Išdavė paslaptį ieškantiems gintaro: šimtai tonų slypi Kuršių marių dugne

Lietuvoje gintaras neišgaunamas daugiau nei šimtmetį, bet tai nesutrukdė mums susikurti gintaro šalies įvaizdžio. Baltijos jūra dar daug metų skalaus gintaro gabalėlius, bet ar to pakaks, kad galėtume save vadinti „Gintaro šalimi“?

Pagrindinė Lietuvos gintaro meistrų žaliava atkeliaudavo iš Rusijai priklausančios Kaliningrado srities, kur glūdi ten 95 proc. viso Baltijos gintaro išteklių. Tačiau 2013 m. dėl politinės padėties pablogėjus prekybiniams ryšiams su Rusija, praktiškai nutrūko ir prekyba gintaru. Tuomet sumanyta bandyti išgauti savo gintarą, bet gavyba – vis dar nepradėta, nors potencialiai Lietuva gali turėti kelis šimtus tonų gintaro.

Ištekliai – labai riboti

Baltijos gintaras arba sukcinitas – išskirtinės rūšies gintaras, daugiausiai randamas tik Baltijos jūros regione. Baltijos auksu vadinamas gintaras formavosi eoceno epochos metu, kai Baltijos jūros baseine vešėjo masyvūs mišrieji subtropiniai miškai.

Prieš maždaug 50 mln. metų šiose vietose klimatas buvo šiltas, vešėjo masyvūs subtropikų miškai, kuriuose, manoma, augo ąžuolai, sakingi sciadopičiai, sakingos pušys, sakingos araukarijos. Spygliuočių sakai sukietėdavo ir per daug metų upės juos nunešdavo į žemesnius vandens telkinius: ežerus, jūras. Prieš 40 mln. metų susiformavusi Eridano upė ir jos intakai išgraužė Baltijos dubumą ir išplovė didžiąją viso gintaro dalį. Didžiausia dalis gintaro susikaupė ties upės delta, kur dabar yra Palvininkų (Jantarno, Kaliningrado sritis) telkinys. Iš ten jūrų srovės jį išnešiojo po visą Baltijos jūros pakrantę. Daugiausia išnašų nusėdo dabartinių Lenkijos ir Lietuvos pakrantėse.

Baltijos gintaro mažesniais kiekiais randama ir Vokietijos, Švedijos, Jungtinės Karalystės bei Prancūzijos pakrantėse, o po žeme – ir Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Visgi pagrindiniai ištekliai – apie 95 proc. – glūdi po Sembos pusiasaliu, Kaliningrado srityje.

Manoma, kad eoceno subtropikų miškai galėjo „pagaminti“ apie 1 mln. tonų gintaro. Taigi, tai itin ribotas išteklius, kurio daugiau net ir tolimoje ateityje neatsiras.

Klaidingai manoma, kad gintaras egzistuoja tik prie Baltijos jūros. Gintaras išgaunamas ir kitose pasaulio vietose: pavyzdžiui, Malaizijoje kasamas Borneo gintaras (nuo salos pavadinimo), o Dominikos Respublikoje randama ypatingo grožio mėlynojo gintaro. Tačiau Baltijos gintaras – ypatingas, nes sudaro virš 80 proc. viso pasaulyje randamo gintaro. Be to, jis vertinamas dėl savo didelio sakingumo (dėl ko degdamas skleidžia malonų kvapą) ir ypatingų spalvinių savybių. Kadangi jo ištekliai palyginti su kitais gintarais gausūs – jis paklausiausias tarp gintaro meistrų.

Geidė romėnai, dabar kinai

Platus Baltijos gintaro paplitimas Europoje ir net toliau už jos, kur nebuvo ir negalėjo būti gintaro žaliavos šaltinių, rodo ypač didelę jo svarbą prekybinių ryšių tarp Baltijos ir kitų Europos kraštų susidarymui ir raidai. Nuo neolito amžiaus ir ypač žalvario ir ankstyvajame geležies amžiuose, gintaras buvo svarbiausias mainų prekybos objektas. Manoma, kad gintaro prekyba su kitais kraštais galėjo padėti baltų gentims anksčiau susipažinti su metalais ir jų apdirbimu, nors jų žaliavos ištekliai prie Baltijos jūros buvo labai negausūs.

Apie gintaro prekybos kelius sprendžiama pagal rastus gintaro žaliavos ir dirbinių lobius bei importinių dirbinių paplitimą. Kartografuojant lobių radimo vietas, išryškėjo dėsningas jų išsidėstymas atskirais laikotarpiais tam tikruose rajonuose, daugiausia pagal stambiąsias Vidurio ir Pietų Europos upes.

Manoma, kad neolito metu gintaras nuo Baltijos krantų jau pasiekdavo Egiptą (gintarinių karolių yra rasta Egipto faraonų kapuose), Mažąją Aziją, Mesopotamiją. Vis dėlto šie prekybiniai keliai buvo nenuolatiniai. Intensyvi prekyba prasidėjo XVI a. pr. Kr. kai finikiečiai jūrų keliu pasiekė pagrindinius gintaro gavimo centrus.

Aktyviausia prekyba vyko senovės Graikijoje ir Romoje. Graikai ir romėnai labai vertino gintarą ir vadino jį „Šiaurės auksu“. Ypač vertintas skaidrus rausvas, auksaspalvis gintaras, iš kurio gaminti papuošalai ir buitiniai daiktai. Neskaidrus vaško spalvos gintaras naudotas vien smilkalams. Būtent Romos imperijos klestėjimo laikais susikūrė taip vadinamas Gintaro kelias – prekybos kelių tinklas, kuriuo keliaudavo gintaras.

Mažesnis Gintaro kelias ėjo ir iki Juodosios jūros, o nuo ten Šilko keliu pasiekdavo net Kiniją. Simboliška tai, kad šiandien Baltijos gintaras būtent kinų ir yra labiausiai geidžiamas. Kinų pirkėjai už gintarą pasirengę mokėti nuo kelių iki keliolikos kartų daugiau nei kiti pirkėjai, todėl šiandien gintaras išgyvena renesansą – už gerą dirbinį Kinijos gyventojai pasirengę mokėti net kelis tūkstančius eurų.

Auganti gintaro kaina teikia vilties, kad galiausiai atsiras drąsus investuotojas, kuris pamėgins atgaivinti gintaro gavybą Lietuvoje.

Skalaus neamžinai

Turbūt ne vienas lietuvis turi puikių vaikystės prisiminimų iš vasarojimų pajūryje, kuomet po audrų lėkdavo prie jūros ieškoti išplautų gintaro gabalėlių. Įdomu tai, kad nei latviai, nei estai tokių prisiminimų neturi, nes jūra gintarą dovanoja tik mums – Latvijos ir Estijos gintaro gabalėliai praktiškai nepasiekia.

Gintaro rinkimas tapo ne tik vietinių pajūrio gyventojų ir poilsiautojų pramoga, bet ir atrakcija turistams: po audrų gidai skuba vesti užsieniečius ir rodyti gintaro rinkimo proceso.
Tiesa, vyresni vietiniai pajūrio žmonės kalba, kad anksčiau jūra gintaro išmesdavo daugiau nei dabar. Ar gali būti, kad gintaro mažėja?

Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Jonas Satkūnas GRYNAS.lt pasakojo, kad tai gali būti tiesa: „Per paskutinius 100 metų Baltijos jūros lygis ties Klaipėda pakilo apie 15 cm., tad teoriškai gintaras atsidūrė giliau, reikia stipresnių audrų, kad jį išmestų į paviršių, bet tai tik pasvarstymas. Sunku tiksliai pasakyti, ar tikrai išplaunamo gintaro Lietuvos pajūryje mažėja, tai tiesiog gali būti subjektyvūs vertinimai.“

Geologo manymu, Baltijos jūra gintarą tikrai dar išmes bent kelis šimtus ateinančių metų. „Nepamirškime, kad gintaro ištekliai – riboti. Jų kasmet tik mažėja, naujo juk nesusidaro, tad teoriškai jis kažkada baigsis. Kylant jūros lygiui, vis sunkiau jį bangos išplaus, bet bent jau kelis šimtus metų jį pajūryje dar turėtume rinkti“, – svarstė J. Satkūnas.

Juodkrantės gintaro lobis

Iki XIII a. pabaigos prekybos ir vietiniams poreikiams pakako vien Baltijos jūros išmetamo gintaro, tačiau padidėjus gintaro paklausai nuo XVI a. gintaras pradėtas gaudyti tinklais, o seklesnėse, ypač akmenuotose vietose, kabliais arba graibštais iš valčių. Buvo mėginta gintarą kasti paplūdimiuose.

1585 m. Sembos pusiasalyje buvo pradėta gintarą kasti iš neogeninių sluoksnių, tačiau tai buvo neorganizuotas pavienis darbas, kurio rezultatai priklausė nuo sėkmės ir nuojautos. 1781 m. vokiečiai įrengė pirmąją gintaro kasybos šachtą, o 1875 m. pradėjo veikti didelė šachta Palvininkuose (dab. Jantarnas), pradėjusi pramoninę gintaro gavybą ir apdirbimą, kuri, dabar jau rusų rankomis, tebesitęsia iki šiol.

Dabartinėje Lietuvos teritorijoje gintaro gavyba buvo pradėta tik tarpukariu. 1921 m. Lietuvoje susikūrė lietuviška gintaro gavybos bendrovė, tačiau subankrutavo net nepradėjusi darbų. Antroji įmonė, pavadinimu „Gintaras“ veikė 1928–1929 m., tačiau iškasusi apie 2 t gintaro taip pat bankrutavo, nes gintaro kainos nebuvo itin aukštos, be to, Karaliaučiaus sritis visuomet gintaro išteklių atžvilgiu buvo ir tebėra produktyvesnė.

Ne daug kas žino, jog gintaro Lietuvoje galima rasti ne tik pajūryje, bet ir Lūksto ežere, Varniuose. Yra manoma, kad gintarų gali turėti ir Platelių, Metelio bei Dusios ežerai, tačiau didžiausias potencialas – Kuršių marių dugnas.

Kuršių mariose gintaras pradėtas išgauti dar XIX a. „W.Stantien & M.Becker“ bendrovė Juodkrantės Gintaro įlankoje žemsiurbėmis siurbė iš dugno dumblą ir iš jo išrinkdavo gintarą. Vokiečiams tuomet labai pasisekė, nes 1861 m. visai atsitiktinai buvo rastas didžiausias pasaulyje gintaro lobis, kuris ir pavadintas Juodkrantės lobio vardu. Lobį sudarė įvairių formų, ilgi ir siauri, taisyklingi ir įstrižo pagrindo, beveik stačiakampiai, ovalūs kabučiai, apskritos ir ovalios, iki 4,5 cm ilgio laivelio pavidalo lygiu ir taškuotu paviršiumi sagos, vamzdeliniai, retušuotu ir gludintu paviršiumi tiesiais ir šiek tiek išpūstais šonais karoliai, jų grandys ir skridiniai (amuletai), plastinio meno kūriniai – gintarinės žmonių ir gyvulių figūrėlės, priskiriamos įvairioms archeologinėms kultūroms. Pastarosios ypač vertinamos archeologų.

Manoma, kad anuomet galėjo būti surinktas ne visas lobis – dalis jo vis dar gali būti po vandeniu. Arba Kuršių marios dar gali pateikti ir kitų staigmenų, nes gintaro ištekliai čia nėra pilnai ištyrinėti, o juo labiau išgauti.

Kuršių mariose – šimtai tonų gintaro

1992-1994 ir 1997 m. geologai žvalgė Kuršių marių dugną ir nustatė keletą perspektyvių gintaro žaliavos klodų. Minimas apie 112 tonų gintaro telkinys ties Juodkrante ir dar keturi perspektyvūs kitose vietose. Iš viso - apie 350 tonų gintaro.

„Po detalesnių žvalgymų šie skaičiai galėtų būti tikslesni. Be to, toli gražu nėra ištirtos visos Kuršių marios, gali būti, kad atrastume ir daugiau potencialių telkinių“, – teigia J. Satkūnas.

Geologų tyrimai rodo, kad gintaras slūgso maždaug 4 metrų nuo vandens paviršiaus gylyje. „Čia susikaupęs gintaras antriniu būdu, perklostant srovėmis nešmenis iš Sambos pusiasalio, Kaliningrado srities, kur gintaras ten slūgso pirminėje padėtyje. Kadangi jis yra perklostytas iš pirminės padėties, tikėtis labai didelių gintaro gabalų neverta. Pagal tyrimo duomenis, vyrauja 20–40 mm diametro gintaro gabalėliai. Didelių grynuolių tikėtis tikrai neverta – jie būtų itin retas radinys“, – pasakojo Lietuvos geologijos tarnybos direktorius.

Vienintelis įmanomas būdas išgauti gintarą – žemsiurbėmis. Išsiurbtas dumblas turėtų būti perkošiamas ir mechaniniu būdu atskiriamos kietesnes dalelės, nes dumble bus randama visko: medžio liekanų, akmenukų, kriauklių. Tačiau tarp jų – ir gintaro gabalėlių. Tokiu būdu 1992-1994 m. vykdytų geologinių tyrimų metu iš viso buvo rasta beveik 2,5 t gintaro.

Laukia investuotojų

Preliminariai išžvalgyti gintaro telkiniai „žada“ virš 300 t gintaro, tačiau toks kiekis, palyginus su Kaliningrado kasyklų galimybėmis – lašas jūroje. Paskutiniais metais būtent tiek gintaro išgaudavo Rusijos verslininkai kasmet, o jo ištekliai Sembos pusiasalyje skaičiuojami dar dešimtimis tūkstančių tonų. Ir nors didelės gintaro kainos vilioja potencialius investuotojus, mažas gintaro kiekis juos tiek pat ir baido.

2014 ir 2016 m. buvo paskelbti konkursai lietuviškam gintarui išgauti ties Juodkrante, bet nei vienu atveju neatsirado investuotojų. Verslininkai kalba, kad juos pirmiausia gąsdina dideli mokesčiai. Pagal dabartinius įstatymus, už išgautą vieną toną didesnių nei 40 mm gintaro gabalėlių tektų sumokėti 900 eurų žemės išteklių mokesčio, už mažesnius – po 280 eurų už toną. „Pridėkim dar kitus mokesčius ir pinigus reikalingus investicijoms pradėti gavybą ir gauname labai dideles sumas. Kol kas dar neatsirado drąsių verslininkų, kurie ryžtųsi tokiai investicijai“, – teigia J. Satkūnas.
Pinigų potencialiam investuotojui reiktų dar ir privalomiems Poveikio vertinimo aplinkai (PAV) tyrimams atlikti. Potencialus Juodkrantės gintaro telkinys įeina į saugomą Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, gintaro gavybai padaryta išimtis – šį išteklių išgauti galima (kitus – draudžiama), tačiau gavybai egzistuotų ir griežtesni aplinkosauginiai reikalavimai. Būsimasis investuotojas turėtų samdyti ekspertus, kad PAV ataskaitoje būtų įvertintas visas galimas poveikis Kurių marių ir Kuršių nerijos ekosistemai, nes gavyba neabejotinai padidintų vandens drumstumą, o tai galėtų paveikti žuvų nerštavietes, paukščių populiaciją ir t.t.

Visgi, kad ir kokie iššūkiai aplinkosaugos srityje lauktų verslininko – jie išsprendžiami, nes šiuolaikinės technologijos leidžia iki minimumo sumažinti gavybos keliamą taršą ar neigiamą poveikį. Tačiau jos atitinkamai ir kainuoja.

„Taigi, pinigų investicijoms reikia daug, o ar jos atsipirks – didelis klausimas. Dėl to verslininkai neskuba, nėra linkę pernelyg rizikuoti. Valstybė šiuo atveju galėtų tik paskatinti sumažindama mokesčius arba skirdama lėšų išžvalgyti daugiau gintaro plotų“, – svarstė J. Satkūnas.
Kita vertus, yra ir kitokių idėjų. Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direktorė Aušra Feser prieš pora metų yra iškėlusi idėją, kad Juodkrantės telkinys galėtų būti naudojamas ne pramoninei gavybai, o turizmui skatinti.

KNNP direkcija jau keletą metų plėtoja idėją atgaivinti Gintaro įlanką Juodkrantėje. Siekiama ten įrengti gintaro gavybos, pačios įlankos istorijos ekspozicijas. Svarstoma ir galimybė pastatyti demonstracinę XIX amžiaus gintaro kasimo mašiną, kuri leistų parodyti turistams, kaip kasamas gintaras tikrame jo telkinyje. Turizmo skatinimu galėtų užsiimti ir pramoniniu būdu surizikavęs gintarą išgauti verslas – tai netgi gali pasirodyti pelningiau nei pats gintaras.

Seime šiuo metu yra registruotas įstatymo projektas, kuriuo siūloma žymiai sumažinti gintaro išteklių mokestį. Galbūt jį sumažinus atsirastų potencialus investuotojas ir po daugiau nei 100 metų Lietuva vėl galėtų išgauti savo gintarą? Juk vis dėl to – esame Gintaro šalis.