Iš naujo suskaičiavo piliakalnius Lietuvoje
2017-ieji paskelbti Piliakalnių metais. Nors jie jau baigiasi, projektai, susiję su piliakalnių pažinimu, vis dar vyksta. Gruodžio mėnesio pradžioje didelės apimties darbą pristatė Lietuvos geologijos tarnyba. Institucija atliko tyrimą, kurio metu analizavo gamtinius piliakalnių pagrindus, kitaip tariant, ant kokios geologinės sandaros pagrindo supilti Lietuvos piliakalniai. GRYNAS.lt žurnalistai dalyvavo tyrimo pristatyme ir su mokslininkų pagalba stengėsi perteikti piliakalnių tyrėjams labai svarbią ir aktualią medžiagą, kurią turėtų žinoti kiekvienas lietuvis. Juk piliakalniai – Lietuvos istorinis paveldas.
LGT mokslininkų grupė (LGT Inžinerinės geologijos skyriaus Kvartero geologijos poskyrio geologės Rimantė Guobytė, Jolita Pocienė, Asta Jusienė, Danguolė Karmazienė ir Eglė Šinkūnė) mėnesį analizavo rašytinius ir vaizdo šaltinius, kuriuose yra medžiagos apie piliakalnius, bendradarbiavo su kitais įvairių sričių mokslininkais ir šiandien jau gali pateikti dar niekur neskelbtos informacijos apie Lietuvos piliakalnius, pavyzdžiui, kokia yra pačių piliakalnių geologinė sandara.
Anot LGT Inžinerinės geologijos skyriaus Kvartero geologijos poskyrio vedėjos R. Guobytės, iš viso Lietuvoje piliakalniais galima laikyti per 900 Lietuvos kalvų. Jų gamtiniai pagrindai skiriasi: Lietuvoje yra 158 piliakalniai ant kraštinių glacialinių gūbrių ar kalvų, 89 – kraštinių fliuvioglacialinių gūbrių arba kalvų, 66 – fliuviokeimų, 13 – limnokeimų, 23 – ozų, 10 – plokščiakalvių, 14 – moreninių lygumų, 22 – limnoglacialinių lygumų, 59 – fliuvioglacialinių lygumų, 3 – kopų, 339 – upių paslėnių ir šlaitų erozinių kyšulių, 102 – erozinių palikuonių slėniuose ir kloniuose, 5 – technogeninių pakilumų.
Piliakalniai gali būti supilti ir gamtos, ir žmonių
Ištyrus gamtinius piliakalnių pagrindus, galima daryti išvadas, kokia yra jų geologinė sandara. Tai yra svarbu bandant atkurti senąsias gyvenvietes, analizuojant senovės gyventojų buitį, gynybinius prioritetus (piliakalniai dažnai atliko gynybinę funkciją).
„Piliakalnis yra gamtinė reljefo forma, bet žmogaus pritaikyta gynybiniams tikslams, pavyzdžiui, prakasti grioviai, pylimai, kartais palygintos aikštelės“, – pabrėžia R. Guobytė.
Ji pažymi, kad nėra lengva išsiaiškinti, kas supylė piliakalnius, nes tam ne visada užtenka duomenų apie piliakalnio ir jo aplinkos morfologines bei genetines ypatybes, kurios kartais dėl vėlesnes žmogaus veiklos labai pasikeitė ar net išnyko. Informaciją apie piliakalnių geologinę sandarą, anot mokslininkės, galima gauti iš piliakalnio šone upės ar tvenkinio plaunamo skardžio, kasamo karjero, taip pat iš gręžinių.
„Skardžiai ir karjerai labai žaloja šiuos archeologijos paminklus, todėl jie sutvirtinami ar rekultivuojami. Gręžinių gręžimas ant piliakalnio, deja, yra retenybė ir tuo gali pasigirti tik keli tokiu būdu tyrinėti piliakalniai. Šiandien, kai geologinis kartografavimas 1:50 000 masteliu atliktas 55,5 proc. Lietuvos teritorijos, daugelio piliakalnių kilmę galima pabandyti nustatyti pagal minėto mastelio geomorfologinius žemėlapius“, – yra sakiusi R. Guobytė.
Tačiau pašnekovė užsimena, kad Lietuvoje yra ir piliakalnių, kuriuos supylė pats žmogus. Prie tokių priskiriamos pajūryje esančios nedideles iš apylinkės riedulių sukrautos ir iš vietinio grunto bei griuvėsių supiltos, taip pat iškastos piliavietės bei vėliausiai atsiradusios nedidelės motų tipo pilia- vietės.
Vis dėlto, kad ir kaip būtų sudėtinga ištirti piliakalnių gelmes, R. Guobytė kartu su kitomis LGT Inžinerinės geologijos skyriaus Kvartero geologijos poskyrio specialistėmis tai padariusios. Tačiau, žinant gamtinio pagrindo, ant kurio stovi piliakalnis, sandarą, reikia išsiaiškinti, kokiomis savybėmis jis pasižymi. R. Guobytė su GRYNAS.lt dalijasi savo ir Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos instituto habil. dr. Valentino Baltrūno publikacija, kurioje detaliai aptariami piliakalnių gamtiniai pagrindai.
Žinomi piliakalniai ozuose
Ozai, kaip pasakoja R. Guobytė, tai – viena iš egzotiškiausių ledyno paliktų reljefo formų.
„Tai ledyno plaštakų arba liežuvių pakraštinės zonos tuneliuose ir kanjonuose ledyno tirpsmo vandenų supilti įvairaus ilgio smėlingi ir žvyringi pylimai. Ilgiausi ozai aptikti Linkuvos ir Vidurio Lietuvos gūbrių apjuostose moreninėse žemumose, spinduliškai išsidėstę minėtų gūbrių atžvilgiu“, – publikacijoje dėsto M. Guobytė.
Dažnai ozus sudaro virtinės tokių pylimų-gūbriukų, supiltų iš įvairaus žvirgždingo smėlio, kurį sunešė iš ledyno tunelio pliūpsniais besiveržiantis ledyno tirpsmo vanduo.
Kaip jau buvo minėta, LGT specialistės suskaičiavo 23 piliakalnius, esančius ozų keterose. Vienas jų – Žagarės piliakalnis, dar vadinamas Žvelgaičio kalnu. Jis yra šiauriausiame Lietuvoje Žagarės oze. Tiesa, R. Guobytės žiniomis, šiuo metu ozo vietoje belikusios tik kasimvietės. Ozas vingiavo kairiajame Švetės upės krante net iki Latvijos.
Dar vienas ozo tipo reljefą praturtinantis piliakalnis yra visai netoli Šiaulių, žinomas kaip Kryžių kalnas. Tiesa, vietinių gyventojų kadaise jis vadintas Jurgaičių (Domantų) piliakalniu. Tai yra viena iš Jurgaičių ozo pylimą sudarančių kalvų. R. Guobytė pasakoja, kad savo ir V. Baltrūno publikacijoje mini ir daugiau piliakalnių, esančių ozuose.
„Netoli Baisogalos, Serbentynės upelio pusiasalio esantis Diauderių piliakalnis yra Prastavonių ozą sudaranti kalva. Barzdos kalno vardu žinomo ozo šiaurės vakarinio pylimo (ozą sudaro 4 pylimų virtine) pietinėje dalyje yra Bartkūnų piliakalnis (Koplyčkalnis). Šiaures vakariniame Liesėnų ozo gale esanti kalva – Liesėnų piliakalnis ir kiti“, – vardija R. Guobytė.
Ištyrė ir Šatrijos kalną
Kita įdomi reljefo forma, ant kurios yra daugiau nei 150 piliakalnių, yra keimas. R. Guobytė aiškina, kad keimais vadinamos iš įvairaus, dažnai smulkaus smėlio, aleurito ir molio sudarytos pavienės ovalios kalvos arba jų grupės: „Tai tirpstančio sueižėjusio ledo properšose, ertmėse ar plyšiuose pasitvenkusių pratakių ir izoliuotų ežerėlių nuosėdos, likusios paviršiuje kalvų pavidalu ištirpus ledui. Daugelis pavienių keimų apsupti pelkėtų pažemėjimų, todėl galėjo tikti kaip natūraliai apsaugoti piliakalniai. Daugiausia keimų yra Žemaičių aukštumoje, nemažai jų identifikuota Baltijos ir Šiaurės Nalšios aukštumose.“
LGT specialistė tęsia, kad savo dydžiu įspūdingiausias keimas – Šatrijos kalnas. Žemaičių aukštumose yra Šaukštelio, Burbiškių, Bilionių, Žvaginių, Balceriškių, Dungeriukų, Rubaičių, Grigaičių, Gegrenų, Šarneles, Pučkorių ir daugelis kitų piliakalnių. Baltijos aukštumoje keimai – tai Velikuškių, Mielėnų, Puškų, Vitkūnų, Verslavos, Noreikiškių, Rokiškių, Daniliškių, Kamastos ir dar daug kitų piliakalnių. Gražūs ir Šiaures Nalšios aukštumos keimai – tai Akvieriškės, Aucūnų, Jaciūnų, Kavalčiukų, Reškutėnų piliakalniai.
Medvėgalis – plokščiaviršė moreninė kalva
Kitas gamtinis pagrindas, ant kurio yra 10 piliakalnių, yra plokščiaviršūnės kalvos. Jos išplitusios aukščiausiuose Žemaičių ir Baltijos aukštumų kalvynuose. R. Guobytės žiniomis, plokščiakalvės gali būti apklotos nestoru įvairaus smėlio, aleurito arba molio sluoksniu.
„Moliu apklotų plokščiaviršių kalvų sambūriai yra aukščiausios Sūduvos, Dzūkų ir Aukštaičių aukštumų vietos. Moliu apdengtos plokščiakalvės – tai pačių ankstyviausių ledo protirpose pasitvenkusių ledyninių ežerėlių nuogulomis apklotos morenines kalvos. Pasitaiko ir moreninių plokščiaviršių kalvų“, – pasakoja geologė.
Kaip jau minėta, piliakalnių plokščiakalvėse sąraše yra 10 pavadinimų. Tarp jų – Medsėdžių piliakalnis Vakariau Platelių ežero iškilusioje plokščiakalvėje. Vilkyškių gūbrio molingos plokščiaviršės kalvos pakopoje yra Vartuliškių piliakalnis, vadinamas Šventkalniu. Taip pat visiems gerai žinomas Medvėgalis – irgi plokščiaviršė moreninė kalva.
Piliakalniai kopose?
Kitas iš 12 piliakalnių gamtinių pagrindų yra ledynų pakraštiniai dariniai. Kaip aiškina R. Guobytė, nykstančio ledyno postovių vietas rodo Vidurio Lietuvos, Linkuvos bei Pajūrio kalvagūbriai, o ilgokus jo stabtelėjimus žymi Baltijos marginalinės (pakraštinės) aukštumos. Aukštumų ir kalvagūbrių paviršių sudaro įvairaus aukščio kalvos ir jų masyvai. Vyrauja kalvos, sudarytos iš ledyno paliktų nuogulų (moreninio priesmėlio ir priemolio) ir jo tirpsmo vandenų sąnašų (įvairaus smėlio ir žvyro). Šiose kalvose aptikta didžioji dalis piliakalnių.
Įdomios yra fliuvioglacialinės ir limnoglacialinės lygumos. Kaip aiškina R. Guobytė, šie žmonėms neįprasti geologiniai pavadinimai slepia įdomius geologinius procesus. „Tai ledyno tirpsmo vandenų srautų suklostytas buvusių deltų ir terasų žvyras bei smėlis, taip pat prieledyninėse mariose nusėdęs molis, aleuritas (dulkis). Tiesa, šiose lygumose nėra piliakalnių, išskyrus minėtas lygumas raižančių upelių pakrantes, kurių eroziniuose šlaituose piliakalnių aptinkama. Minėtų lygumų paviršiaus smėlis daugelyje vietų vėjo supūstas į kopas ir jų sambūrius, bet, mūsų žiniomis, ant kopų žinomi tik trys piliakalniai. Tai Birutės ir Naglio piliakalniai pajūryje bei Greišių (Rūdupio) piliakalnis Kazlų Rūdos apylinkėse“, – informacija dalijasi LGT geologė.
Ardo erozija
Nors Lietuvoje skaičiuojama per 900 piliakalnių, manoma, kad jų galėjo būti ir daugiau, tačiau dėl žmogaus veiklos jie buvę suardyti. Taip pat, pasak R. Guobytės, neatmetama, kad piliakalnių yra daugiau nei dabar suskaičiuota, nes kalvų, savo forma ir lokacija primenančių piliakalnius, yra nemažai.
Tačiau ir šiandien, nors dauguma piliakalnių ir yra saugomi nuo išorinių žmogaus veiksmų, pavojus jiems gresia dėl gamtinių procesų. Ypač tiems, kurie stovi ant upių slėnių šlaitų ir terasų gamtinių pagrindų. Pagrindinis gamtinis veiksnys, galintis sugriauti piliakalnį – erozija.
„Lietuvos reljefas savo raidoje patyrė nuo neatmenamų laikų tebevykstantį procesą – eroziją, geomokslų įvardijamą kaip uolienų (nuogulų) ir reljefo ardymą tekančiu vandeniu. Dėl upių erozijos atsirado vis žemėjančios terasų pakopos slėniuose, o prie staigesnių vingių – vaizdingi stačiašlaičiai atragiai“, – aiškina R. Guobytė.
Šalia upių – ne viena dešimtis piliakalnių
Mokslininkė tęsia, kad šaltinių, lietaus ir pavasarinio polaidžio vandens srovenimas lėkštino šlaitus, o kai kur išgraužė gilias griovas, kurios, bėgant laikui, virto plokščiadugnėmis raguvomis. Būtent griovos ir raguvos suskaidė upių slėnių šlaitus, palikdamos tolesniam ardymui atsparesnius šlaitų erozinius reliktus (palikuonis), turinčius iškyšulių ir atragių pavidalą. Tokio tipo piliakalniai mums žinomi Bražuolės, Vytauto (Birštono) pavadinimais, taip pat Paverknių (Ginkaus), Karmazinų ir kiti piliakalniai.
„Upių paslėnio eroziniuose kyšuliuose (atragiuose) yra daugiausia piliakalnių. Tokio piliakalnio pavyzdžiu gali būti netoli Anykščių esantis Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnis, raguvų ir mažų upelių suraižyto moreninio Šventosios paslėnio kyšulys“, – savo publikacijoje rašo R. Guobytė.
Piliakalniai yra praėjusių kartų mums palinkti archeologiniai paminklai. Nors daugumą jų suformavo pati gamta, tačiau žmogus juos sutvirtino, pritaikė gynybai ar kitoms reikmėms. Todėl svarbu apie šiuos gamtos paminklus žinoti kuo daugiau. Juk tai – vienas iš Lietuvos bruožų, ko trūksta kitose Europos šalyse.