Remiantis „Eurostat“ duomenimis, tekstilės atliekos Lietuvoje sudaro apie 8 proc. visų komunalinių atliekų. Vienas namų ūkis Lietuvoje pernai praėjusiais metais tinkamai surūšiavo tik 1,5 kg tekstilės atliekų iš 10,2 kg tenkančių vienam namų ūkiui.
Visoje Europos Sąjungoje (ES) tinkamai išrūšiuojama žymiai didesnė tekstilės atliekų dalis – 7,4 kg iš 10,2 kg. Atotrūkis didelis, todėl akivaizdu, kad Lietuvoje rūšiuojama netinkamai.
2020 m. duomenimis, pasaulyje tekstilės atliekų kiekis sudaro 92 mln. tonų per metus. Toks milžiniškas tekstilės kiekis negali būti laikomas vien atliekomis. Kai tvarumo idėjos tampa vis svarbesnės, kai į tradicinį atliekų išmetimą pradedama žvelgti kaip į netinkamą praktiką, informacija apie perdirbamas medžiagas, tekstilės atliekų surinkimo vietas tampa ypač svarbios.
Šiuolaikinės ekonomikos sąlygomis tekstilės atliekų rūšiavimas tampa tvaria ir aplinkai draugiška atliekų tvarkymo alternatyva. Tačiau kokią praktiką taiko Lietuva ir kaip šalies gyventojai prisideda prie tekstilės atliekų rūšiavimo?
Tyrimas atskleidė lietuvių įpročius
VILNIUS TECH ekspertės dr. Laima Jesevičiūtė-Ufartienė ir dr. Neringa Vilkaitė-Vaitonė atliko mokslinį tekstilės atliekų rūšiavimo tyrimą, siekdamos išsiaiškinti, ką lietuviai daro su nebereikalingais tekstilės gaminiais, kaip būtų galima pagerinti tekstilės gaminių rūšiavimą. Jame dalyvavo 476 Lietuvos namų ūkių atstovai.
Tyrimo rezultatai rodo, kad tekstilės gaminių lietuviai dažniausiai atsisako dėl išryškėjusių jų defektų (68,8 proc.) ir netinkamo dydžio (66,4 proc.).
Dalį respondentų atsisakyti tekstilės gaminių skatina ir noras padėti kitiems – 25,6 proc. šalies namų ūkių atstovų savo nebenaudojamus tekstilės gaminius yra linkę padovanoti ar paaukoti tiems, kuriems jų labiau reikia.
Dažnai tekstilės gaminių atsisakymą paskatina ir pasikeitęs aprangos stilius (32,8 proc.) ar skonis (37,2 proc.).
Atlikus mokslinį tyrimą paaiškėjo, kad lietuviai tekstilės gaminius kaupia namuose, net jeigu jų nebedėvi. Tokių tekstilės atliekų randama kas trečiame (34,1 proc.) namų ūkyje.
Kodėl žmonės kaupia – lieka neaišku, nes tekstilės gaminių vertė ar didelė už juos sumokėta pinigų suma nėra tos priežastys, kurios skatina didžiąją dalį gyventojų tekstilės gaminius saugoti ir vėliau kitais būdais prikelti naujam gyvenimui.
Rūšiavimo priemonių yra, bet jos menkai išnaudojamos
Lietuvai teks pasitempti tekstilės atliekų rūšiavimo srityje: iki 2025 m. Lietuva, kaip ir visos ES šalys, yra įsipareigojusi sukurti atskirą tekstilės atliekų rinkimo iš namų ūkių sistemą.
Jau kurį laiką Lietuvoje pastebimi pokyčiai tekstilės atliekų surinkimo gerinimo srityje: specialiai tekstilei skirti konteineriai prie prekybos centrų, daugiabučių kiemuose, labdaros organizacijų iniciatyvos, kurių metu stengiamasi surinkti nedėvimus rūbus vargingai gyvenančioms šeimoms, migrantams.
Taip pat – mažmeninės prekybos įmonių akcijos, kai už į prekybos vietą pristatytus nebedėvimus rūbus suteikiama nuolaida.
Naudojant šias priemones Lietuvoje tinkamai surenkama tik apie 15 proc. tekstilės atliekų. Todėl kyla klausimas – kokiomis priemonėmis siekti geresnių rezultatų.
Tekstilės atliekos keliauja į sąvartynus
Nors VILNIUS TECH eksperčių atlikto tyrimo metu ir nebuvo identifikuotos konkrečios tekstilės gaminių kaupimo priežastys, tačiau buvo nustatyta, kur iš namų ūkių keliauja tekstilės atliekos.
Tekstilės atliekų konteinerius pasiekia vos 34 proc. atliekų, o 39 proc. namų ūkių tekstilės atliekų į specialiai joms skirtus konteinerius nemeta. Kartais nebereikalingi tekstilės gaminiai atiduodami šeimos nariams. Toks elgesys būdingas maždaug pusei tyrime dalyvavusių respondentų. Kas antras tyrime dalyvavęs asmuo nurodė, jog nebereikalingus tekstilės gaminius naudoja kaip šluostes.
Anot dr. N. Vilkaitės-Vaitonės, susirūpinimą kelia tai, kad daugiau nei pusė visų tyrimo dalyvių nebereikalingų tekstilės gaminių niekada nemeta į humanitarinės pagalbos konteinerius, neparduoda, neišmeta į tekstilės atliekų konteinerius.
Jų netaiso, nepersiuva ir neperdaro drabužių į naujus, neparduoda. Tokie tyrimo rezultatai rodo aiškią tekstilės gaminių vartojimo ciklo pabaigą – didžioji dalis tekstilės atliekų keliauja į sąvartynus.
Neišmetant tekstilės atliekų į tam skirtus konteinerius ar neperleidžiant šių gaminių kitiems, tekstilės gaminio gyvavimo kelias pasibaigia – jis nepatenka tarp perdirbtinos tekstilės.
Lietuvoje susidarė paradoksali situacija – beveik 50 proc. namų ūkių atstovų teigia rūšiuojantys atliekas, tačiau būtent tekstilės atliekas šiuo metu rūšiuoja ar planuoja tai daryti ateityje – tik 28 proc. respondentų.
Dr. L. Jesevičiūtės-Ufartienės nuomone, siekiant surasti Lietuvos gyventojų elgsenos priežastis ir rūšiavimą lengvinančius sprendimus, būtini ir tolesni tekstilės atliekų rūšiavimo tyrimai. Neatmetama galimybė, kad tekstilės atliekų nerūšiavimo priežastis gali būti netinkamai susiformavę lietuvių įpročiai ir vertybės.
Stinga informacijos apie tinkamą tekstilės atliekų rūšiavimą
Atlikto mokslinio tyrimo rezultatai parodė, kad net ir norint rūšiuoti tekstilės atliekas, kyla infrastruktūros kliūčių. 38 proc. apklaustųjų namų ūkių sunku rasti tekstilės atliekų rūšiavimo vietas, stinga žinių apie tai, kurios konkrečiai tekstilės atliekos gali būti rūšiuojamos. Kai informacijos apie rūšiavimą stinga, dar tinkama naudoti tekstilė nepasiekia tų, kuriems turėtų būti skirta.
Nekyla abejonių, kad didelė dalis tekstilės atliekų patenka į buitinių atliekų konteinerius.
Pasaulinė statistika rodo, kad daugiau nei 70 proc. tekstilės atliekų apskritai yra užkasama. Tokiais sprendimais lietuviai ne tik teršia aplinką, kurioje gyvena, bet ir praranda galimybę pakartotinai panaudoti šias atliekas, kaip žaliavas perdirbamiems produktams.
Galbūt dabar, artėjant Kalėdoms – svarbiausioms ir gausiausiomis dovanomis lydimoms metų šventėms, galime apdovanoti Žemę savo sąmoningais sprendimais ir prieš pirkdami naują rūbą pagalvoti – ką darysime su jau esančiais mūsų spintose.