Sulaukęs klausimo apie mažėjantį gamtos, o kartu ir geologijos mokslų populiarumą mokslininkas pripažino, jog tokia problema egzistuoja ir pabrėžė, jog jos padarinius jau galima pastebėti iš visuomenės reakcijos į skalūninių dujų gavybos klausimus.
„Vis didesnes pozicijas užkariauja visuomeninė geografija (socialinė geografija, ekonominė geografija). Kai abiturientai įstoja į universiteto pirmą kursą, tenka konstatuoti menką gamtinės geografijos ir geologijos žinių bagažą. Kartais net nežinoma kokia upė teka per Lietuvos sostinę. Todėl nereikėtų stebėtis mūsų visuomenės „pasimetimu“, kai kalbama apie sudėtingus gamtos reiškinius, jos procesus. Teko išgirsti dalies gyventojų reakciją į skalūnų dujas. Pirmoji asociacija man kilo su saulės užtemimu, kuris netolimoje praeityje gyventojams sukeldavo paniką. Gal ir negražu, kad aš šiuos du reiškinius gretinu. Bet manau, kad čia kaltas išsilavinimo trūkumas,“ - kalbėjo geologas.
Jis sutiko su skaitytojo nuomone, jog tokie mokslai kaip geologija, ir geografija per pastaruosius 20 metų tampa vis nepopuliaresni: jie pateko į „neperspektyvių“, o galbūt net atsilikusių, mokslų grupę.
Sulaukęs klausimo apie kitų šalių patirtį išgaunant skalūnines dujas, mokslininkas teužsiminė, jog visos jos nagrinėja šio verslo gamtai daromą žalą.
„Skalūnų dujos yra žvalgomos Didžiojoje Britanijoje, Rumunijoje, Lenkijoje, Vokietijoje bei kitose šalyse. Visos šios šalys, žinoma, sprendžia ir gamtosauginius klausimus, kurie joms iškyla. Pagaliau tai (skalūnų dujos, - red. past.) - reikšmingas alternatyvios energetikos šaltinis“, - pabrėžė V. Baltrūnas.
Vienas iš skaitytojų svarstė, jog skalūnų dujos bei jų gavyba Lietuvoje ima panašėti ne į aplinkosauginę, tačiau į politinę problemą. Atsakydamas į tokį skaitytojo samprotavimą V. Baltrūnas įžvelgė keturias su šiuo klausimu susijusias problemas.
„Pirmiausia geologinė problema – tai atsakymai į klausimus kur ir kiek yra to gamtos turto, kokia jo kokybė ir pan. Tada technologinė problema - čia geologai mažai ką gali pasakyti, sprendimus priima technologai profesionalai, gamybininkai. Kokios turėtų būti gręžinių konstrukcijos, parengimo ir jų įgyvendinimo darbai? Lietuvoje tai daroma jau 50 metų ir gręžti gilius gręžinius, jais eksploatuoti naftą yra mokama. Mūsų naftos gręžiniuose bandyta gręžti ir į šoną, ir horizontaliai, bandyta skaldyti uolienas, tam, kad padidėtų naftos pratekėjimas. Stebėti seisminiai smūgiai, oro užterštumas, vandens užterštumas ir t.t. Šiuo metu naftos verslovių turima informacija neduoda pagrindo panikuoti“, - aiškino geologas.
Jis dar kartą pažymėjo, jog kalbos apie žemės drebėjimus Lietuvoje bei iš gelmių trykštantį „cheminį“ vandenį yra pagrįstos nežinojimu. Tačiau mokslininkas neneigė, kad linkstant link leidimo žvalgyti skalūnų dujas Lietuvoje, teisinis šios srities reguliavimas yra nepakankamas.
„Buvo kalbėta, kad ir žemė drebės, ir bus sugadintos melioracinės drenažo sistemos, kad bus užterštas gruntinis vanduo. Tokie argumentai rodo, kad neturima objektyvių duomenų ir skleidžiama nepatikrinta informacija. Turimi duomenys iš verslo bendrovių neleidžia įžvelgti tokių pavojų. Nors stebėjimai turi vykti nuo pat darbų pradžios iki pabaigos be jokių išlygų, - kalbėjo V. Baltrūnas. - Mano manymu už visa tai pavojingesnė teisinė dalis. Vien tai, kad norima žvalgybą susieti su gavyba jau yra įstatymiškai nereglamentuotas sprendimas. Tarp šių dviejų stadijų būtinai turėtų būti poveikio aplinkai vertinimas, kurio pagrindu galėtų būti duotas arba neduotas leidimas gavybai. Visiškai neaiškios ir išteklių eksploatuotojo (gavėjo) teisės skalūnų dujų atžvilgiu. Ar neatsitiks taip, kad gavėjas lietuviškas dujas parduos ne Lietuvos gyventojams, o verslo ieškos kitur?“
Skaitytojas Andrius geologo teiravosi, ar plėšant uolienas skalūnų dujoms išgauti, gali būti suardyta žemės sluoksnio izoliacija ir dėl to iš geriamo vandens čiaupo pasipils „mineralinis vanduo“.
„Tauragės apskrityje yra skiriamos žemės gelmėse 3 požeminio vandens zonos. Gėlo vandens zona yra arčiau paviršiaus iki 150 - 200 m gylio. Giliau vanduo yra mineralizuotas (35 g/l), o skalūnų zonoje (1500 - 1800 m) viršija 100 g/l. Tarp skalūnų, kuriuose gali būti dujų ir tinkamo gėrimui požeminio vandens, yra 1000 - 1200 m, kai rekomenduojamas atstumas 600 m. Tarp abiejų zonų yra kilometras storio nelaidžių sluoksnių“, - ramino skaitytoją V. Baltrūnas.