Geri norai gimdo „išlaikytinius“

Ornitologai, gamtininkai ir GRYNAS.lt yra rašę, jog kad ir kaip gražiai į jus žvelgia paukščio akutės, nevalia jo lesinti tuo metu, kai aplink gausu natūralaus maisto. Dar blogiau - jei tuo metu jo gentainiai kaip tik kyla skrydžiui į šiltuosius kraštus.
Prie gero priprantama ir kam ieškotis maisto, jei jis kasdien mėtomas po kojomis? Ir kam išvis tie šilti kraštai?
Vis tik šimtus kartų girdėta informacija daugelio nesustabdo nuo noro, nesvarbu kokiu metų laiku, grožėtis kaip laukinis paukštis lesa žmogaus siūlomą maistą.

Tokia istorija neseniai nutiko ir Dusetose, Sartų regioniniame parke. Čia ištisą vasarą maitinta ir globota gulbė nusprendė niekur neskristi. Greičiausiai šis paukštis jau niekuomet nebus visiškai laukinis, jai sudėtinga bus išgyventi be žmonių pagalbos.

Sartų regioninio parko specialistai paukštį sugavo, sužiedavo ir paleido ties Kalbutiškėmis į Šventosios upės protaką, kuri žiemą neužšąla.

Tačiau gulbei nepatiko vienišos dienos. Jau po poros dienų sulaukta skambučio, jog paukštis vaikštinėja Užtiltės kaime. Antrą kartą ji buvo sugauta toli nuo vandens, perėjusi garažais užstatytą teritoriją ir ties gyvenamaisiais namais sustojusi paprašinėti maisto. 

Parko darbuotojai gulbę vis tik „ištrėmė“ atgal į gamtą: šįkart ji paleista į Zalvės ežerą. Tačiau nepraėjo nė trys dienos ir parko direkcijos telefonas vėl suskambo. Dabar gražuolė sukiojosi Zaduojos kaime.

Sodybos gyventojai bandė paukštį pavyti tolyn, tačiau gudruolė, apėjusi ratą, atsidūrė šeimininkų tvarte. Supratę, kad ši itin bendrauti nusiteikusi gulbė laukinėje gamtoje nebegyvens, regioninio parko specialistai sutarė paukštį atiduoti kaimo turizmo sodybai.
Jų nuomone, sąlygos gulbei sodyboje šiuo metu yra praktiškai idealios: čia yra tvenkinys, o jam užšalus liks daug „draugų“ tvarte: vištos ir avys.

Ar tai jau laiminga pabaiga? Vargu... Vietoj laukinio paukščio, kuris ateityje galėjo auginti jauniklius ir pratęsti savo giminę, turime negalintį savimi pasirūpinti išlaikytinį.

Sartų regioninio parko darbuotojai primena, jog laukinius paukščius galima maitinti tik atėjus tikrai žiemai - užšalus vandens telkiniams, prisnigus. Kol nėra net gruodo paukščiai puikiausiai gali pasirūpinti savimi patys, o mažėjantys maisto ištekliai aplinkoje jiems yra stimulas migruoti.

Pradėjus lesinti paukščius (smulkius sparnuočius lesyklose prie namų, antis ir gulbes neužšąlančiose properšose), tą reikia daryti visą žiemą.

Gamtininkai visuomet akcentuoja, kad gyvūnams reikia padėti tuomet, kai jiems tikrai to reikia, kitaip neigiamai paveikiamas jų gyvenimo ritmas ir jiems sunkiau prisitaikyti natūralioje aplinkoje. Taip teigiantis Deividas Makavičius sakė, kad kartais žmonės norėdami gyvūnams jiems netgi pakenkia. Todėl jei kyla klausimų, visuomet vertėtų pasitarti su gamtininkais.