Ieškomas drąsus investuotojas: po Lietuvos žeme – tonos aukso

2009 m. žiniasklaidoje pasirodė sensacinga žinia apie vienos įmonės bandymus Lietuvoje imtis aukso gavybos. Deja, bandymai ir liko bandymais, tačiau lietuviškos aukso smiltelės glūdinčios mūsų smėlio ir žvyro karjeruose, – visiškas mokslinis faktas. Pripažinkime, idėja apie lietuvišką auksą yra savaime intriguojanti.

Žmonija garbina auksą jau apie 6 tūkst. metų ir tai yra viena seniausių atsiskaitymo priemonių – 5 tūkst. metų tai buvo viena patikimiausių valiutų daugelyje pasaulio vietų. Jau Senovės Egipte auksas buvo viena esminių turto matavimo priemonių. Dešimtys tūkstančių vergų mirė nuo nepakeliamo darbo aukso kasyklose, vien tam, kad faraonai galėtų dienas leisti auksiniame soste ir netgi dėvėdami iš aukso pagamintus sandalus.

Sunku tiksliai pasakyti, kodėl žmonija taip gėrisi šiuo geltonu, minkštu, 79-uoju numeriu periodinėje cheminių elementų lentelėje pažymėtu metalu, bet akivaizdu, kad joks kitas cheminis elementas nepaliko tokio gilaus pėdsako mūsų istorijoje, kaip auksas.

Lietuvoje – aukso smiltelės

Aukso Lietuvoje bandyta ieškoti dar prieškariu. Jau tuomet žinota, kad šio tauriojo metalo galėjo atnešti ledynmetis iš dabartinės Suomijos žemių. Po daugiau nei pusės amžiaus mokslininkai patvirtino, kad jis, pasirodo, išgraužė ne tik gelmes būsimiems nuostabiems Ignalinos krašto ežerams, bet ir nuklojo jas aukso dulkėmis.

Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) direktorius Jonas Satkūnas GRYNAS.lt pasakojo, kad rimčiausios aukso koncentracijos yra aptiktos tik mūsų šalies šiaurinėje bei šiaurės rytų dalyje, kur pasiekė ledynas iš Suomijos. Vakarų Lietuvą kadaise padengęs ledynas iš Švedijos pusės šliaužė per visai kitas uolienas, neturinčias arba turinčias itin mažai aukso. „Ledynas „pagriebęs“ auksingus Suomijos sluoksnius slinko į pietus ir tie auksingi klodai daugiausiai nusėdo aukštumose, ledyno pakraščiuose. Geologine prasme mums pasisekė, kad palei Lietuvą daugiau mažiau ėjo ledyno pakraštys, todėl tos auksingos uolienos atiteko mums“, – sako geologas.

Dar 1995-1996 m. atlikti geologų tyrimai parodė, kad šiaurės rytų Lietuvoje esančiuose žvyro ir smėlio kloduose galima aptikti apie pusę gramo aukso tonoje smėlio. Tai gerokai daugiau negu kitose mūsų šalies vietose: palei Vilnių ir Trakus tonoje smėlio yra tik apie 0,03 gramo aukso, o kitose šalies vietose - dar mažiau. Šiaurės rytų Lietuvoje aptikta ir sidabro, platinoidų bei kitų vertingų sunkiųjų metalų. Tačiau LGT vadovas patikino, kad artimiausiu metu nauji aukso tyrimai Lietuvoje neplanuojami. „Moksline prasme galbūt ir įdomu būtų detaliau patyrinėti šio fantaziją skatinančio metalo paplitimą Lietuvoje, tačiau apie ekonominę gavybą šnekėti yra pernelyg sunku. 1996 m. buvo kalbų, kad Baltarusijoje pradėta žvalgomoji aukso gavyba, bet nuo to laiko – daugiau jokių žinių. Tikriausiai neapsimoka ir tiek“, – sako J. Satkūnas.

Kitose šalyse stūkso uolienos, kuriose yra gyslos, praturtintos dideliais aukso kiekiais ir kitais tauriaisiais metalais, pavyzdžiui, platina, volframu, kurie taip pat išgaunami kartu. Lietuvoje tokių telkinių nėra, nes nebuvo tam tinkamų geologinių sąlygų. Tačiau nors aukso smiltys plika akimi net nematomos – pasaulyje jos išgaunamos. Surinkus jų pakankamą kiekį jas jau galima versti lydiniais, kurie galiausiai virsta žiedais ant sutuoktinių rankų.

Apie kokius aukso kiekius Lietuvoje galime kalbėti? Niekas tiksliai nežino. Spėjama, kad kai kuriuose telkiniuose iš viso gali būti 1-3 tonos aukso. Teoriškai visoje Lietuvoje galėtų būti keliolika tonų aukso, tačiau teorija nuo praktikos, kaip žinome, smarkiai skiriasi.

Mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad Rokiškio ir Ignalinos smėlio ir žvyro karjeruose esančio aukso kiekis geriausiu atveju gali siekti iki 0,6 g vienoje tonoje smėlio. Vadinasi, norint išgauti kilogramą aukso – tektų „perkratyti“ apie 2500 tonų smėlio. Tokia aukso smiltelių koncentracija pasaulyje laikoma „kelianti susidomėjimą“, tačiau kol kas įprasta, kad verslas imasi drąsiai investuoti į tokias galimybes tik tada, kai gali tikėtis išgauti bent 1 gramą iš vienos tonos. Tačiau pasaulis didelis ir margas – yra ir kitokių pavyzdžių.

Smiltelės dar ne lydinys

Aukso smiltelių gavyba nuo auksingų gyslų gavybos smarkiai skiriasi. Pirmiausia, aukso smiltys yra tik pro mikroskopą matomi cheminiai junginiai, kurių niekaip plika akimi neįžiūrėsi. Tačiau šiuolaikinės technologijos leidžia net tokias mikroskopines daleles atskirti ir sukoncentruoti.

Nors pasaulyje egzistuoja daugybė įvairių įrenginių, visų jų veikimo principas panašus: smėlis plaunamas su vandeniu ir išcentrinės jėgos pagalba įvairios dalelės, sunkesnės už kvarco daleles (t. y. smėlį) surenkamos į vieną vietą. Tos sunkesnės dalelės – metalai, tačiau tai dar ne grynas auksas ar kitoks metalas, o tik mažyčių įvairių metalų dalelių sankaupa, vadinamasis koncentratas, kuriame aukso dulkės dažniausiai sulipusios su kitais metalais, kaip specialistai sako - priemaišos. Būtent šioje stadijoje su mikroskopu galima ieškoti aukso dalelių, kurios šiuo metu dar būna sulipusios su kitais junginiais.

Tolesnis žingsnis yra tokias metalų koncentracijas chemiškai atskirti. Tai daroma specialiose laboratorijose, kurių Lietuvoje nėra, tačiau galbūt jų net nereiktų. Pasaulyje egzistuoja praktika, kad įmonės, kurios verčiasi aukso smilčių gavyba galutinio aukso produkto – lydinio gamyba – ir neužsiima, o parduoda koncentratą kitoms įmonėms, kurios jau turi specializuotas laboratorijas ir naudodamos agresyvias chemines medžiagas - cianidus ir gyvsidabrį - bei kaitinant su aktyviąja ugnimi jau gali pagaminti aukso lydinį.

„Kalbant apie gyvsidabrį – tai ir didžiausia aplinkosauginė aukso gavybos bėda. Iš aukso smilčių išgauti auksą reikia didelių kiekių, gyvsidabris patekęs į aplinką, sukelia katastrofiškas pasekmes, o žmogui – netgi mirtinas. Afrikoje – tai rimta problema, nes ten veikia daug nelegalių, neoficialių aukso kasyklų, kur žmonės rankomis plauna smėlį, ieško smilčių, vėliau gana primityviais būdais bando „žaisti“ su gyvsidabriu ir tai baigiasi apsinuodijamais, mirtimis. Teko matyti tokias kasyklas Ganoje. Žinoma, žmonės ne iš gero gyvenimo imasi tokios pavojingos veiklos, tad tai ne tik ekologinė, bet ir socialinė problema“, – pasakojo J. Satkūnas.

Tad galutinis lietuviško aukso kelias nebūtų lengvas ir paprastas. Norint turėti visą gamybos liniją reiktų investuoti milijonus jei ne dešimtis milijonų eurų, o jų atsipirkimas šiandien yra labiau teorinis nei realus. Lietuva dar neatrado tokių avantiūristų, kurie ryžtųsi tokiai rizikingai investicijai. Teoriškai to galėtų imtis valstybė, bet ar visuomenė atleistų politikams, kurie tiesiogine šio žodžio prasme su smėliu išplautų milijonus eurų – didelis klausimas.

Galime žengti ir žingsnelį atgal – jeigu nėra reikalo turėti visą gamybos liniją – gal pavyktų išgauti tik koncentratą, o vėliau jį parduoti švedams, vokiečiams, amerikiečiams ar bet kam, kas tik sutiktų už jį mokėti? Tai būtų daug realesnis žingsnis, kurio Lietuvoje jau bandė imtis. Gaila, bet nesėkmingai.

Pirmi bandymai – 2009 metais

Prieš keletą metų pirmieji lietuviško aukso kasėjai tapo bene pirmaisiais pabandžiusiais nors kiek rimčiau pasidomėti rimtesne aukso gavyba. Įmonė Trakuose valdė smėlio ir žvyro karjerą Rokiškio rajone ir anuomet jos velionis direktorius Bronislavas Zubas pribloškė Lietuvą, kad per metus, turint specialios įrangos, galima būtų išgryninti apie 250-300 kg aukso.

Smėliu ir žvyru prekiaujantis verslininkas ėmėsi tirti Sniegių karjere (Rokiškio kaim. sen.) kasamą smėlį. Kaip anuomet jis pasakojo „Respublikai“, mėginiai nusiųsti į Kanadą nustebino užsienio mokslininkus: lietuviškoje žemėje rasta ne tik aukso, bet ir įspūdingos volframo, iridžio, cerio, hafnio bei kitų įdomių metalų koncentracijos. Pavyzdžiui, ypač brangus hafnis yra strateginis metalas, naudojamas atominėse elektrinėse ir elektronikoje.

Verslininkų fantaziją anuomet kaitino ir tai, kad Vokietijoje ir Bulgarijoje veikia įmonių, kurios išgauna auksą iš smėlio, kuriame koncentracija tesiekia 0,1 g tonoje smėlio, o juk lietuviškas smėlis yra net 5-6 kartus „auksingesnis“.

Tiesa, nei Vokietijoje, nei Bulgarijoje tokia aukso gavyba nėra pagrindinė įmonių veikla. Paprastai jos užsiima smėlio ar žvyro gavyba, o auksas – tik šalutinė veikla, šiek tiek papildanti įmonės kasą. Tik toks būdas būtų įmanomas ir Lietuvoje, nes aukso kiekis pernelyg mažas, kad apsimokėtų sijoti tūkstančius tonų smėlio vos dėl kelių kilogramų aukso. Galų gale ir aplinkosauginiu požiūriu tai būtų nesveikintinas veiksmas.

Lietuviško aukso istorija anuomet, deja, buvo nesėkminga. Pabandę praktiniu būdu atskirti smilteles verslininkai pranešė, kad pavyko išgauti daug mažesnį kiekį nei žadėjo laboratoriniai tyrimai. Situaciją galėtų pakeisti daug brangesni ir tobulesni sijojimo įrenginiai, tačiau jiems reikia didelių investicijų, kurios neaišku ar atsipirktų.

Tad lietuviškos aukso smiltelės dar laukia savo drąsaus investuotojo. O tuo tarpu lietuviškas auksas sėkmingai su smėliu ir žvyru naudojamas kelių tiesimui ir namų statyboms. Ką gi, galime pasidžiaugti nors tuo, kad mūsų keliai ir namai tiesiogine šio žodžio prasme – auksiniai.