„Lūšys grįžta į Lietuvos miškus. Jos, mūsų girių senbuvės, buvo bebaigiančios išnykti, bet bus išsaugotos, išgelbėtos nuo išnykimo“, – sako aplinkos ministras Valentinas Mazuronis.
Išleisti lūšių patinai yra gimę Telšių miškų urėdijos „Žvėrinčiuje“, o patelė – Lietuvos zoologijos sode. Kad prisitaikytų prie gyvenimo laisvėje, gyvūnai buvo laikomi „Žvėrinčiuje“ įrengtame aptvare. Lūšis nutarta išleisti Kazlų Rūdos girioje siekiant atkurti čia kažkada gyvavusią jų populiaciją.
Veisti retąsias rūšis nelaisvėje ir užaugintus gyvūnus išleisti į gamtą vietos populiacijoms gausinti arba atkurti Lietuvoje imta visai neseniai. 2010-aisiais buvo pradėta įgyvendinti ES remiama trejų metų programa lūšims ir didiesiems apuokams veisti nelaisvėje ir grąžinti į laisvę. Į gamtą jau išleista 12 lūšių, netrukus bus išleistos dar trys, o keli žvėrys bus perduoti į adaptacinius voljerus ir ruošiami gyventi laisvėje.
Mūsų šalyje lūšys nuo seno buvo veisiamos Lietuvos zoologijos sode, tačiau jaunikliai iškeliaudavo į kitus zoologijos sodus. Tokiais tikslais jos buvo veisiamos ir Klaipėdos rajone Jonušų kaime esančiame „Mini zoo“ bei Telšių miškų urėdijos „Žvėrinčiuje“. 2010 metais voljerą lūšims laikyti Kelmės rajono Naisių kaime įsirengė ūkininkas Petras Adeikis. Telšių miškų urėdijos „Žvėrinčiuje“ ir P. Adeikio veislyne įrengti adaptaciniai voljerai. Lūšys į gamtą yra išleidžiamos su siųstuvėliais, todėl visą laiką žinoma apie jų buvimo vietas, galima operatyviai nustatyti gyvūno aktyvumą, o žūties atveju – kūno temperatūros pokyčius.
Lūšims laisvėje kyla nemažai grėsmių. Kai kada gyvūnai žūsta, susidūrę su transporto priemonėmis, pakliuvę į brakonierių paspęstas kilpas. Aplinkosaugininkai primena, kad už sunaikintą lūšį tektų atlyginti 16,3 tūkst. litų gamtai padarytą žalą. Prieš porą metų Anykščių rajone lūšį sunaikinusiems brakonieriams buvo skirta laisvės atėmimo bausmė.
Faktai
Lūšis (Lynx lynx) – katinių (Felidae) šeimos plėšrus žinduolis. Lūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą (2008 m. Lietuvoje gyveno kelios dešimtys lūšių).
Praeityje lūšys buvo paplitusios visoje Europoje, tačiau XX amžiaus viduryje rytinėje ir vidurinėje Europos dalyje jos išnyko. Paskui pradėta lūšis reintrodukuoti ir tai sėkmingai vykdoma. Apie 90 % visų šios rūšies atstovų gyvena Sibire.
Laikosi didesniuose miškuose. Mėgsta mišrius miškus, ramius, su tankiu pomiškiu plotus. Medžioja miško pakraščiuose, laukymėse, atželiančiose kirtavietėse. Minta pelėmis, pelėnais, paukščiais, kiškiais, stirnomis, elniais, dažniausiai puola silpnesnius, paliegusius žvėrelius. Žmogaus vengia.
Lūšis stipresnė už šunį (pvz., vokiečių aviganį). Buvo atvejų, kai lūšys mirtinai sudraskydavo piemenų šunis.
Tai didžiausi kačių šeimos gyvūnai Lietuvoje. Ilgis 80-105 cm, aukštis 60-65 cm. Uodega trumpa, apie 25 cm, juodu galu. Sveria 30 kg ir daugiau. Lūšies liemuo stambus, trumpas, kojos ilgos ir storos, letenos didelės.
Kailis tankus ir švelnus, šviesiai rusvas su juosvomis ar rusvomis dėmėmis. Ausys su ilgais juodų plaukų šepetėliais viršūnėse. Jaunikliai balti, vėliau spalva darosi rusvai pilka, išryškėja tamsiai rudos dėmės.
Dauginimasis
Ruja trunka nuo sausio iki kovo mėnesių. Nėštumas – 60-70 dienų. Patelė veda 2-5 aklus jauniklius, jie praregi po 10-11 dienų. Jauniklius patelė prižiūri 1-2 metus. Lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais.
Lietuvoje
Lūšis visada buvo gana reta. XX a. pradžioje Tadas Ivanauskas rašė, kad jų liko tik menki likučiai. Apie 1970 m. Lietuvoje gyveno 150–200 lūšių, kurį laiką jos medžiotos. 1979 m. medžioklė uždrausta, dabar lūšis įrašyta į Raudonąją knygą.
Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 50-70 lūšių, šiaurės Lietuvoje, ties Biržais, prie Latvijos sienos. Šiek tiek žvėrių užklysta iš Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos.
Grėsmės ir apsauga
Labai padidėjęs lūšių trikdymas, kai kertamas miškas, medžiojama, lankomasi ar poilsiaujama jų gyvenamose vietose. Smarkiai kertamuose miškuose gali pritrūkti tinkamų buveinių. Nemažą, bet sunkiai įvertinamą žalą daro brakonieriavimas, ypač kilpininkavimas. Neigiamą įtaką lūšims gali daryti vilkai ir valkataujantys šunys.
Svarbiausiose lūšių gyvenamose vietose būtina riboti miško kirtimą, medžioklę su varovais, lankymąsi.