijoje gera medelynų tvarkymo, miškų atkūrimo patirtis, ją neblogai išnagrinėjome; ten ir valstybinių miškų sistema artima mūsiškei, ir ūkininkavimo principai panašūs, ir geografinė juosta artima. O antai Suomijoje buvo pigiai privatizuoti valstybiniai medelynai, o po kiek laiko valstybė juos vėl išpirko daug brangiau.
Taigi mes gerųjų patirčių turime daugiau negu kai kas įsivaizduoja. A. Stulginskio universiteto mokslininkai išstudijavo ir palygino įvairių šalių miškų ūkio kapitalo grąžos rodiklius: mūsų rodikliai – vieni geriausių Europoje.
Apskritai valstybės miškininkų veikla yra kompleksiška, įvairiose šalyse tikslai, sąlygos ir tradicijos skiriasi, sąnaudos skaičiuojamos ir veiklos rezultatai apibūdinami įvairiai. O ir kapitalo grąža nėra vienintelis, net ir ne pats svarbiausias kriterijus.
- Tad kokie šiuo metu svarbiausi valstybės miškininkų veiklos tikslai ir prioritetai?
- Mes vadovaujamės Miškų įstatymu – tai svarbiausias dokumentas, jame surašyti, apsvarstyti ir Seimo patvirtinti mūsų darbų tikslai, uždaviniai ir nuostatos. Pagrindinis mūsų ūkininkavimo tikslas – miško, kaip valstybės turto, vertės didinimas. Tai priešinga nuostata kapitalo grąžos didinimui, nes pernelyg ją didinant prasidės turto naikinimas. Miškų tarnybos skaičiavimu, per 10 metų valstybinių miškų vertė padidėjo 1 mlrd. litų vien kaupiant medienos tūrį, t. y. neiškertant viso medienos prieaugio ir sodinant naujus miškus. Palyginti su per metus iškertamu medienos kiekiu – 3,7 mln. m³, paliekama nedaug – 200 000–300 000 m³. Tai atsarga, neduokdie, ekstremaliems atvejams arba tokiam metui, kai Lietuvoje pramonė gebės perdirbti visą priaugančią žaliavą. Dabar neracionalu ją kirsti ir išvežti į užsienį. Eksportuotojai nuperka iš valstybinių miškų tik 10 % pagamintos medienos (6 kartus mažiau negu iš privačių miškų), daugiausia popiermedžių, o iš Latvijos ir Estijos valstybinių miškų eksportuojama 30–40 % apvaliosios medienos. Bet mitai apie eksportą labai populiarūs. Įžūlumui nėra ribų – Lietuva vadinama „bananų valstybe“, o Baltarusija liaupsinama.
Turiu priminti, kad siekdami sklandžiai ir skaidriai aprūpinti žaliava tiek vidutinius, tiek smulkius jos vartotojus konkurencinėmis sąlygomis, tobuliname prekybos mediena iš valstybinių miškų taisykles ir gebame atsispirti kai kurių stambių lobistų kėslams užsitikrinti nuo komunizmo laikmečio privilegijas, išimtines medienos kvotas ir fiksuotas kainas. Žingsnis pirmyn yra šiemet pradėti elektroninio medienos pardavimo konkursai. Didiname biokurui skirtos žaliavos paruošimą. Ir dar vienas darbas netiesiogiai didinant valstybės turto vertę – centralizuotos apskaitos ir informacijos sistemos diegimas. Ši sistema sujungs visų urėdijų duomenų bazes ir leis akimirksniu gauti reikiamą informaciją, kartu užtikrins didesnį skaidrumą. Šiuo metu, kai veikia 4–5 skirtingos apskaitos sistemos, tai neįmanoma. Tokia galimybė atsirado priėmus Miškų įstatymo pataisą, leidžiančią urėdijoms kooperuoti lėšas bendriems projektams įgyvendinti.
Tiesioginis valstybės turto vertės didinimas yra ir miškų plotų plėtimas. Antai vienas Seimo narys, vėliau tapęs aukštu valstybės pareigūnu, „informavo“ šalies institucijas, kad miškininkai Lietuvoje kerta miškus tokiais tempais, jog mūsų vaikai apie juos žinos tik iš vadovėlių. Tokie suformuoti stereotipai – ne retenybė tarp kai kurių klanams pataikaujančių politikų. O tiesa ta, kad vien 2001–2011 m. pasodinome beveik 12 tūkst. ha naujų miškų. Galėtume jų įveisti ir daugiau, tačiau laisvos valstybinės žemės mums perduodama šykščiai (2011 m. – tik 33 ha). Daug investuojame į medelynus, pagal programą išplėtėme jų plotus. Privatus sektorius nerizikuoja plėsti medelynų. Kad išvengtume rizikos dėl klimato kaprizų, medelynus modernizuojame, įrengiame šiltnamius, laistymo sistemas (jų turime 36). Sodinukų užauginame su pertekliumi (kiekvienais metais ne mažiau kaip 70 mln.): pakanka kirtavietėms atsodinti ir naujiems miškams veisti, parduodame privatiems miško savininkams, eksportuojame į Latviją, Švediją… Norėtųsi turėti dar vieną medelyną, išauginantį bent 2 mln. elitinių sodinukų su uždara šaknų sistema (konteineriuose).
Miško turtas vertingas tada, kai yra infrastruktūra, svarbiausia – keliai. Keliams kasmet skiriame 20 mln. Lt, dešimteriopai daugiau negu prieš perimant žinybą Generalinei miškų urėdijai 1996 m. Kelius saugome – pavasario polaidžio metu medienvežiams draudžiama važiuoti, nors ir likę neišvežtos medienos, nes kelius taisyti kainuos brangiau negu ta mediena. Privatininkai veža nepaisydami nei sezono, nei oro, nes ten keliai „niekieno“. Kai polaidžio metui uždarėme kelius, skundai plaukė net į Seimo Aplinkos komitetą, bet įrodėme, kad tai būtina, nes keliai mūsų, valstybinių miškininkų, t. y. valstybės.
- Žemės klimato šilimas – nebe prognozės, o realiai fiksuojamas procesas. Klimatologai įspėja, kad ir Lietuvoje gausės ekstremalių gamtos reiškinių, vadinasi, ir miškams kils daugiau grėsmių. Kaip miškininkai pasirengę stichinėms negandoms – vėtroms, sausroms ir kt.?
- Užpernai Pietų Lietuvos miškus nuniokojo vėtra. Jos padarinius pavyko laiku sutvarkyti. Prieš kelerius metus patvirtinome įsigijimų strategiją iki 2015 m. – urėdijos turi investuoti į techniką, kad 50 % miško ruošos darbų galėtų atlikti savomis pajėgomis, t. y. nesamdydamos rangovų. Tai ir padėjo sutelktomis daugelio urėdijų jėgomis per žiemą sudoroti vėjalaužas. Po 1994–1995 m. vėjavartos aplaidžiai nespėta susitvarkyti per dvejus metus, miškuose prisiveisė žievėgraužių tipografų, ir nelaimė išsitęsė į 5 metus. Mes tokio tęsinio neturėjom. Mobilizavome visas miškų urėdijas. Tai patvirtino, kad pasirinkta teisinga strategija. Ir Švedijos pamokos neturėjome, kai po uragano „Gudrun“, išguldžiusio 75 mln. m³ miško, pusė rangovų išsivažinėjo net netikslinę sutarčių.
Sausringais metais didžiausias pavojus miškams – gaisrai. Juo greičiau gaisro židinį pastebėsi, juo mažiau išdegs miško. Todėl palaipsniui urėdijose diegiame moderniausią automatizuotą stebėjimo sistemą, kuri veikia patikimiau ir tiksliau negu stebėtojai bokšte, nes karščio alinamas arba pavargęs žmogus negali būti visą dieną akylas. Bet triukšmo, nors žinoma, kad gerai darome, yra daug. Kol kas miškų urėdijose veikia dvilypė sistema – labiau degiuose miškuose pereinama prie automatikos, o kur miškai mažiau degūs, lieka budėtojai bokštuose. Kitas etapas – 2–3 urėdijų sistemų sujungimas į vieną centrą. Beje, iš Europos šalių vieninteliai miško gaisrus gesiname patys, to pageidauja Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, nes esame sukūrę veiksmingiausią Europoje gaisrų stebėjimo ir gesinimo sistemą.
- Jūs vadovaujate Generalinei miškų urėdijai nuo jos įkūrimo. Per tiek metų sukaupėte didelę ir įvairiapusę patirtį, savo ruožtu patirtis dirbant realizuojama sprendimuose, idėjose, veiksmuose. Kokius veiklos valstybinių miškų sektoriuje rezultatus laikote svarbiausiais?
- Taip jau skelbiama, kad esu priskiriamas prie daug metų vadovaujančių, ir tokių sąraše esu gana aukštai, gal koks šeštas. Bet greita rotacija ne visada yra geras dalykas, kai reikia priimti ilgalaikius sprendimus ir jų įgyvendinimas yra daugelio metų darbas. Dirbdamas 10 metų neišsiginsi dėl nesėkmių – čia, girdi, ne mano sumanyta ir padaryta, nieko nežinau. O miškas formuojasi lėtai, pasodintas visai subręs per šimtmetį, po 5 metų darbų rezultato nepamatysi ir atsakomybės dar negali imtis už sprendimus, kurių rezultatai pradės ryškėti po dešimtmečio ar dviejų.
Jeigu nebūtume ėmęsi nuoseklaus mūsų sistemos reformavimo, nebūtume pasiekę to, ką šiandien turime. Prie to prisidėjo ir ne vienas seniai ir gerai dirbantis urėdas ar girininkas, ir reikia leisti jiems dirbti toliau, kad ten atėjęs kitas situacijos nepablogintų. Kartais po metų ar poros jau matyti, kad žmogus netinka eiti tokias pareigas, turėtų dirbti kitą darbą, tad jeigu užtęsi trejus ar ketverius – nuostoliai tik didės.
Man kartais „užmetama“, kad generaliniu urėdu tapau dirbęs girininku. Bet tenka priminti, kad 4 metus buvau savivaldybės tarybos pirmininkas ir 2 metus dirbau savivaldybės meru, ir tie metai davė gerokai daugiau negu 10 metų dirbant bet kokioje miškininkystės įstaigoje. Einant pareigas savivaldybėje gaunama platesnė patirtis, visumos veiksmų suvokimas, visuomenės ir jos įvairialypių interesų supratimas. Įgijau patirties, kaip spręsti ekonominius klausimus, derinti prieštaravimus, valdyti ekonominę situaciją, išaiškinti priimamus sprendimus orientuojantis ne vien į žinybinius interesus.
Mano įsitikinimu, siekiant, kad valstybinių miškų sistema sėkmingai veiktų ir teiktų šaliai įvairiapusę naudą, reikalinga ilgalaikė strategija ir stabilumas. Džiaugiuosi, kad einame tuo keliu, kad miškininkai – urėdijų vadovai, specialistai, girininkai – dirba jiems patikėtus darbus suprasdami jų reikalingumą ir prasmę. Žinoma, pasitaiko nesėkmių, klaidų, pažeidimų, tačiau viską stengiamės operatyviai ištaisyti. Dirbame sudėtingoje, neretai sąmoningai dirbtinai primestoje konfliktiškoje aplinkoje, todėl svarbu, kad mūsų racionalūs sprendimai ir argumentai sulaukia ir aplinkos ministro, ir daugelio politikų pritarimo. Valstybiniams miškams pavojingi projektai, tokie kaip klastingasis „Visuomis“, kurie nelengvai sustabdyti Seime.
Mūsų darbo vaisius įvertina ir visuomenė. Viename interneto portale skelbta Laisvosios rinkos instituto nuostata, palaikanti miškų privatizavimą. Ten pat skaitytojams buvo pasiūlyta balsuoti. Rezultatas – 94 % jų Lietuvos miškus nori matyti valstybinius. Mums tai aukščiausia atestacija.
- Ko palinkėtumėte profesijos kolegoms Miškininkų dienos proga?
- Dirbti taip pat kantriai, atkakliai ir su atsidavimu, kaip iki šiol. Po rinkimų tradiciškai turėtume sulaukti naujų lobistų ir jiems pataikaujančių kai kurių politikų puolimų, bandymų dar kaip nors kėsintis į valstybinius miškus. Būsime kuo nors kaltinami, pvz., dirbame neva neefektyviai, neva užsienio ekspertų nuomone, neva... Tikiu, kad atsilaikysime.
Iš praėjusios krizės metų dar likome miškams šiek tiek skolingi – viską, kiek reikia atidavėme būtiniems ir neatidėliojamiems darbams, kaip kad miškų atkūrimas, bet šiek tiek sumažinome investicijas, atidėjome tuos planuotus darbus, kurie gali palaukti – kelių, rekreacinių objektų įrengimą ir kt. Derėtų tas spragas užtaisyti. Naujos krizės ženklų kol kas nematome, bet jeigu tokia bus vėl išprovokuota, neabejoju, kad valstybės miškininkai, sėkmingai išlaikę ankstesnius egzaminus, yra pasirengę visiems netikėtumams.