Gyvūnai gyvena kartu su žmogumi jau daugiau nei 15 tūkst. metų. Tuomet pirmasis buvo prijaukintas šuo, vėliau arklys ir kiti. Nuo to laiko Homo sapiens ir jo prijaukintų gyvūnų gyvenimai susipynė. Šie ne tik tapo šiltais draugais namie, bet ir įsitraukė į daugelį žmogaus gyvenimo sričių – medžioklę, žemdirbystę, religiją, be abejo, ir karą.
Per visą istoriją šunys, arkliai, mulai ir netgi katės, žiurkės bei bitės ne kartą buvo naudojami kariniuose veiksmuose. Antrasis pasaulinis karas buvo pats kruviniausias žmonijos konfliktas istorijoje. Kariaujančios šalys ėmėsi bet kokių priemonių laimėti. Kariniuose veiksmuose savo vietą rado ir gyvūnai.
Arkliai ir asilai vietoj krovininių automobilių
Nors Antrasis pasaulinis karas vadinamas pirmuoju mechanizuotu karu, jame buvo plačiai naudojamos motorinės transporto priemonės – vis dėlto skaičiai rodo, kad jį reiktų vadinti Arklių karu. Manoma, kad iš viso kare dalyvavo daugiau nei 20 mln. arklių. O motorinių transporto priemonių galėjo būti bent 9–10 kartų mažiau.
Arkliai tiesioginiuose karo veiksmuose buvo panaudoti tik išimtiniais atvejais. Dažniausiai jie tarnavo kaip transporto priemonė, artilerijos pabūklų tempikai ar kaip nešuliniai gyvuliai. Kareiviai ilgai netruko išsiaiškinti, kad sudėtingesniame reljefe geresni nešikai yra asilai ir mulai, nes šie daug ištvermingesni ir pripratę keliauti kalnais. Juos ne taip veikia didelis karštis ir šaltis.
Tačiau šie gyvūnai buvo ir vieni iš tų, kurie labiausiai nukentėjo nuo karo. Spėjama, kad kare jų žuvo apie 8 mln. Kariavusios šalys po karo jų atminimui pastatė ne vieną dešimtį skulptūrų.
Keisti bandymai
Vykstant kariniams veiksmams kai kurios šalys ėmėsi išties keistų bandymų su gyvūnais.
1942 m. JAV pradėjo bandymus, per kuriuos prie bombų tvirtindavo kates. Šaliai tuomet dar sunkiai sekėsi kovoti su vokiečių povandeniniais laivais, siaučiančiais Atlanto vandenyne, ir japonų karo laivais Ramiajame vandenyne. Aviacinės bombos dar nebuvo labai tikslios, tad karinė vadovybė bandė bet kokiais būdais jas padaryti tikslesnes.
Pagal kitą planą, nukreipti bomboms buvo panaudoti balandžiai. Šie paukščiai buvo mokomi atpažinti laivus ir tvirtinami prie krintančių bombų. Pasitelkiant specialius lęšius jie taip pat turėjo nukreipti bombas. Ant vienos bombos buvo rišami trys balandžiai, kad daugumos principu veiktų bombą. Tokie planai toli nepažengė – po kelių nesėkmingų bandymų jų buvo atsisakytą kaip per daug radikalių.
Dar keistesnio plano JAV kariškiai ėmėsi vos prasidėjus kariniams veiksmams. Po to, kai buvo užpultas Perl Harboras, JAV knietėjo atkeršyti Japonijai. Vienas dantistas, gyvenęs Pensilvanijos valstijoje ir mėgęs tyrinėti urvus, sugalvojo, kad tam tikslui galima panaudoti šikšnosparnius – prie jų turėjo būti tvirtinamos nedidelės padegamosios bombos. Manyta, kad išmesti iš lėktuvų šikšnosparniai stengtųsi susirasti pastogę, o po nustatyto laiko bombos sprogtų ir sukeltų gaisrus. JAV karinė vadovybė susižavėjo genialia idėja ir pradėjo bandymus. Jau per pirmus bandymus keli šikšnosparniai su bombomis paspruko ir padegė gretimą angarą bei netoli buvusį generolo automobilį. Prireikė dar kelerių metų, kol bandymai buvo nutraukti nepasiekus rezultatų.
Vokiečiai sugalvojo į karą įtraukti ir vabzdžius. Lėktuvai, skrendantys bombarduoti Anglijos miestų, ne tik gabeno bombas, bet ir konteinerius su kolorado vabalais. Šie buvo išpilami virš Anglijos laukų, kad išplistų ir sunaikintų priešų bulvių derlių. Ši biologinio ginklo forma buvo iš dalies sėkminga – kai kurie Anglijos rajonai neteko didelio bulvių derliaus, bet didesnės įtakos karo eigai tai neturėjo.
Šunys kamikadzės
1941 m., prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, šiai pradžioje labai nesisekė. Šalis ėmėsi drastiškų priemonių sustabdyti vokiečių puolimui. Vienas tokių bandymų buvo šunų - bombų ruošimas.
Planas, iš pirmo žvilgsnio, buvo paprastas – reikia išdresuoti šunis, kad šie nuneštų sprogmenis po priešų tankais ir kita technika ir tada pasitrauktų. Per treniruotes greitai buvo suprasta, kad šuniui numesti nešulį – per sunki užduotis, nes sprogmenys buvo tvirtinami keturkojui prie kūno. Tad planas buvo pakoreguotas ir nuspręsta šunis paaukoti „tėvynės labui“. Beje, šiai tarnybai daugiausia buvo naudojami vokiečių aviganiai.
Planas pasirodė labai neefektyvus. Taupant degalus ir amuniciją, šunys buvo treniruojami tankams stovint, o pakliuvę į mūšio lauko įkarštį keturkojai dažnai išsigąsdavo arba būdavo sužeidžiami. Neretai išsigandę jie bėgdavo atgal į rusų apkasus ir susisprogdindavo ten. Be to, sovietai šunis dresuodavo naudodami savo tankus, kurie turėjo dyzelinius variklius, o vokiečių tankų varikliai buvo benzininiai. Šunys vengė vokiečių tankų ir kartais stengdavosi bėgti ten, kur pažįstamas kvapas, – po rusų tankais.
Vykstant karui sudaryta vokiečių komisija šunų grėsmei ištirti padarė išvadas, kad metodas labai neefektyvus ir Vokietijai neverta užsiimti tokiais bandymais. Tačiau visiems kariams buvo išplatinti pranešimai, kad nedelsdami šautų į bet kokį mūšio lauke pasirodantį šunį. O SSRS propaganda teigė, kad per karą taip šunys sunaikino 300 vokiečių tankų. Daugelis istorikų sutinka, kad tai smarkiai padidinti skaičiai.
Eilinis Voicekas
Kai dalinys turėjo būti perkeltas laivais į Italiją, iškilo problema, nes tik karinę tarnybą atliekantys kariai galėjo patekti į laivus. Ilgai nedvejoję lenkų vadai suteikė Voicekui eilinio laipsnį. Nuo to laiko meškinas gaudavo kareivio davinį, įskaitant alkoholį ir cigaretes, miegodavo vienoje patalpoje su kariais ir netgi dalyvaudavo rytinėje rikiuotėje ir mankštoje.
Viename nuožmiausių Antrojo pasaulinio karo Montekasino mūšyje jis atliko ir savo karinę pareigą – padavinėjo ir nešiojo artilerijos sviedinius. Pasakojama, kad meškinas iš letenų nepaleido nė vieno sviedinio. Žinia apie Voiceką sąjungininkų pajėgas apskriejo žaibišku greičiu. Neilgai trukus, Voicekas buvo įamžintas ir dalinio, kuriame tarnavo, emblemoje.
Geriausiems – medaliai
Didžioji Britanija buvo vienintelė kare dalyvavusi valstybė, įsteigusi ir specialų medalį karinėse pajėgose tarnavusiems gyvūnams, kurie pasižymėjo išskirtiniais darbais. Dikino medalis buvo įsteigtas 1943 m. Neoficialiai jis buvo vadinamas Gyvūnų Viktorijos kryžiumi (Viktorijos kryžius – aukščiausias karinis apdovanojimas Didžiosios Britanijos imperijoje).
Per karą juo buvo apdovanoti 54 gyvūnai: 32 pašto karveliai, 18 šunų, 3 arkliai ir viena katė. Karveliai apdovanojimus gavo už atgabentas itin svarbias žinutes iš karo veiksmų zonos, šnipų ar lėktuvo avariją patyrusių lakūnų, kurie, tik dėl šių skraiduolių buvo išgelbėti.
Šunys medalius gavo už pagalbą ieškant sužeistųjų po griuvėsiais, o vienas net ir už tai, kad sėkmingai įvykdė 20 šuolių parašiutu. Vienintelė katė buvo apdovanota už tai, kad, net ir būdama sužeista, sugebėjo laive sugauti daug žiurkių, kurios kėsinosi į jūreivių maistą ir vandens atsargas.
Antrasis pasaulinis karas pareikalavo dešimčių milijonų žmonių mirčių. Retai kur knygose minima, kad per karą nukentėjo ir karinę tarnybą atliekantys įvairūs gyvūnai. Nors šie ir prieš savo valią buvo įtraukti į žmonių sukeltas skerdynes, vis dėlto išliko ištikimi iki galo. Niekas dabar jau ir nebesuskaičiuotų, už kiek išgelbėtų gyvybių reikia dėkoti Homo sapiens palydovams.