Trys keliai: sąvartynas, labdara, perdirbimas
Taigi, tekstilės atliekų likimas gali būti trejopas: jos keliauja į sąvartyną, atiduodamos labdarai, perleidžiamos kitiems savininkams arba yra rūšiuojamos, perdirbamos ir prikeliamos naujam gyvenimui.
Beje, tekstilės atliekos – tai ne vien drabužiai. Tai ir avalynė, patalynė, antklodės, užuolaidos, minkšti (pliušiniai, medžiaginiai) žaislai ir kitos tekstilės gaminių atliekos.
Ar jos bus prikeltos antram gyvenimui, visų pirma priklauso nuo vartotojų sąmoningumo. O kokia situacija Lietuvoje?
Kas atsakingas už tekstilės atliekas?
Vietos savivaldos ir Atliekų tvarkymo įstatyme nustatyta, kad už komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimą, įskaitant ir tekstilės atliekų surinkimą, yra atsakingos savivaldybės.
Pagrindinė jų užduotis – užtikrinti visuotiną, kokybišką, vartotojui patogią ir prieinamą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą. Valstybiniame atliekų tvarkymo 2014–2020 m. plane nustatyta, kad savivaldybės, taikydamos įvairius atliekų surinkimo būdus ir priemones, privalo užtikrinti, kad jų valdomose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose, asmenims rūšiuojant atliekas jų susidarymo vietoje, atskirai būtų surenkamos komunalinės atliekos, taip pat ir tekstilės. Šis reikalavimas, nuo 2025 m. sausio 1 d. atskirai surinkti tekstilės atliekas yra nustatytas visoms valstybėms narėms Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/98/EB dėl atliekų.
Pagal minėtą planą, savivaldybės įpareigotos plėtoti rūšiuojamojo atliekų surinkimo sistemas, regioniniuose ir savivaldybių atliekų tvarkymo planuose numatyti ir taikyti buityje susidarančių pavojingųjų ir tekstilės atliekų surinkimo priemones, taip pat ir jų surinkimą apvažiuojant.
Kasmet savivaldybės Aplinkos ministerijai teikia (nuo kitų metų teiks Aplinkos apsaugos agentūrai) informaciją apie Valstybiniame atliekų tvarkymo 2014–2020 m. plane numatytų priemonių įgyvendinimą. Aplinkos ministerija analizuoja ir apibendrina iš savivaldybių gautą informaciją apie praeitais metais įgyvendintas priemones. Pavyzdžiui, Kauno miesto savivaldybė informavo, kad, įgyvendindama minėtą plano priemonę, Kauno mieste pastatė tekstilės atliekoms surinkti skirtus konteinerius, kurie reguliariai tuštinami. Kitos savivaldybės pažymi, jog gyventojai tekstilės atliekas gali pristatyti į didelių gabaritų atliekų surinkimo aikšteles. Jos surenkamos ir apvažiavimo būdu.
Tekstilės atliekų surinkimo konteineriai jau yra pastatyti ir kituose Lietuvos miestuose (Vilniaus, Klaipėdos, Neringos ir Trakų), tačiau jų tinklas vis dar plečiamas. Visoms savivaldybėms sudaryta galimybė gauti paramą tekstilės atliekų surinkimo konteineriams įsigyti. Kaip jau minėta, tekstilės atliekas taip pat galima pristatyti į didelių gabaritų atliekų surinkimo aikšteles. Šios aikštelės yra įrengtos kiekvienos savivaldybės teritorijoje. Informaciją apie didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelių vietas Lietuvoje galima rasti Aplinkos apsaugos agentūros interneto tinklapyje www.atliekos.gamta.lt.
Jau dabar kai kuriose šalies vietose šalia kitų rūšiavimui skirtų konteinerių galima pamatyti rusva spalva nudažytus konteinerius su užrašu „Dėvėta tekstilė“. Į juos patekę drabužiai bei avalynė turėtų būti perduoti jos perdirbėjams. Tiesa, perdirbimui reikia nemažų kiekių ir, žinoma, gyventojų sąmoningumo tinkamai pasirūpinti tekstilės atliekomis prieš jas surenkant ir perduodant atliekų tvarkytojams.
Į tekstilės konteinerius galima mesti drabužius, avalynę, patalynę, antklodes, užuolaidas ir žaislus. Visi išmetami daiktai turi būti švarūs, supakuoti į polietileninius maišus. Į šiuos konteinerius griežtai draudžiama mesti kitas atliekas.
Tačiau viešojoje erdvėje dažnai pasirodo žinučių apie gana pasyvų tekstilės atliekų tvarkymą bei akivaizdžiai per mažą konteinerių dėvėtai tekstilei surinkti kiekį.
„Konteineriai neretai būna perpildyti ar toli nuo namų, todėl gyventojams nepatogu tekstilės atliekas rūšiuoti. Taigi, turime labai mažą rinką ir savivaldybės skiria per mažai dėmesio ir investicijų infrastruktūrai sukurti. Dėl šių priežasčių daug tekstilės atliekų kartu su komunalinėmis atliekomis tiesiog keliauja į sąvartynus arba yra sudeginamos“, – sako Aplinkos apsaugos instituto direktorius Alfredas Skinulis.
O juk tekstilės atliekų srautas, patenkantis į komunalines atliekas, yra ganėtinai nemažas. Pavyzdžiui, kartu su komunalinėmis atliekomis į Klaipėdoje veikiančią atliekų mechaninio biologinio atliekų (MBA) apdorojimo gamyklą atkeliaujančios tekstilės atliekos sudaro maždaug 8–9 proc. visų atliekų srauto. Beje, užsienyje į komunalines atliekas patenkančios tekstilės atliekos taip pat daugiausia yra deginamos.
Ieškant gerosios patirties pavyzdžių Lietuvoje
Šiuo metu Lietuvoje yra tik kelios privačios bendrovės, perdirbančios tekstilės atliekas.
Konteinerių sistemą dėvėtos tekstilės gaminiams iš gyventojų surinkti yra sukūrusi Klaipėdoje registruota bendrovė. Ji atliekas savo lėšomis surenka Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Jonavoje, Kretingoje ir Nidoje, šiuose miestuose iš viso šiuo metu yra 490 konteinerių. Dalis tekstilės atliekų sukarpoma pašluostėms ir parduodama, tačiau daugiausiai dėvėtų drabužių yra eksportuojama į kitas skurdesnes šalis.
Dar vienas privačios iniciatyvos pavyzdys – Alytuje veikianti bendrovė, kuri surenka tekstilės atliekas iš drabužių siuvimo, medžiagų ir verpalų gamybos įmonių, taip pat iš dėvėtais drabužiais prekiaujančių bendrovių. Iš pastarųjų surenkami pardavimui netinkantys drabužiai.
Geras pavyzdys, kaip tinkamai pasirūpinti tekstilės atliekomis, būtų Lietuvoje veikiantis pasaulinis drabužių prekybos tinklas. Gyventojai gali atnešti dėvėtus drabužius ir tekstilę į bet kurią tinklo parduotuvę. Prekybos tinklas surinktus tekstilės gaminius išrūšiuoja: dalis jų parduodami kaip dėvėti drabužiai, kiti keliauja į pakartotinį naudojimą (seni drabužiai ir tekstilė virsta kitais produktais – valymo šluostėmis ir pan.), dar kitos atliekos yra perdirbamos (atliekos paverčiamos tekstilės pluoštu, kuris naudojamas, tarkime, kaip izoliacija). Tokiu būdu prekybos tinklas, netgi siekdamas tam tikros naudos (už atneštus senus drabužius duoda nuolaidą naujam apsipirkimui), prisideda prie aplinkos saugojimo.
Ne visada tinka perdirbti
Būtina žinoti, kad kai kurios tekstilės atliekos aplinkoje išlieka nesuirusios ilgą laiką (pvz., medvilnė suirs per kelis mėnesius, drobė – per metus, sintetinis pluoštas irs dar ilgiau). Didžiausia problema yra sumaišyti pluoštai (pvz., medvilnė su poliesteriu), nes juos sunku perdirbti.
„Ką daryti? Būtina sukurti infrastruktūrą, kuri būtų prieinama atokiausio Lietuvos kampelio gyventojui. Didžiausią dėmesį reikėtų skirti pirminiam rūšiavimui, kad kuo mažiau atliekų patektų į sąvartynus. Kai kurios tekstilės atliekos (pavyzdžiui, iš sintetinės medžiagos), patekusios į aplinką, nesuyra net per daug metų. Kita vertus, naujo dviračio Lietuvai išrasti nereikia – Vakarų Europos šalys yra sukūrusios puikiai veikiančią infrastruktūrą dėvėtai tekstilei surinkti. Pavyzdžiui, dėvėta tekstilė (drabužiai) dedami į tam tikros spalvos maišus, kuriuos atliekų tvarkytojai surenka renkant ir kitas atliekas. Po rūšiavimo dalis tekstilės atliekų yra perdirbamos, keliauja pakartotiniam naudojimui, labdarai, o tam netinkamos – deginamos“, – pasakoja Aplinkos apsaugos instituto direktorius A. Skinulis.
Lietuvoje – puikus žiedinės ekonomikos pavyzdys
Kita vertus, tarp Lietuvos gyventojų yra populiarus pakartotinis tekstilės gaminių, ypač drabužių, panaudojimas ir tai yra puikus žiedinės ekonomikos pavyzdys. Žiedinės ekonomikos vienas iš tikslų yra vengti atliekų ir dėvėtus daiktus ar įrangą naudoti dar kartą.
Mūsų šalyje veikia nemažai dėvėtų drabužių parduotuvių, populiari internetinė prekyba dėvėtais drabužiais, keitimasis jais. Kai itin nudėvėti drabužiai pakartotiniam naudojimui netinka, jie keliauja į sąvartynus arba yra sudeginami arba gali būti naudojami kaip šluostės ar pan. Perdirbant ir pakartotinai naudojant tekstilės gaminius taupomi gamtos ištekliai ir gamybos sąnaudos, kuriamos naujos darbo vietos.
Misija – prikelti antram gyvenimui
Be privataus verslo sprendimų, kurie skirti tekstilės prikėlimui antram gyvenimui, Lietuvoje esama ir socialinio verslo iniciatyvų. Darnaus vystymosi entuziastė Viktorija Nausėdienė teigia negalėjusi žiūrėti į švaistomus išteklius, o tekstilė buvo vienas labiausiai nerimą kėlusių atliekų srautų.
„Suprasdama, kas slepiasi už spindinčių vitrinų ir „naujausių“ 12 ar net 24 kartus per metus besikeičiančių kolekcijų, niekada nenorėjau žaisti pagal greitos mados industrijos mums primestas sąlygas. Žiūrint iš aplinkosaugos pusės, mados industrija taršiausių eilėje rikiuojasi antra po naftos pramonės! Kiekvienas drabužio gamybos etapas, pradedant nuo pluošto išauginimo, baigiant gamyba, transportavimu, naudojimu, susijęs su gamtinių išteklių naudojimu (milžiniškos energijos, vandens ir cheminių medžiagų sąnaudos) ir aplinkos tarša (pesticidais, dažymui ir kituose procesuose naudojamomis cheminėmis medžiagomis, mikroplastiku ir t. t.)“, – pasakoja V. Nausėdienė.
Užsienio šalių pavyzdžiai ir aiškaus, patogaus sisteminio sprendimo trūkumas įkvėpė jauną moterį imtis Lietuvai tinkančio veiklos modelio paieškų.
„Ryžtą ieškoti tvarių modelių, telkti atsakingo vartojimo šalininkus, sprendžiant aplinkosaugos ir socialines problemas, palaikė begalinis tikėjimas, kad didžiausius pokyčius galėtų kurti pačios bendruomenės, t. y. mes patys“, – pabrėžė pašnekovė, sukūrusi sėkmingai gyvuojančią ir besiplečiančią socialinio verslo iniciatyvą, vienijančią sumanius ir laisvus pokyčių entuziastus. Iniciatyva užsimota sukurti tvarią naudotos tekstilės resursų surinkimo, paruošimo, panaudojimo ir perdirbimo grandinę.
Nauja traukos vieta tvariai bendruomenei
Vilniuje, Naujamiestyje, įkurtoje studijoje surenkama pakartotiniam naudojimui tinkanti tekstilė, ji paruošiama, rūšiuojama, paskirstoma, veikia antrinio dizaino ir dėvėtų drabužių parduotuvėlė, taisymo ir atnaujinimo dirbtuvės. Gautos pajamos skiriamos patalpų išlaikymui, sistemos infrastruktūros kūrimui, pažeidžiamų grupių įtraukimo ir paramos daiktais paskirstymo projektams, kūrybiniams užsiėmimams, edukaciniams bendruomeniniams renginiams organizuoti.
„Labai svarbi mūsų veiklų sritis – vartotojo edukacija, skatinimas keisti įpročius. Juk balsuojame savo piniginėmis: jeigu nepirksime pusvelčiui nekokybiškų, trečiojo pasaulio šalyse vergiškomis sąlygomis pagamintų drabužių, gamintojai bus priversti perorientuoti gamybos grandinę, ieškoti tvarių sprendimų, orientuojantis ne tik į kaštų mažinimą ir pelno didinimą, bet ir į kitas – aplinkosaugos ir socialinės atsakomybės dedamąsias“, – įsitikinusi V. Nausėdienė.
Juoduosius penktadienius keičia dienos be pirkinių
Vis dėlto, tenka pripažinti, kad tekstilės atliekų problema „užgimsta“ gerokai anksčiau. Ir ji tiesiogiai susijusi su kiekvieno iš mūsų sąmoningumu atsilaikant prieš perteklinio vartojimo skatinimo pagundas. „Juodieji penktadieniai“, akcijos ir išpardavimai masinte masina įsigyti papildomą naują drabužėlį, nors realiai tam net nėra poreikio.
Kaip atsvara „juodiesiems“ išpardavimams pasaulyje atsiranda visuomeniniai judėjimai, kovojantys prieš pernelyg intensyvų vartojimą. Pavyzdžiui, skelbiamos „Dienos be pirkinių“ („Buy Nothing Day“).
Tokių judėjimų svarba akivaizdi. Prieš porą metų paskelbtas „Greenpeace“ tyrimas rodo, kaip sparčiai auga greitosios mados mastai. Drabužių gamyba nuo 2000 iki 2014 metų padvigubėjo, o pardavimai išaugo nuo 1 trilijono JAV dolerių 2002-aisiais iki 1,8 trilijonų 2015-aisiais.
Prognozuojama, kad 2025 metais ši suma sieks 2,1 trilijono. Vidutiniškai žmogus per metus perka apie 60 proc. daugiau drabužių ir nešioja juos maždaug perpus trumpiau nei prieš 15 metų. Taigi, panašu, kad tekstilės atliekų kiekiai gali drastiškai išaugti.
Pirmenybė – stiliui
Akivaizdu, kad šiandieniame pasaulyje vis daugiau atsiranda sąmoningų vartotojų, pirmenybę teikiančių stiliui. Žinoma, mados tendencijomis verta domėtis, tačiau sekti aklai neverta. Verčiau sumaniau pritaikyti mados „žinutes“ – kaip prieskonį, ieškant savojo originalaus stiliaus.
Vis plačiau taikoma ir galybė inovacijų – dizaino, gamybos-technologinių, žaliųjų, verslo modelių, socialinių ir kitų iniciatyvų. Beatliekė gamyba, aukštosios technologijos, antrinis dizainas, gamyba iš atliekų, viso gyvenimo garantija, vis plačiau taikomi naudotų daiktų dalinimosi modeliai; universalūs, lengvai modifikuojami, šviečiantys, savaime išsivalantys ar „augantys“ drabužiai. Tai tik keletas pavyzdžių, įrodančių, jog jau šiandien yra prieinami visi įrankiai, kad mada taptų tvari.